Apie nėštumą ir gimdymą leidžiami žurnalai, knygos, kuriami tinklaraščiai, o dabar galime pristatyti dar vieną žanrą – tinklalaidę (podkastą).
Pirmąją tokią Lietuvoje sukūrė Greta Nakliudaitė-Perez. Tiklalaidė vadinasi LAISVA GIMTIS, ją rasite puslapyje laisvagimtis.lt bei daugumoje tinklalaidžių platformų.
Greta su meksikiečiu vyru Deividu augina sūnų Praną.
Greta, papasakokite savo motinystės istoriją. Kaip sutikote savo sūnaus tėtį?
Visada mėgau keliauti, nuo 11 klasės tai dariau savarankiškai.
Studijuodama psichologiją 2 kartus vykau į Indiją. Tai buvo su studijomis nesusijusios kelionės, vykau ten į meditacijos šventyklas (ašramus).
Antrosios kelionės metu – man tuomet buvo 20 metų – vienos šventyklos kieme sutikau savo vyrą. Ir iškart viskas tapo aišku.
Kuo jis jus užbūrė?
Kartą, likus pusmečiui iki kelionės į Indiją, su drauge vaikščiojome palei traukinio bėgius (gyvenome šalia jų, tad ten eidavome pasivaikščioti) ir ji man pasiūlė įsivaizduoti, ką aš matyčiau atsikėlusi po 5 metų ryte.
Man prieš akis akimirksniu iškilo vizualizacija: atsibundu, ateinu į virtuvę, kuri yra erdvi, amerikietiško tipo, su dideliu langu, už kurio didelis kiemas, pievelė. Virtuvėje mano vyras – ilgaplaukis, jį matau tik iš nugaros, plaukai siekia pečius. Jis, man atrodo, meksikietis. Taigi tame šventyklos kieme, kai pamačiau Deividą, jis būtent taip ir atrodė – kaip nužengęs iš mano vizijos. Atrodė, kad aš jį atpažinau.
Kai vėliau pradėjome aiškintis detales, paaiškėjo, kad jis tikrai meksikietis, tik jau gimęs Amerikoje. Kai nuvykau į Deivido tėvų namus Kalifornijoje, jų virtuvė atrodė lygiai taip pat, kaip mačiau vizijoje.
Susipažinę šventyklos kieme abu buvome su lagaminais, nes kraustėmės į kitą vietą, kaip paaiškėjo – į tą patį pastatą. Kartu nukeliavome į naujus namus, tik ne į tą patį kambarį, mus skyrė vienas aukštas. Abu buvome suplanavę keliauti į vieną miestą – ir jis, ir aš į tą patį, nors nieko nebuvome prieš tai taręsi.
Kartu išėjome ieškoti traukinio bilietų, o Indijoje, kaip žinote, į traukinį patekti labai sunku. Šimtai žmonių laukia eilėje ir taip keletą dienų. Mes paleidome tą mintį.
Pasilikome miestelyje, kuriame ir buvome, vienuolikai dienų. Po to jis išvyko į Ameriką, tačiau mums visiškai pakako tų 11 dienų, kad viskas būtų aišku, – mes tuokiamės.
Per tas dienas kiek įmanoma daugiau buvome kartu.
Dažniau pavykdavo bendrauti naktimis, nes ten žmonės suvažiuoja ne vyrų ir žmonų ieškoti, o medituoti ir melstis.
Pagal jų kultūrą, nesusituokę vyrai ir moterys kartu nesirodo. Gerbdami papročius nesiviešinome.
Deividas grįžo į Kaliforniją, aš į Lietuvą. 4 mėnesius gyvenome atskirai. Tada jis atkeliavo į Lietuvą ir mes susituokėme. Kaip sureagavo tėvai? Jie tikėjosi, kad su manimi kažkas panašaus anksčiau ar vėliau įvyks, o vyras bus užsienietis. Pamenu, kai Deividas atskrido, važiavome kartu su tėvais į oro uostą jo pasiimti, ir jis iškart tapo savas mano šeimai, nors mano tėvai nemoka anglų kalbos. Beje, jo šeima Kalifornijoje mane irgi priėmė labai šiltai, iškart tapau šeimos dalimi.
Vestuves surengėme po poros mėnesių. Jos buvo reikalingos ir dėl biurokratinių dalykų – nesusituokę nebūtume galėję lengvai gauti vizų ir leidimų. Po poros mėnesių gavęs vizą Deividas atvyko į Malagą ir tada jau pradėjome gyventi kartu. Nuo to laiko pagyvenome įvairiose vietose, kartu aplankėme 18 šalių.
Kas jus paskatino domėtis nėštumais, gimdymais, juk savo vaikų dar neturėjote?
Tiesa, apie savo vaikus dar jokių minčių neturėjau. Baigusi psichologijos bakalaurą, nutariau kol kas magistro studijų nepradėti, nes nežinojau, kokia psichologijos kryptimi noriu eiti. Lietuvoje iš magistro programų pasiūlymų niekas per daug netraukė.
Kadangi turėjau nemažai vertimo patirties ir ryšį su Meksikos kultūra, gavau užsakymą vertėjauti iš ispanų kalbos meksikietei pribuvėjai, į Lietuvą atvyksiančiai vesti seminarą. Visą vasarą ruošiausi šiam iššūkiui, skaičiau akušerijos knygas ispanų kalba, kad mokėčiau terminus ir suvokčiau, ką verčiu. Tai man buvo nauja tema. Be to – reikėjo versti iš ispanų kalbos, o iki tol daugiausiai vertėjaudavau iš anglų.
Jau skaitydama tas knygas apie akušeriją ir pribuvėjystę, jaučiau, kad man viskas labai patinka, domina, keičiasi suvokimas apie gyvenimą. Meksikietės pribuvėjos seminaras buvo intensyvus ir gilus, truko 3 dienas. Jis tarsi užtvirtino – viskas, čia yra mano kelias, noriu gilintis į dalykus, susijusius su gimtimi.
Mane ta tema taip užkabino. Žmogaus atėjimas į pasaulį yra pati pradžių pradžia, tiek daug visko joje telpa, tiek daug ji lemia. Tai stipru. Tas moterų ratas, kurios atėjo į seminarą, buvo ypatingas – jos ilgai ruošėsi gimdymams, atliko pratimus, gimdė natūraliai. O lektorė pribuvėja – priėmusi tūkstančius kūdikių. Jos mama, senelė, prosenelė – nežinia kiek kartų iš kartos – buvo pribuvėjos. Ji nėra akušerė, o tradicinė pribuvėja, tai laikoma garbinga ir įstatymų pripažinta profesija Meksikoje.
Po šio seminaro norėjosi apie gimtį žinoti dar daugiau. Kai svečiavausi pas Deivido šeimą Kalifornijoje, nuvykau į Amerikos prenatalinės ir perinatalinės psichologijos ir sveikatos asociacijos konferenciją, kurioje dėstoma perinatalinė psichologija – nuo pirmųjų minčių apie pastojimą iki gimdymo ir pirmųjų kūdikio metų. Kaip tyčia, ši konferencija, kuri rengiama kartą per metus vis kitoje Amerikos vietoje, tais metais vyko San Diege, visai arti miesto, kuriame mes gyvenome. Apsisprendžiau studijuoti perinatalinę psichologiją, deja, Lietuvoje toks dalykas neegzistuoja.
Pradėjau ieškoti, kur galėčiau studijuoti, ir ką gi – pasaulyje tokių dalykų nedaug kur moko. Arčiausiai radau Ispanijoje, Valensijoje. Metus truko paraiškos ruošimas, galų gale gavau galimybę ten studijuoti ir studijas pradėjau jau būdama nėščia. Paraleliai visą laiką mokiausi iš Indie Birth pribuvėjų ir baigiau jų dulų mokymus.
Ką galime rasti Amerikoje, Meksikoje, Ispanijoje, ko mes nežinome apie gimdymą Lietuvoje?
Labai daug.
Atrodo, dabartiniai mokslininkai įrodinėja tokius dalykus, kurie pribuvėjoms buvo seniai aiškūs. Tai didžiulė tema – dėl to tiek metų ją ir mokiausi ir tebesimokau. Pradėkime nuo tvarkos ligoninėse, kai daugybę metų moterys pagimdžiusios net negaudavo savo kūdikio, – jį išnešdavo sverti, valyti ir matuoti. Tokie dalykai net pavojingi kūdikio vystymuisi ir mamos bei kūdikio ryšiui. Pirmoji valanda po gimdymo yra be galo jautri, išsiskiria galingas hormonų kokteilis! Jeigu mes neleidžiame hormonams skleistis, išsidarko visa sistema. Tas pats kalbant ir apie patį gimdymą – tikras natūralus gimdymas labai skiriasi nuo to, ką moteris patiria ligoninėje, kai kišamasi nuo pradžios iki pabaigos. Bet koks įsikišimas išdarko normalią hormonų tėkmę. Norma tapusios procedūros – skatinimas ar nuskausminimas – pakeičia visą gimdymo eigą. Jeigu įkiši pagalį į ratus bent vienoje vietoje, prasideda virtinė dalykų, kurie pakeičia hormonų balansą ir visą procesą.
Kai pati laukėtės ir gimdėte, ar jūsų gautos žinios atitiko realybę?
Gimdžiau Lietuvoje savo namų svetainėje ant čiužinuko. Kai gimdėme, dar buvo ramus laikas, jokių žinių apie koronavirusą. Moksle, kurį studijavau, gimdymas ligoninėje nėra smerkiamas, anaiptol. Tai reikalinga paslauga, ir ačiū Dievui, kad yra medikų, kurie tai išmano, gali padėti, ačiū ir už naujas technologijas. Mano studijose kaip tik daug dėmesio buvo skiriama gimdymui ligoninėse, ir kaip ligonines padaryti draugiškesnes mamai ir kūdikiui. Tačiau kai gimdymas yra fiziologinis, jokio įsikišimo nereikia.
Gimdymui jaučiausi pasiruošusi, jis buvo toks, apie kokį svajojau. Nebuvo jokio įsikišimo. Tikiu, kad mano atveju hormonams niekas nesutrukdė ir jie padarė savo darbą. Turėjome žmogų, kuris išmano tuos dalykus. Tai buvo palaikymas, tačiau didžiausia pribuvėja pati sau buvau aš. Kūdikėlį pagavo vyras, gal ir juokingas tas žodis, bet taip sakoma. Norėjau gimdyti sausumoje, atrodė, kad baseiniukas mane užrakintų į mažą erdvę, o aš norėjau judėti „plačiai“. Su mama buvome susitarę, kad kai gimdysiu, nesakysiu, kad ji nesinervintų. Kadangi gimdymas truko 10 valandų ir prasidėjo naktį, aš 13 val. dienos jau turėjau kūdikėlį ant rankų ir paskambinau mamai.
Žinoma, iš aplinkos buvo daug pasipriešinimo. Nes tai pas mus dar nauja. Kita vertus, tas „nauja“ yra seniausia, kas tik gali būti, nes medicininiai gimdymai trunka vos 100 metų, o iki tol moterys gimdė namuose.
Kvietėtės gydytoją po gimdymo į namus?
Ne, patys pas gydytoją nuvažiavome, kai kūdikėliui buvo 2 savaitės. Tada mane apžiūrėjo ir ginekologė.
Tai buvo daugiau dėl oficialumų, nes man pačiai viskas buvo labai aišku. Juk yra tam tikri ženklai, kurie rodo, ar vaikučiui viskas gerai. Galima sakyti, kad 2 savaites jis oficialiai neegzistavo. Užtat mes dar iki jo gimimo žinojome, kad tai Pranas, pavadintas mano proprosenelio garbei. Jau vėliau sužinojome, kad net 3 iš 4 Deivido prosenelių vardų taip pat buvo Prano vardo variacijos.
Kodėl nutarėte, kad turite burti mamas, daryti gimdymo tinklalaidę?
Mano gimdymo patirtis patvirtino visas teorines žinias, kurias įgijau studijuodama gimties dalykus. Ko mokiausi, tas buvo tiesa. Mačiau, kad tai tikra. Kita vertus, žinios, kurias surinkau per 4 aktyvaus mokymosi metus, pasiekia tik labai mažą ratą žmonių, ir tik tokių, kurie patys labai intensyviai to ieško.
Tai nėra oficialioji, prieinamoji versija. Net ir mūsų įstatymai padaro viską taip sudėtingai, kad namie gimdyti nėra paprasta. Tai nebėra nelegalu, gali gimdyti, tačiau praktiškai tai sudėtinga, nes nėra apmokytų akušerių.
Man atrodo, tai yra prigimtinė teisė – gimdyti savo vaikus taip, kaip tu nori. Tokių moterų kaip aš daugybė, norisi jas padrąsinti, paskatinti. Mes turime turėti laisvę rinktis. Ir kodėl negaliu gimdyti namie, jeigu čia jaučiuosi saugiausiai, o tai patvirtina ir begalės tyrimų – biologiškai, emociškai ir visaip kaip namuose gimdyti yra saugiausia, jei taip jaučia pati moteris.
Bene metus tikslinausi, kuo labiau noriu dalintis, ir vis grįždavau prie to, kad nėštumas, gimdymas, pirmieji mėnesiai man yra artimiausi. Klausiau mamų, ko joms labiausiai trūko, kai jos laukėsi. Mamos dalinosi, kad trūko gimdymo istorijų. Anglų kalba jų yra labai daug – ir rašytinių, ir tinklalaidžių formatu. O lietuvių kalba ne tiek daug, juolab įvairių. Gimė mintis padaryti tinklalaidę, kuri yra patogus formatas šiais laikais, kai žmonės skuba ir daro daug dalykų vienu metu. Nereikia atsisėsti ir skaityti, o gali tvarkytis namus, vairuoti ir klausytis. Kai paskelbiau, jog ketinu įrašinėti tinklalaidę apie gimdymus, atsiliepė daug moterų, kurios norėjo dalintis savo istorijomis, nes joms pačioms to labai trūko. Pirmoji rašytinė gimdymo istorija mano puslapyje buvo mano pačios, o pirmąją tinklalaidę įrašiau su moterimi, kuri savo kūdikėlį gimdė gamtos apsuptyje.
Istorijas įrašinėju pati, nuvažiavusi pas moteris į namus. Nemanau, kad reikia tas istorijas cenzūruoti. Neseniai skelbėme istoriją, kai moteriai prasidėjo preeklampsija ir teko nėštumą užbaigti 33 savaičių cezario pjūviu. Nereikia gyventi iliuzijų pasaulyje. Tinklalaidėje išgirsite įvairių istorijų, o jei norėtumėte papasakoti savąją, – rašykite laisvagimtis@gmail.com.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
