Vitos Jurevičienėas nuotr. www.fotovita.lt
Apie lietuvaičių gimdymus svečiose šalyse rašėme daugybę kartų. Tačiau Simonos patirtis kitokia – tiesa, ji gimdė ne kokioje nors egzotiškoje šalyje, o JAV, tačiau išbandė pas mus dar retą gimdymo metodiką. Simona su vyru Giedriumi 6 metus gyveno Sietle (JAV), ten studijavo, dirbo ir susilaukė pirmagimio Vincento Vėjo.
Simona, pirmojo vaikučio laukėtės Amerikoje. Kuo amerikiečių moterų pasiruošimas gimdymui skiriasi nuo lietuvių?
Pirmiausia tuo, kad ten gana daug įvairių nėštumo priežiūros pakraipų, ir moterys gali pačios pasirinkti, kas joms priimtiniausia.
Dar prieš pradėdama lauktis ėmiau ieškoti informacijos apie nėštumo kursus – skaičiau internete, knygose. Sietlas – Vašingtono valstijoje, kurioje labai stiprus akušerių, propaguojančių natūralų gimdymą, ir vadinamųjų dulų judėjimas. Dula (doula) – žodis, kilęs iš graikų kalbos, reiškia „moteris, kuri tarnauja“. Tai nėra profesionali akušerė, bet moteris, gerai išmananti gimdymo eigą, padedanti nėščiajai prieš gimdymą, gimdymo metu ir po jo. Sutapo, kad viena mano gera draugė anksčiau dirbo dula. Buvo smalsu – koks gi tas gimdymas su dula?
Tuo metu man į rankas pateko knyga „Birthing from Within“ („Gimdymas iš vidaus“), kuri užveda moteris ant kelio, kad jos pagalvotų apie gimdymą plačiau ir giliau, emociškai ir psichologiškai pasiruoštų tapti mamomis. Aprašytos archainės gimdymo tradicijos, daug įdomių idėjų, kurios padeda įveikti baimes – gimdymo skausmo baimę, baimę „ar būsiu gera mama“, „ar laiku pradėjau lauktis“ ir pan. Ši knyga man labai patiko, o netrukus sužinojau, kad šios knygos pagrindu Sietle vedami nėščiųjų kursai. Nebekilo minčių, kad galėčiau lankyti kitokius. Vos pastojusi ten ir užsirašiau.
Papasakokite, ko mokė per šiuos nėščiųjų kursus?
Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Kursus patariama lankyti nėštumo pradžioje, kad moteris turėtų dar pakankamai laiko pasinaudoti pateiktais patarimais, o jei kursai nepatiko, kad dar liktų laiko pasirinkti kitus. Žinoma, niekas nebara, jei ateini ir paskutinį mėnesį.
Mano pasirinkti „Birthing from Within“ kursai populiarūs visoje Amerikoje, vedami daugelyje valstijų. Kursus lankė apie 10 porų. Mokymai vyko vakarais, trukdavo ilgai – po 3-4 valandas. Vedė moteris, pati dirbanti dula, visą gyvenimą atidavusi nėščiųjų mokymams, sukaupusi didžiulę patirtį.
Sužinojome apie gimdymą ne tik iš fiziologinės, bet ir iš emocinės, psichologinės pusės. Paruošimas buvo gilus ir šiltas. Kursuose aiškino, kad natūralus gimdymas – pats geriausias pasirinkimas tiek mamai, tiek vaikui. Neteigė, kad cezario pjūvis ar nuskausminimas yra blogai, bet išdėstė visus „už“ ir „prieš“, kad šeima pati galėtų nuspręsti. Rodė daug filmų apie įvairius gimdymus – namuose, vandenyje, ligoninėje, su intervencijomis ir be jų, dvynukų, trynukų gimdymus. Tie filmai įteigė – „tu gali, tavo kūnas sutvertas pagimdyti“, bet kartu ir paruošė netikėtumams, kad visko gali nutikti, ir kaip tuo metu elgtis.
Daug dėmesio buvo skiriama vidiniam nusiteikimui. Mums patarė užrašyti savo lūkesčius ant kortelių (pavyzdžiui, „Mūsų mažiukas gimsta labai ramiai ir džiaugsmingai“, „Mano kūnas yra atsipalaidavęs, ir vaikeliui gera manyje judėti“, „Pasikliauju žmonėmis, kurie man padeda, ir leidžiu jiems tai daryti“, „Aš ir mano vaikiukas esame visiškai saugūs, net kai fiziniai pojūčiai tampa labai stiprūs“, „Aš pasitikiu savo kūnu, kuris gimdo sklandžiai, lengvai ir efektyviai“, „Aš leidžiu sau gimdyti harmonijoje su gamta, pačiu palankiausiu būdu man pačiai ir mano kūdikiui“ ir t.t.). Tas korteles reikia pakabinti matomose vietose, kad kasdien matytume. Aš taip ir padariau. Kartą užsukę draugai ir pamatę korteles virtuvėje, paklausė: „Užsirašei, kuriose spintelėse lėkštės, o kuriose puodeliai?“ Smagiai pasijuokėme.
Kursuose poroms buvo patarta suruošti būsimam vaikeliui „gimimo ryšulėlį“ – į drobinį maišiuką įdėti kelis simbolinius daiktelius, o maišiuką vežtis į gimdymą. Aš įdėjau angelėlį (kad būtų apsaugotas), sidabro kryželį (kad būtų švarūs jo vandeningi namučiai, kuriuose dabar auga), mažą dėžutę su paukšteliu (kaip laisvės simbolį), vyras įdėjo indišką Šivos statulėlę. „Gimimo ryšulėlis“ padeda stiprinti ryšį su savo vaikučiu, nes dėdamas daiktelį, kartu siunti vaikučiui savo mintis, linkėjimus.
Kūdikio laukimo vakarėlyje pati iniciavau kiek kitokį žaidimą, kurio centras buvo ne kūdikis, o aš.
Draugių paprašiau nenešti dovanų vaikui, bet pasiruošti pasakojimų apie gimdymą, būtinai – keliantį geras emocijas. Su draugėmis kartu kepėme pyragą. Laukdamos, kol iškeps (apie 2,5 valandos) kalbėjome apie gimdymus, draugės man skaitė poeziją ir net „Vaginos monologus“. Visos susižavėjo tokiu sprendimu, sakė, nuo šiol jokių „kūdikių laukimo vakarėlių “, o tik „vakarėliai mamytėms“.
Ką dar nuveikėte iki gimdymo?
Iš pradžių lankiausi pas ginekologę ligoninėje, kurioje buvau numačiusi gimdyti, tačiau trūko dėmesio, nepatiko „konvejeris“. Draugė patarė pasidomėti kitomis ligoninėmis, gimdymo namais. Apsistojome ties privačiais gimdymo namais, kuriuose nedirba nė vienas gydytojas, tik akušerės su asistentėmis.
Yra trys komandos, su kuriomis visomis per nėštumą galima susipažinti. Vieną kartą atvažiuoji – apžiūri viena akušerė, kitą kartą – jau kita, o trečią kartą – trečia. Taip susipažįsti su visu personalu ir atvažiavusi gimdyti jautiesi tarp savų. Vizitai ilgi – kad ir po valandą, o jei nori – ir ilgiau.
Spėji susibičiuliauti. Lietuvoje, manau, nėštumo priežiūros sistema (kai nėštumą prižiūri vieni medikai, o gimdymą priiminėja kiti) yra labai nepalanki moteriai. Juk gimdyvei labai svarbu psichologinis komfortas, o kaip reikia jaustis, kai atvažiavusi gimdyti pamatai visai svetimus žmones? Lietuvoje nėščiųjų priežiūra, deja, yra tik techninė. Taip, moteys pasveriamos, atliekami tyrimai, bet toliau – „gero nešiojimo ir viso gero“.
O ten su nėščiąja bendrauja jautriai, pakalba su vaikeliu, užmezga ryšį su visa šeima. Kai ateina gimdymo diena, mažiau nežinomybės – į gimdymo vietą atvyksti kaip į namus, nes tie žmonės, kurie tave prižiūrėjo per nėštumą, jau tapę savotiškais tavo šeimos nariais. Daug saugumo, šilumos, palaikymo gavau ir iš savo dulos.
Jurgitos Kerulienės nuotr.
Mums įprasta, kai gimdyme dalyvauja mama, tėtis ir medikai. Jūsų atveju įsijungė dar vienas žmogus – dula. Papasakokite, ką ji darė.
Amerikoje yra didelė dulų organizacija, apimanti visą šalį. Dulą susiradau pati. Internete galima rasti daugybę skelbimų, kuriuose dulos siūlo savo paslaugas. Pasikviečiau pokalbiui tris, iš kurių pasirinkau Alissą. Ji buvo labai panašių pažiūrų, kaip mes, dalyvavusi daugybėje gimdymų.
Žinoma, galima į gimdymą vežtis mamą, draugę, sesę, močiutę – bet kokią moterį, kuria pasitiki ir kuri išmano apie gimdymą. Aš Amerikoje artimų moterų neturėjau, todėl samdžiau dulą.
Į šios moters paslaugų paketą įėjo konsultacijos telefonu, dalyvavimas per visą gimdymą ir priežiūra po jo. Aš jai galėjau skambinti bet kada, bet kokiu klausimu, bet kokiu paros metu. Žinoma, neskambinau jai 3 valandą nakties klausti, ar galiu suvalgyti obuolį, tačiau jei tik kas mane jaudindavo, galėjau klausti.
Prasidėjus pirmiems nestipriems sąrėmiams, aš jai iškart paskambinau, buvome susitarusios, kad ji atvažiuos tada, kai tik aš panorėsiu. Pasikalbėdavome telefonu kas porą valandų ir aptardavome mano savijautą. Alissa man vis ką nors patardavo – pavalgyti, pamiegoti ir pailsėti, pasivaikščoti. Alissa viską komentuodavo ir pasakydavo, kas bus toliau, ko man tikėtis. Toks bendravimas mane labai ramino, supratau, kas su manimi vyksta, nebijojau, nesiblaškiau. Žinojau, kad Alissa pasakys, kada jau laikas važiuoti į gimdymo namus. Taip bendravome nuo 5 ryto iki vėlaus vakaro, kai jau supratau, jog laikas.
Dula patarė nueiti į dušą, išsimaudyti ir stebėti, ar po to sąrėmiai lėtėja, ar ne. Nusiprausiau ir supratau, kad sąrėmiai tikrai nelėtėja. Tada patarė važiuoti. Susitikome gimdymo namuose. Viskas buvo paruošta, akušerė su komanda manęs jau laukė.
Kuo ypatingas buvo gimdymas šioje natūralioje klinikoje?
Gimdymo patalpą, kurioje gimdysiu, buvau prisijaukinusi per vizitus nėštumo metu. Tos patalpos net nesinori vadinti gimdykla – tai paprastas namų miegamasis su didele dvigule lova, tualetu, dušu, pora fotelių. Jokių prietaisų ir elektronikos. Žinoma, akušerės turi prietaisus, kad išklausytų vaikelio širdies tonus, vakuumo aparatą ar reples, kurių gali prireikti, bet visi šie reikmenys paslėpti, jų gimdyvė nemato. Pagalvojau, argi sunku Lietuvoje gimdyklose padėti kad ir dirbtinę gėlę, pakabinti paveikslėlį, mamai po nugara padėti gėlėtą pagalvėlę? Namų aplinka visai kitaip nuteikia, išblaško nerimą, įtampą…
Beje, keletą mėnesių po gimdymo pas mane svečiavosi mano medikas tėtis. Veždama sūnelį apžiūrai, į gimdymo namus pasiėmiau kartu ir tėtį. Iš jo vienintelės frazės „Vaikeli, tu tikrai čia gimdei?“ buvo galima suprasti, koks jis nustebęs.
Atvažiavome vėlai vakare, mūsų laukė visa komanda. Susigraudinau, kai akušerė ir dula mane apkabino ir pasakė: „Happy Mother’s day“ (laimingos Mamos dienos). Net dabar apie tai pasakodama jaučiu besikaupiančias ašaras.
Atvažiavau 23 valandą, o sūnus gimė 9 val. ryto – manęs laukė dar ilgas kelias. Esu be galo dėkinga akušerei ir dulai už jų kantrybę, išlaukimą, už tai, kad jos leido procesui vykti natūraliai, manęs neskubino. Kartkartėmis jos patikrindavo vaikelio tonus, kaklelį, bet visą laiką ramino, kėlė ūpą, neskleidė jokios panikos. Daug laiko praleidau ant gimdymo kėdės (be dugno), moterys padėjo man parinkti pozas. Dula mano pilvą apjuosė didele medžiagos juosta ir ja masažavo. Dabar net protu nesuvokiama, bet naktį jos net pasiūlė mums su vyru pamiegoti. Abu atsigulėme ir pasnaudėme.
Neįsivaizduoju, kaip Lietuvoje, ligoninėje pasiūlytų per sąrėmius pamiegoti – juk tuo metu sulėtės sąrėmiai. Taip ir atsitiko, bet poilsio valandėlė sugrąžino jėgas. Su begaline meile, kantrybe, palaikymu, pakantumu visi laukė gimdymo valandos. Man per tas ilgas valandas nė sekundei nekilo baimės, nesaugumo jausmas. Nors žinojau, kad nuskausminimo, kad ir labai norėčiau, negausiu (tuo atveju turėčiau palikti savo pasirinktus gmdymo namus ir vykti į šalia esančią ligoninę).
O pagimdžiau… vandenyje. Kai kaklelis jau buvo visiškai atsidaręs, akušerė su dūla manęs paklausė, ar nenorėčiau lipti į vonią? Sutikau pabandyti. Aišku, kad įlipus į vonią iš jos išlipti nebesinorėjo. Po gimdymo vaikutis visą laiką buvo su manimi. Visus tyrimus atliko gerokai vėliau – po 1,5-2 valandų, kai ir vaikutis, ir aš pavalgėme.
Sūnus svėrė 3 600 g, visi džiaugėmės, kad toks didelis, nes pilvukas mano buvo mažas. Gimdymas praėjo be jokių plyšimų ar kirpimų.
Kada grįžote namo? Kokios sulaukėte priežiūros?
Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt
13 valandą visi trys išvažiavome. Gimdymo namuose galėjome likti kiek norime, bet norėjome namo.
Mums patarė visiems griūti į lovą ir miegoti, kiek vaikelis leis. Vakare paskambinau akušerei, atsakiau į jos medicininius klausimus. Kitą ir dar kitą dieną akušerė atvažiavo pasižiūrėti, kaip man sekasi žindyti, kaip jaučiasi vaikelis. Visą laiką telefonu galėjau konsultuotis su dula, ji buvo kelis kartus užsukusi.
Po mėnesio su dula susitikome ilgesniam pokalbiui, papietavome, aptarėme, kas įvyko, kaip įvyko. Tai buvo tarsi jos darbo pabaiga, apibendrinimas. Alissos ilgiuosi, ypač dabar, kai artėja antrasis gimdymas.
Rodos, visomis kūnos ląstelėmis šaukčiausi Alissos, jei tik būtų nors mažiausias šansas ją pasikviesti į Lietuvą…
Kiek kainavo dūlos paslaugos?
Dulos paslaugų paketas kainuoja nuo 700 iki 1200 USD. Kiek sumokėti, šeima nusprendžia pati. Galbūt lietuviai pasakys, kad neapsimoka. Suprantu, kad Lietuvoje žmonės sąlyginai neturtingi, palyginti su amerikiečiais, tačiau drąsiai moka pinigus už naują televizorių ar iPhone. Tuomet kyla klausimas – jei negaila pinigų televizoriui, kodėl gaila sumokėti tiek pat už savo vaiką?
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
