Artėjant gimdymui kiekviena šeima jaučia nerimą ir baimę. Baimę kelia nežinojimas, kada prasidės tas gimdymas, kiek jis truks, ar labai skaudės.
Apie nuskausminamuosius vaistus
Besilaukiančioms moterims dažnai kyla klausimas, kam kentėti gimdymo metu, jei galima nekentėti? Ar skausmas turi kokią nors prasmę? Paprastai liga ir skausmas neša tik blogą naujieną. Tačiau gimdymo skausmas rodo, kad su kiekvienu sąrėmiu vaikelis vis arčiau, jis jau ateina.
Gimdymo skausmas turi tą ypatybę, kad jis yra ne ištisinis, o sąrėmių pobūdžio. Ateina skausmo banga, skauda tikrai nemaloniai, bet paskui lieka laiko pailsėti. Sąrėmių pradžioje skausmas trunka 20 sekundžių, o po to būna 10 ar 5 minutės poilsio. Jei skausmas būtų ištisinis, tikriausiai nė viena moteris jo neištvertų.
Medicina dar negali paaiškinti, kodėl atsiranda pirmieji sąrėmiai būtent tuo, o ne kitu metu. Kodėl vieni vaikeliai gimsta anksčiau numatyto termino, kiti vėliau. Būtent vaikučio smegenyse atėjus gimties laikui išsiskiria tam tikros medžiagos, suaktyvinančios hipofizės liauką, kuri gamina gimdymui reikalingą hormoną oksitociną. Oksitocinas – hormonas, kuris krauju nukeliauja į gimdą ir sukelia raumenų susitraukimus. Raumuo susitraukdamas užspaudžia nervines skaidulas, todėl kyla skausmo pojūtis, tarsi raumenį būtų sutraukęs mėšlungis.
Kai skausmo impulsai atkeliauja į galvos smegenis, vėl suaktyvinamas hipofizis, ir išsiskiria dar daugiau oksitocino, kad kitas sąrėmis būtų stipresnis nei buvo.
Taip vyksta gimdymo veikla, sąrėmiai vis dažnėja ir intensyvėja. Būtent dėl skausmo impulsų sąrėmiai progresuoja, stiprėja. Iš pradžių jie kartojasi kas 10 minučių, paskui kas 5, o tuo etapu, kai vaikelis jau turi užgimti, jie trunka tiek pat, kiek ir atokvėpio valandėlė – apie minutę.
Sąrėmių laikotarpiu oksitocino išsiskiria vis daugiau ir daugiau. Kai vaikelis užgimsta, skausmo visiškai nelieka.
Oksitocino koncentracija kraujyje yra tokia didelė, kokios nebūna jokiu kitu gyvenimo momentu. Tuo metu pagimdžiusi moteris patiria euforiją. Oksitociną fiziologai vadina meilės hormonu.
Jis ne tik sutraukia gimdos raumenį, krūties latakėlius, bet ir turi daugybę emocinių aspektų.
Gimdymo metu moteris išgyvena labai plačią jausmų skalę – nuo kančios, skausmo iki meilės kūdikiui ir visam pasauliui.
Tą jausmų skalę moteris patiria būtent dėl skausmo. Kai gimdymo metu vartojami nuskausminamieji vaistai, sumažėja ir oksitocino gamyba. Gimdant su epidūrine nejautra 4 kartus dažniau prireikia lašinti į veną sintetinį oksitociną, kad gimdymo veikla nesustotų. Kai visiškai nuskausminama, sustoja ir gimdymo progresavimas.
Organizmas pats moka įveikti skausmą
Dar vienas hormonas, išsiskiriantis esant skausmui, yra endorfinas, panaši į morfijų medžiaga.
Šis hormonas pasigamina smegenų pogumburyje tada, kai jaučiame kažką malonaus. Tai natūralus nuskausminimo būdas. Labai svarbu gimdymo metu, kai mama kenčia, kad ji mokėtų atsipalaiduoti.
Tada išsiskiria daugiau endorfinų, kurie per placentą nukeliauja pas vaikutį ir jį taip pat nuskausmina.
Vaikui užgimti juk irgi nėra lengva. Jeigu suaugęs žmogus būtų spaudžiamas tokia jėga, kokia užgimdamas spaudžiamas kūdikis, jis gautų skausmo šoką.
Bet vaikutis turi apsaugų, ir per ilgas gimdymo valandas, susidarius didelei endorfinų koncentracijai kraujyje, jis sugeba išgyventi. „Laimės hormonai“ padeda įveikti skausmą ir vaikeliui.
Koks didžiausias šių dviejų hormonų – oksitocino ir endorfino – priešas? Adrenalinas, arba baimės hormonas. Jis išsiskiria net ir tada, kai žmogui šalta, kai jis dreba. Todėl labai svarbu, kad moteriai gimdymo metu nebūtų šalta fiziškai.
O emociškai svarbu, kad moteris nepatirtų streso, kad nesijaustų vieniša, palikta, apleista. Sakoma, kad adrenalinas užkrečiamas, jei kažkas šalia gimdyvės pradeda panikuoti ir bijoti, ji irgi pradės bijoti. Todėl labai svarbu, kad šalia gimdančios moters būtų toks žmogus, kuris susidoros su savo adrenalinu. Jei vyras tokiomis aplinkybėmis sugeba išlikti šaltakraujiškas, pasitikintis, jis gali labai daug pagelbėti savo žmonai gimdymo metu.
Gimdyvė jaučiasi daug ramiau, jei šalia rami akušerė, jei gydytojai nepanikuoja. Neveltui prancūzų akušeris Mišelis Odenas sukūrė gimdyklas, primenančias namus, kur kamputyje atsisėdusi akušerė per sąrėmius ramiai mezga. Jauki ir šilta atmosfera daro stebuklus. Gimdyvei labai svarbu jausti, kad ji ne viena, kad viskas bus gerai.
Namų aplinka sukuria intymumo pojūtį. Intymioje aplinkoje žmogus gali nesivaržyti, visiškai atsipalaiduoti. Net gyvūnai gimdydami slepiasi urvuose, krūmuose ir pan. Juk oksitocinas, išsiskiriantis gimdymo metu, dar vadinamas ir droviuoju hormonu. Intymioje aplinkoje jam išsiskirti kur kas palankiau negu viešoje vietoje, matant daugybei žmonių. Todėl į gimdymą nepatariama vestis visos „palaikymo komandos“, pakaks, kad šalia gimdyvės bus tas žmogus, kuriuo ji visiškai pasitiki. Puiku būtų iki gimdymo susipažinti ir su savo akušere, kad atsirastų daugiau pasitikėjimo, artumo.
Ar vyrui vieta gimdykloje
Kai poros klausia, ar verta vyrui dalyvauti gimdyme, atsakau: jei moteris visiškai pasitiki vyru ir nebijo jam pasirodyti bet kokia, tada verta. Bet reikia atminti, kad gimdymas kiekvieną moterį padaro truputį laukine, ji ir rėkia, ir dejuoja, ir nesivaldo. Gimdymas yra instinktas, kurį reguliuoja senosios smegenys, pasąmonė, o ne sąmonė. Gyvūnai gimdo vadovaudamiesi vien instinktais, todėl jiems kur kas paprasčiau. Tas pat ir moterims – jei moteris sugeba pamiršti visus kompleksus, jeigu ji atsiduria tarsi kitoje planetoje, tampa kaip laukinė katė, tada pagimdys sėkmingai. Ji leidžia sau ir pariaumoti, ir būti nesukalbama – tai normalu, vadinasi, viskas labai gerai, ir greitai ji pagimdys. Ar prie savo vyro ji norės tapti ta laukine, čia jau kiekvienos poros reikalas, kiek jie atviri vienas kitam ir priima vienas kitą bet kokios būsenos.
Jeigu atviri, vyras gali tapti puikiu pagalbininku. Visais laikais gimdanti moteris turėdavo artimų pagalbininkų, kurie jai padėdavo, padrąsindavo, bet dažniausiai tai būdavo bendruomenės moterys, giminaitės. Dabar mūsų socialinis gyvenimas kitoks, tėvai ir vaikai nebegyvena kartu, ryšiai nutolę, tad vyras lieka vienintelė namų dalelė, kuri ateina kartu su moterimi į gimdyklą. Mamų, močiučių ir kaimynių dabar nebėra, todėl reikia vyro palaikymo. Dabar gimdymas vyksta visiškai svetimoje aplinkoje, tad vyras tarsi atneša namų kvapą į ligoninę.
Aš, kaip gydytoja, širdyje nešioju labai daug padėkų vyrams, kurie išgelbėjo gimdymus savo ramybe, optimizmu, tikėjimu.
Tai sustiprina ne tik gimdyvę, bet ir gydytojus.
Dar kai ką reikėtų žinoti vyrams, svarstantiems, ar dalyvauti gimdyme. Buvo atliktas tyrimas, tirtos dvi gimdančių moterų grupės. Vienoje grupėje moterys gimdymo metu buvo vienos, tik retkarčiais užeidavo akušerės. Kitoje grupėje šalia moters visą laiką buvo artimas žmogus.
Pastarojoje grupėje 4 kartus mažiau buvo vartojama nuskausminamųjų vaistų.
Akušerija labai artima psichoterapija, nes čia labai daug lemia gebėjimas nuraminti, padrąsinti, tada gimdanti moteris savyje atranda tiek jėgų ir galimybių, kad net sunku patikėti.
Artėjančio gimdymo požymiai
Dažnai šeimos, laukiančios pirmojo kūdikio, bijo, kad nesupras, kada prasideda gimdymas.
Artėjančio gimdymo požymiai yra tokie: nereguliarūs paruošiamieji sąrėmiai, gimda po truputį pradeda susitraukti, bet sąrėmiai yra neskausmingi. Gimdos kaklelis sutrumpėja, truputį prasiveria, ruošiasi gimdymui.
Kai paskutinėmis savaitėmis (apie 36-37 savaitę) kūdikio galvytė įsistato dubenyje, kartais moterys sako: net lengviau kvėpuoti pasidarė, bet dubenyje jaučiamas sunkumas. Prieš gimdymą gali atsirasti panašių į peršalimą simptomų, paburkti nosies gleivinė, prasidėti sloga.
Artėjant gimdymui, paprastai atsiranda labai stiprus lizdo sukimo jausmas. Moterys nori ne tik patalėlius kloti, bet ieško ramybės, vienatvės, kyla noras atsiriboti nuo skubančio pasaulio. Tas noras atsispindi akyse, jos pasidaro didelės, ilgesingos. Paskutinių nėštumo dienų etapas – nuostabus laikas, kai užplūsta didžiulė ramybė. Moteris jaučia, kad tuoj nutiks kažkas tokio stebuklingo.
Artėjančio gimdymo požymis gali būti gleivių kamščio pasirodymas. Kai paruošiamieji sąrėmiai pajudina gimdos kaklelį, gali pradėti po truputį tekėti vaisiaus vandenys. Kartais juose būna truputis kraujo, ir moterys išsigąsta: kažkas negerai, aš kraujuoju! Bet tai būna vos keli kraujo lašeliai, nes trūko koks nors kapiliaras. Kraujingos gleivės dažniausiai pasirodo dieną prieš gimdymą, bet gali būti ir trys dienos, nėra konkrečiai nubrėžto termino.
Tikrieji požymiai – reguliarūs sąrėmiai ar vaisiaus vandenų nutekėjimas.
Vaiko galvytė yra tarsi kamštis, kuris sulaiko vaisiaus vandenis. Kai vaikelis pasisuka, sujuda, gali truputį nutekėti ir vandenų, nebūtinai visi iš karto.
Jei plyšta vaisiaus vandenų pūslė, tuomet nuteka didesnis kiekis. Tada jau reikėtų važiuoti į gimdymo namus. Lietuvoje priimta nutekėjus vaisiaus vandenims 6 valandas laukti, jeigu neprasideda natūralūs sąrėmiai, tada skatinamas gimdymas vaistais. Kitose šalyse, Skandinavijoje, Vokietijoje laukiama 12 valandų, Anglijoje gali būti laukiama net 2-3 paras, ir tik tada imamasi priemonių. Rizika infekcijai nėra labai didelė, bet yra atvejų, kai moteris suserga gimdos uždegimu arba vaisius tik gimęs suserga plaučių uždegimu. Todėl ilgas laukimas visada turi rizikos.
Jei nutekėjus vaisiaus vandenims per numatytą laiką sąrėmiai neprasideda, lašinamas sintetinis oksitocinas.
Ar tai pavojinga? Didžiausia rizika, vartojant skatinamuosius, yra sukelti per stiprius sąrėmius. Niekada nežinome, kokios dozės reikia konkrečiam vaikeliui, ir jeigu sukeliami per stiprūs sąrėmiai, vaikelis gali pradėti dusti, nes per sąrėmį per daug užspaudžiamos kraujagyslės. Leidžiant skatinamuosius, reikia nuolat sekti širdelės veiklą ir užbėgti už akių pridusimui. Dar vienas minusas yra tai, kad po skatinamųjų naujagimiams dažnesnė pogimdyvinė gelta, nes vaistai šiek tiek paveikia kepenis.
Gimdymo stadijos
Gimdymo laikas pradedamas skaičiuoti nuo reguliarių sąrėmių, besikartojančių ne rečiau nei 10 minučių, pradžios.
Yra 3 gimdymo stadijos.
Pirmoji trunka nuo sąrėmių pradžios iki visiško gimdymo takų atsidarymo (kai atsidaro iki 10 centimetrų). Tai gali trukti nuo 6 iki 24 valandų. Senovėje sakydavo, kad saulė neturi du kartus patekėti virš gimdančios moters.
Antrasis laikotarpis – stangos, kūdikio užgimimas.
Trečiasis etapas – placentos pasišalinimas.
Pirmuoju etapu skausmai trunka po 20 sekundžių, o poilsis – net 10 minučių. Sąrėmiai neilgi, nestiprūs.
Moteris gali pailsėti, nes skausmai ne tokie varginantys. Jei moteris dar ne ligoninėje, o namuose, ji gali pagulėti ar pasivaikščioti. Jei gimdymas prasideda naktį, labai svarbu pasistengti pailsėti. Bent jau pabūti horizontaliai ir atsipalaiduoti, įsitaisyti kiek įmanoma patogiau ir dar pasnausti. Jei pavyktų gimdymo pradžioje nusnausti bent kelias valandas, moteris sau padarytų labai gerą darbą. Suprantama, kad tai gana sunku, nes nuo minčių, kad jau pagaliau prasidėjo gimdymas, būna adrenalino antplūdis.
Sąrėmių pradžioje tinka psichologinis vyro padrąsinimas, palaikymas – pokalbiai, anekdotai, pajuokavimai. Kai prasideda aktyvioji gimdymo stadija (atsidarymas daugiau kaip 3 centimetrai), kai atsiranda stiprūs sąrėmiai, tada padeda vyro masažas, kvėpavimo pratimai. Šiuo laikotarpiu reikia padirbėti, kad būtų įveiktas skausmas. Atsidarymas vyksta maždaug po 1 centimetrą per valandą.
Antrojoje stadijoje poilsis jau nebesudaro didžiojo laiko dalies, ten skausmas trunka tiek pat, kiek poilsio minutės. Per kiekvieną sąrėmį gimdos kaklelis atsidaro vis plačiau, galvutė vis giliau slenka į dubenį. Moterys sako, kad stangas ištverti buvo lengviau negu sąrėmius. Stangos – kai nevalingai moteris užgniaužia kvapą, suspaudžia pilvo presą ir stumia vaikelį žemyn. Kai jau gali pati stumti, dirbti, pasidaro kur kas lengviau, ir tas pjaunantis skausmas kažkur nueina į antrą planą. Tuo metu apima jausmas, kad norisi tuštintis. Vadinasi, vaikelis po milimetrą keliauja pro kaulinį kanalą.
Užgimus vaikeliui, dar reika pagimdyti placentą. Tai trečiasis gimdymo etapas. Placenta sveria apie pusę kilogramo. Ji užgimsta praėjus maždaug 5-15 minučių po gimdymo.
Po gimdymo iš karto nebelieka skausmų, ir moterys patiria begalinę euforiją. Moteris prisipažįsta mylinčios ne tik kūdikėlį, bet ir visus gydytojus, ir visą pasaulį. Tai nuostabus, su niekuo nepalyginamas jausmas.
Konsultavo akušerė ginekologė Banga Kulikauskaitė
„Mamos žurnalas“
