Tęsiame konkursą apie pozityvius ir džiugius gimdymus. Tikslas – padrąsinti nėštukes, kad gimdymas ne košmaras, o šventė. Laukiame Jūsų istorijų adresu mamoszurnalas@gmail.com.
Patirtimi dalinasi gimdyvės padėjėja Mantautė Morkvėnė
Šeimai leidus, norėčiau pasidalinti nuostabia istorija, kurioje man teko džiaugsmas dalyvauti kaip gimdyvės padėjėjai ir kartu išgyventi Vaikelio Sutikimą.
Tegu tai bus įkvėpimas moterims, kurios po cezario pjūvio operacijos susiduria su klausimu, „ar leis pačiai gimdyti kitą kartą?“; moterims, kurios ieško natūralumo ir galimybės gimdyti be trukdymų; kurios svajoja apie minkštą šilto vandens baseiną pasitinkant vaikelį; vyrams, kurie ieško pastiprinimo ir didesnio pasitikėjimo savimi bei savo moterimi; šeimoms, kurios giliai širdyje tiki, jog gimdymas – tai galinga transformacija.
Du sudėtingi gimdymai
Su Ja susitikome dar rudenį. Tai buvo fantastiškai stipri moteris, žinanti, ko nori, jaučianti save, savo kūną ir savo vaikelį, išmananti svarbiausius gimdymo niuansus, nes jau turėjo patirties su pirmaisiais gimdymais. Jie nebuvo tokie, apie kokius galima svajoti, tačiau tai buvo Jos patirtys, ir Jai svarbios, pamokančios.
Daugiau kaip 30 valandų trukęs pirmasis gimdymas, pasibaigęs cezario pjūvio operacija, panašios trukmės antrasis, pasibaigęs vakuumu ir dideliu stresu visiems. Tačiau Ji, mano stiprioji moteris, šįkart buvo nusiteikusi pozityviai. Kalbėjomės apie tai, kaip galima būtų sukurti maksimalų komfortą ir saugumą gimdymo metu. Aš turėjau būti užnugaris Jai ir Jos vyrui. Ji aiškiai žinojo, ko Jai reikia gimdymo metu, tad stengėmės išpildyti visus kriterijus, pradedant baseinu ir baigiant rutininių procedūrų atsisakymu, jei nėra skubios būtinybės.
Ilgai užtrukę paruošiamieji sąrėmiai
Paruošiamieji sąrėmiai priminė apie būsimą Susitikimą visą mėnesį. Ne vieną vakarą susirašydavome, kad laukiame, ir tikriausiai jau viskas įsivažiuos. Bet kas 3–7 min. trunkančios bangos tebuvo treniruotė ir trumpam aprimdavo. Kol vieną ankstų rytą gaunu žinią, jog tikrai tikrai vaikutis nori gimti, kad sąrėmiai kas 3 min.
Susitinkame ligoninės priėmime.
5* viešbučio atmosfera
Labai smalsu, koks tas atsidarymas, nes pojūčiai tikrai kitokie, nei visą mėnesį. 3 cm. Viskas gerai, mes laiko turime. Gauname jaukią palatą ir einame banguoti. Sulig kiekviena banga Ji dainuoja – taip, kaip galima dainuoti gimdymo metu, o tarp bangų iš Jos lūpų skamba ramios, lėtos dainos, kurių fonas mus lydėjo viso gimdymo metu. Atrandame vieną pozą, kuri paskatina intensyvesnius sąrėmius. Trindama Jai strėnas, džiaugiuosi kiekvienu gilesniu Jos dainavimu, kiekviena akimirka, nes tai taip gražu… Ji tokia laiminga, kad veikla nesustojo. Iš kažkur atsiradę sienų griovimo ir gręžimo garsai netrukus nuslopsta ir dingsta – tuo pasirūpino gydytoja. Gauname arbatos, kavos, ir ta ramybė primena 5 žvaigždučių viešbutį.
Ruošiamės į vandenį
Po trijų valandų atsidarymas jau 5 cm. Matau džiaugsmo kupinas akis, girdžiu pasitikėjimo pilną balsą ir – „šiandien man NIEKAS nesutrukdys“. Vyras pasirodo pačiu laiku – pučiamas baseinas. Ji ketino pasitikti vaikelį vandenyje, pagauti savo rankomis. Gydytoja buvo už.
Vėliau pakeičiame gimdyklą į patogesnę, ir sulig šiuo pasikeitimu girdžiu, kaip Ji nebejuokauja tarp sąrėmių, Jos kalba tyla. Gerbiu tą erdvę, kurioje
Ji nori būti. Prisimenu Jos žodžius, sakytus dar seniau, kad į pabaigą Jai norisi ramybės, tylos ir nekalbėjimo bei mažiau prisilietimų. Taip gera būti šalia ir matyti, kaip Ji išjaučia kiekvieną bangą, – kartais su mano rankomis, kartais su vyro, o kartais visiškai viena. Stipri, pasitikinti, dainuojanti JI.
Su Jos vyru rūpinamės, kad vanduo būtų 37 laipsnių, kad Jai ir Jos mažyliui būtų gera ir saugu vandenyje. Girdžiu besikeičiantį Jos balsą, kitą tonaciją ir Atsivėrimo pabaigą.
Svarbiausia netrukdyti
Pakviečiame gydytoją, nes rūpi atsidarymas bei reikia paklausyti vaikučio širdelės. Švelniai ir atsargiai, po vandeniu paklausomi vaisiaus tonai, o atsidarymas – 8 cm. Tai galinga. Visi jaučiame, kad pabaiga netoli. Paskatinu Ją „išskristi“ iš savęs, jei Jai to norisi. Tokiu laikotarpiu gimdyvėms tai būdinga, ir reikia tą ramiai priimti. Įsiremiu į baseino kraštą, šalia
Jos, ir ilgai ilgai žiūriu Jai į akis su milžinišku susižavėjimu ir džiaugsmo ašaromis. Moterys, pasirodo, yra tokios galingos, tokios stiprios ir kartu gali išlikti ramios tokiomis akimirkomis. Tiesiog grožiuosi viskuo.
Vyras stebuklingai jaučia, kiek gali liestis ir kur, kaip, kiek. Kartais tai galvos glostymas, kartais kaklo masažas, o dažniausiai – tiesiog švelnus prisiglaudimas be jokių žodžių. Meditacija. Tomis akimirkomis dar kartą įsitikinu, kad viskas, ko moteriai reikia gimdymo metu, tai LEISTI Jai būti su savimi, su vaikeliu. Netrukdyti Jai daryti to, kam ji buvo sukurta.
Šį kartą personalui pavyksta įsiklausyti į tą tylą ir suvokti jos sakralumą, tad Ji pašalinius mato retai.
Ir štai vėl keičiasi Jos balsas, atsiranda pirmosios švelnios stangos, tad pakviečiu gydytoją. Taip, beveik beveik visiškas atsidarymas. Išgirstame klausimą, kokia mūsų (moters, šeimos) pozicija dėl vandenų, nes jie nenubėgę (puiku!). Ji buvo nusprendusi, kad nenorės jų liesti visiškai, tačiau gimdymas yra toks procesas, kai tavo norai gali pasikeisti. Todėl šįkart Ji priima sprendimą, jog vandenis reikėtų nuleisti dabar, ir į baseiną lipti nebenori.
Kam ta lova?
Laikotarpis nuo šios akimirkos – itin stiprus. Dainavimas virsta pačiu gražiausiu riaumojimu, stebiuosi, iš kur įmanoma surasti tiek daug jėgų ir išgauti tiek daug garso, kuris, be abejo, labai naudingas. Ir kaip gerai, kad niekas nesugalvoja Jos tildyti (neretai juk būtent taip būna, tiesa?), arba neišjungia tų nuostabių dainų, kurios įkvėpdavo Ją kiekvienos bangos ar stangos metu. Vaikutis dar truputį aukštai, tad pasiūliau jį „nuleisti“ pasikabinant kiek įmanoma visu savo svoriu. Už kopėtėlių viršutinio skersinio perkišu vaikjuostę, kurią esu atsivežusi, ir padrąsinu Ją kabintis už laisvų jos galų, tuo tarpu mes pakaitomis su vyru laikome iš už nugaros, kad turėtų kur atsiremti – ir morališkai, ir fiziškai.
Stengiuosi, kad Ją palaikytų artimiausias Jos žmogus, tad, atradus Jai tinkantį skausmo malšinimo būdą, dedu vyro rankas vietoje savųjų. Netrukus persikeliame ant žemės, ant čiužinukų. Apie lipimą ant lovos viso gimdymo metu nėra nė kalbos – o kam ji?
Jau pasirodo ir gydytoja su akušere. Stebime stangas ir leidžiame šeimai pasitikti mažylį. Paskutinį kartą įvyksta balso transformacija – paklausiau, ar Ji jaučia vaikelį kaip nors kitaip, pvz., žemiau. „Taip“, – sako, –jau“.
Didysis Susitikimas
Perspėju akušerę, kad prieitų. Ir iš tikrųjų, galvytė jau čia pat, o dar po kelių minučių įvyksta Didysis Susitikimas. Tėčio instinktai suveikia nuostabiai, jis iškart deda mažylį Jai ant krūtinės, nepaisant to, kad akušerė net nespėja jo apžiūrėti. Kadangi virkštelė nėra liečiama, mažylis per kelias minutes pas mamą atsigauna, suverkia. Akušerė ir neonatologė nekelia panikos, tiesiog paragina tėtį trinti padukus ir nugarytę. Likusį laiką, kol laukiame virkštelės nupulsavimo, visi stovime nuošaliau. Ji pati galėjo vertinti virkštelės situaciją, gydytoja tik paklausdavo. Nepaprastai gera matyti, kaip ką tik gimęs mažylis rausvėja, gaudamas 30–50 proc. jam priklausančio kraujo ir galėdamas švelniai, savu tempu įeiti į „dabar aš jau kvėpuoju pats“ būseną. Tėčio prisilietimai, Jos ramybė ir mažylio kniurktelėjimai panardina į tikrą euforiją. Dėkoju personalui, kad buvo tokia puiki komanda. Po 25 min. virkštelė jau nupulsavusi, dar po 15–20 min. gimsta ir placenta.
Išsipildė svajonė pagimdyti pačiai
Tai buvo šios moters didžioji pergalė. Išpildyta svajonė pagimdyti pačiai, natūraliai, be kateterių, be oksitocino į veną, be oksitocino į raumenį gimstant vaikučiui, be vadovavimo, kada stangintis, be prievartinio guldymo į lovą matuotis tonų ar lipti ant gimdymo stalo pasitinkant savo mažylį.
Vyrui, tikiu, tai buvo tėvystės, ramybės ir pasitikėjimo procesu, gamta, žmona iššūkis, kurį jis nuostabiai įveikė. 10 valandų trukusios kelionės metu aš tikėjau Ja, vyras tikėjo Ja, ir personalas tikėjo Ja. Na, o Ji tikėjo savimi, kad gali, tai ir buvo raktas į šią gražią istoriją.
Susiję straipsniai
