
Turbūt nėra žmogaus, kuris nemėgtų pasakų.
Žmonėms būdinga keistis istorijomis, gyvenimiška patirtimi, tai yra natūrali žmonių bendravimo forma.
Labai svarbu skaityti ar klausyti pasakas laukiant naujos gyvybės. Galbūt kažkam toks pasiūlymas sukels šypseną, kažką stumtels į apmąstymams, o kažką pažadins kūrybai.
Galbūt ir jus nėštumo metu įkvėps pasakos ir patikėsite popieriui savo Sielos pasaką. O svarbiausia, kad Pasaka, gyvenanti jūsų viduje, atskleis prieš jus jūsų Sielos brangenybes.
Pasaka tarsi sluoksniuotas pyragas
Mūsų urbanistiniame pasaulyje, kur gausu įvairiausios informacijos ir stresų, Siela prašo Pasakos…
Pasakos arba tos ypatingos būsenos, kurią jie vadina Laime, kiti – Stebuklo laukimu.
Sakydami, kad pasakų terapija – tai gydymas pasakomis, mes turime galvoje sieloje gyvenančių žinių atradimą, kurios šiuo momentu yra psichoterapinės. Kai kurie mano, kad pasakų terapija – tai „vaikiškas“ metodas. Deja, išties yra ne taip.
Pasaka – tai lyg sluoksniuotas pyragas. Kiekviename sluoksnyje sava prasmė. Kai skaitome pasaką, jos patrauklų ir įdomų siužetą, mūsų pasąmonė jau „uosto“ tą sluoksniuotą prasmių pyragą ir išsirenka patį skaniausią. Tai yra tą sluoksnį, tą prasmę, kuri šiuo momentu labiausiai dera prie pasaulio suvokimo, tą, kuris gali atsakyti į vidinius klausimus. Čia ir slypi pasakų „amžino jaunumo“ paslaptis – bet kokio amžiaus žmonės jose atras kažką nuostabaus ir jaudinančio.
Todėl pasakų terapija – tai prasmės ieškojimo procesas, žinių apie pasaulį ir savitarpio santykius jame kaupimas. Kai pradedi žvelgti į pasaką iš įvairių pozicijų, pasirodo, kad pasakos istorijos turi daug vertingos informacijos apie gyvenimo procesų dinamiką. Pasakose galima surasti ištisą žmogiškųjų problemų sąrašą ir vaizdinius, būdus jiems spręsti. Klausydamas pasakų vaikystėje, žmogus lyg sukaupia pasąmonėje simbolinį „gyvenimiškų situacijų banką“. Šis bankas ateityje gali būti aktyvuojamas ir randamas esamų problemų sprendimas.
Meditacinė pasaka nėščioms moterims
Šią pasaką patartina skaityti negimusiam mažyliui. Ją gali skaityti mama savo vaikui prieš miegą, vaikui prašant: „Papasakok, kaip aš buvau mažas“.
„Gyveno kartą mažas pūkuotas kamuolėlis – Pūkuotukas. Jis buvo visiškai mažas, šiltas ir nuostabiai geras. Jis gyveno jaukiame, šiltame urvelyje, kur jam buvo patogu ir ramu. Ir jis nenorėjo iš jo išeiti. Jis prabusdavo tada, kada norėdavo, valgė, kiek norėjo, žaidė, kai nemiegojo, vartėsi, o po to vėl užmigdavo ir vėl prabusdavo.
O kartais Pūkuotukas tiesiog gulėjo savo urvelyje ir klausydavo garsų, ateinančių iš išorės. Šie garsai jam buvo jau pažįstami ir malonūs. Jie apkerėdavo mažylį ir buvo nepaprastai švelnūs ir artimi.
Jis girdėjo vandens triukšmą, upelio čiurlenimą, ritmingą stuksenimą. O kartais iš toli iki jo ateidavo vos girdimas švelnus balselis, panašus į sidabrinio varpelio skambesį.
Tačiau ėjo laikas, Pūkuotukas augo ir augo, jam jau tapo ankštoka jo jaukiame urvelyje. Jis jau negalėjo taip laisvai vartytis kaip anksčiau. Dabar, be pažįstamų ir savų garsų, į urvelį prasiskverbdavo ir nauji nepažįstami. Jie buvo keisti, nuostabūs ir nepaprastai įvairūs. Kai kurie garsai buvo ypač malonūs. Ir Pūkuotukas, sulaikęs kvėpavimą, ilgai jų klausydavo. Tačiau ateidavo ir nelabai malonių garsų.
Ir tada Pūkuotukas vartėsi, stengdamas užsikimšti ausytes arba stuksendavo į savo urvelio sienas, norėdamas nutraukti tuos garsus. Tačiau vos tik jis pastuksendavo, kaip tuoj pat vėl jis išgirsdavo tą švelnų ir malonų balsą. Dabar jis skambėdavo garsiau ir aiškiau. Ir Pūkuotukas iškart nurimdavo. O kai vėl panorėdavo išgirsti šį malonų garsą, jis vėl pastuksendavo.
Praėjo dar kažkiek laiko, Pūkuotukas tapo jau didelis ir, aišku, jau visiškai netilpo savo mažame urvelyje.
Dabar jau kiekvieną dieną jis girdėjo daugybę įvairių garsų, sklindančių iš išorės. Prie daugelio jų jis jau priprato. Tačiau dabar tapo jam labai įdomu, kas gi ten už jo urvelio sienų? Be to, jis labai norėjo pažiūrėti, iš kur sklinda tas nuostabus sidabrinis balsas. Tačiau kai tik Pūkuotukas prieidavo prie savo urvelio durų, jam tapdavo baisu ir jis nedrįsdavo išeiti.
Ir vieną nuostabią dieną mažylį aplankė geraširdiška Fėja. Ji paėmė Pūkuotuką už rankos ir tarė: „Tu jau užaugai didelis ir tau čia per mažai vietos. Ar nori išeiti iš savo urvelio? Aš galiu tave išvesti. Tu turbūt jauti, kad kelias bus nelengvas. Bet tu nebijok, nes aš visą laiką būsiu su tavimi ir tau padėsiu. Pasaulis, į kurį tu pateksi, bus ne toks jaukus ir ramus, kaip tavo urvelis. Jis didelis, pilnas įvairių garsų, spalvų, kvapų, skonių ir pojūčių. O kai tu dar daugiau paaugsi, turėsi naujų draugų. Tu visko išmoksi, ko panorėsi, ir pamatysi daug nuostabaus. Na, ar tu jau pasiruošęs?“
Pūkuotuko širdelė pradėjo smarkiau plakti. Jis stipriai suspaudė šiltą Fėjos ranką ir, įkvėpęs daugiau oro, pro atvertas urvelio dureles … žengė žingsnį išorėn. Jis iškart krūptelėjo nuo didžiulio triukšmo, akinančios šviesos. Išsigandęs jis jau norėjo pravirkti, tačiau pajautė, kai kažkas paguldė jį prie jau pažįstamo, stuksenančio garso. Pūkuotukas nurimo, truputį prasimerkė ir, įkvėpęs kiek oro, sudejavo.
Jį priėmė didžiulis ir nuostabus pasaulis, o nuostabus sidabrinio balso varpelio skambesys, užpildė jį džiaugsmu. Mažylis jautėsi mylimas ir laukiamas“.
Pasakų terapija gydo

Šiandien pasakų terapija apjungia daug įvairių psichologijos, pedagogikos, psichoterapijos ir filosofijos žinių. Jos pateikiamos metaforomis.
Klausydami pasakų, patenkame į ypatingą pasakišką aplinką, kurioje gali pasireikšti asmenybės potencinės dalys, kažkas nerealizuoto, pagaliau gali išsipildyti svajonė.
O svarbiausia – joje atsiranda užtarimo jausmas ir Paslapties aromatas.
Pasakos leidžia stebėti ir geriau atskleisti vidinį pasaulį. Kiekviena pasakiška situacija atskleidžia mums tam tikrą gyvenimo pamoką.
Skaitant pasakas:
* svarbu suvokti pagrindinę pasakos idėją, t.y. kokią patirtį mums norėjo perduoti mūsų protėviai, apie ką perspėti, kuo mus padrąsinti. Pagrindinė pasakos tema mums perduoda bendrąsias dorovines vertybes, elgesio stilius ir bendravimą su aplinkiniais, bendrus atsakymus į bendrus klausimus;
* svarbu suprasti matomą ir paslėptą pasakos herojų motyvaciją. Galima apmąstyti ir įvertinti atskirai kiekvieną herojų arba herojų tarpusavio ryšius;
* svarbu suvokti, kaip sunkumus įveikia pasakų herojai. Realiame gyvenime irgi galima panaudoti tą ar kitą problemos sprendimą;
* svarbu suprasti herojaus bendrą kryptingumą: jis aplinkinio pasaulio kūrėjas ar naikintojas, kokias tendencijas, pamokas, elgesio būdus įkūnija kiekvienas pasakos herojus. Labai svarbu suvokti, kodėl ir kokią emocinę reakciją herojui sukelia tam tikra situacija.
Akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta
Nėščiųjų mokyklos vadovas, Tel. 8*687 64757
„Mamos žurnalas“