Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Ši nuostabi gimdymo istorija atkeliavo į „Mamos žurnalą“ iš Londono. Lietuvė Aurelija ir belgas Dominykas apie savo dukrelės gimimą galėtų sukurti filmą.
Tik koks būtų jo žanras? Trileris, komedija ar romantinė drama? Spręskite patys. Pasakoja Aurelija.
Truputį apie save
Gyvenu Londone, mokausi psichoterapijos Roehamptono universitete, trumpam studijas sustabdžiau – auginu dukrelę, bet netrukus planuoju grįžti į mokslus. Atlieku praktiką dviejose organizacijose: „Women‘s Trust“ organizacijoje konsultuoju klientes, kurios patyrė šeimyninį smurtą ir „Croydon Drop In“ organizacijoje konsultuoju paauglius, turinčius įvairiausių problemų. O dirbu vaikų organizacijoje „Kids“ (www.kids.org.uk). Vadovauju mažam kolektyvui, kurio tikslas – padėti šeimoms, turinčioms mažų vaikų su negalia. Kaip viską spėju?
Tiesiog labai patinka dirbti su žmonėmis ir jiems padėti. Tiesa, dėl didelio užimtumo labai retai kada turiu laiko pramogoms ar susitikimams su draugais. Aišku, turėjau sulėtinti tempą po dukrelės gimimo. Kai laukiausi, buvau užsirašiusi į visokiausius trumpus kursus, į kuriuos norėjau nueiti pagimdžiusi mažąją. Tačiau po gimdymo perskambinau visiems ir pasakiau, kad vaiką prižiūrėti užima daugiau laiko ir atima daugiau energijos, nei aš maniau anksčiau.
Supažindino šunys
Su savo vyru Dominyku (Dominic) susipažinome Londone, vedžiodami savo šunis parke – scena priminė filmo siužetą. Kaip jau supratote, Dominykas yra ne lietuvis. Jis gimęs belgų šeimoje Anglijoje. Tuo metu aš baiginėjau psichologijos ir sociologijos bakalauro studijas ir rašiau disertaciją. O kad apsikrovusi knygomis ir straipsniais visiškai neatsiribočiau nuo pasaulio, išeidavau kelioms valandomis pasivaikščioti su savo numylėtine rotveilere Neda į parką.
Vieną dieną mano žaismingoji šunytė pasišuoliuodama pasileido per parką ir tiesiu taikymu užšoko ant mažiuko biglių veislės šuniuko. Aš pasileidau tekina iš paskos. Pribėgusi pradėjau atsiprašinėti šunelio savininko už savo Nedos elgesį. Nors žinojau, kad Neda (tada tik 8 mėnesių) nieko blogo neturėdama galvoje norėjo tik žaisti, kitų šunų šeimininkams galėjo pasirodyti kitaip. Na, o tam mažam šuneliui Neda labai patiko, ir jie pradėjo žaisti kartu. Aš prie tokių Nedos išdaigų buvau jau pripratusi, tad man jos elgesys neatrodė keistas.
O mažyčio šuniuko, kurio vardas Leo, šeimininkui Dominykui vos širdis nesustojo. Pasirodo, tai buvo pirmasis kartas, kai Dominykas išvedė savo naująjį augintinį į parką pasivaikščioti. Tik staiga jis pamato didelį rotveilerį, atbėgantį tiesiai į jo šunį. Pirma mintis, šovusi Dominykui į galvą, buvo: „Sudie, mažasis šuneli, tikiuosi nors viena diena, kurią praleidai pas mane, tau patiko“. Su Dominyku tada mes trumpai pasišnekučiavome, ir aš grįžau namo pabaigti savo diplominio darbo.
Nuotrauka Shutterstock
Kai baigiau rašyti diplominį darbą geriausia draugė Kristina įkalbėjo mane važiuoti atostogoms į Meksiką. Kai grįžusi iš Meksikos išėjau su Neda į parką, vėl susitikau Dominyką.
Tuomet jis man pasakė, kad kiekvieną dieną eidavo manęs ieškoti į parką ir niekaip nesuprato, kur aš dingau, nes buvau jam sakiusi, kad būtent į tą parką aš ateinu kasdien.
Taip mes ir pradėjome skirti pasimatymus parke su šunimis. Taigi Neda išsirinko ne tik sau draugą, bet ir surado žmogų, be kurio dabar savo gyvenymo negalėčiau įsivaizduoti. Ačiū tau, Neda.
Kai mes nusprendėme, kad mūsų draugystėje reikia žengti vieną žingsniuką į priekį – apsigyventi kartu, Dominykas truputėli abejojo dėl Nedos. Jis vis dar ja nepasitikėjo, juk tiek nemalonių istorijų apie rotveilerius galima prisiskaityti laikraščiuose! Neda nepasitikėjo Dominyku taip pat. Kai pradėjome visi keturi gyventi kartu, Neda Dominyko neklausė ir visiškai ignoravo. Dominykas jos meilę nusipirko sausainiais. O man nelabai patinka maži šunys, ypač tokie, kurie elgiasi kaip katės, bet teko priprasti prie Leo.
Į kursus – kartu
Kai tik sužinojau, kad laukiuosi, nutariau, kad gimdysiu natūraliai. Per visą nėštumą buvau labai aktyvi: mokiausi magistratūroje, dirbau ir atlikinėjau praktiką vakarais. Į komentarus, kad turėčiau sulėtinti tempą, numodavau ranka. Kai gavau iš ligoninės kvietimą nueiti į pasiruošiamąsias gimdymo klases, supratau, kad atėjo laikas apgalvoti, kaip ir kur norėčiau gimdyti. Buvau girdėjusi apie hipnoterapinį gimdymą ir norėjau sužinoti apie tai daugiau. Pasiūliau kartu į kursus eiti ir Dominykui. Jis labai rūpinosi manimi nėščia. Grįžusi iš darbo rasdavau ir namus sutvarkytus, ir vakarienę paruoštą. Bet buvo vienas didelis rūpestis, kuris gulėjo ant jo pečių – kaip gi jis sugebės dalyvauti mano gimdyme?
Prisiklausęs visokiausiu istorijų, kaip vyrai nualpsta gimdymo metu, jis labai bijojo momento, kai man teks gimdyti. Tad kai pasiūliau eiti į hipnoterapinę programą, jis iškarto sutiko.
Mums su vyru pavyko susirasti nuostabią hipnoterapijos mokytoją, ir pamokėlės ne tik kad paruošė mūsų šeimą ramiam, be streso gimdymui, bet ir labai suartino mane su vyru Dominyku.
Trumpai apie tai, kas yra hipnoterapinis gimdymas
Tatjanos Kurganovos nuotr.
Hipnoterapinis gimdymas – tai gimdymas ne transo ar miego būsenoje, bet gimdymas atsipalaidavus, geros nuotaikos, pilnoje aktyvumo būsenoje ir kontroliuojant situaciją. Tai gimdymas nejaučiant skausmo arba kontroliuojant jaučiamą skausmą specialiu hipnokvėpavimu ir vaizduote.
Svarbiausia taisyklė yra NEBIJOTI. Baimė suteikia skausmą, o atsipalaidavimas skausmą mažina. Mūsų visuomenėje daug kalbama apie skausmingus ir komplikuotus gimdymus, ir tai labai įtakoja mūsų pasąmonę. Moterys mokomos, kad gimdymas yra skausmingas procesas ir turėtume pasiruošti tą skausmą iškęsti. Pradedama bijoti gimdymo, ir vos prasidėjus gimdymui išsigandusi ir pasiruošusi skausmui moteris dažniausiai įtempia visus raumenis, o tai sukelia daug skausmo kūnui, kuris yra pasiruošęs gimdyti. Hipnoterapinio gimdymo programa išmoko būsimas mamas nebijoti gimdymo. Ji yra pagrįsta amerikietės hipnoterapinio gimdymo mokytojos Marie Mongan metodika. Mongan tiki, kad gimdymas yra neskausmingas, natūralus procesas, kurio pabaigoje moteris pilna jėgų ir su šypsena priglaudžia savo kūdikėlį prie krūtinės.
Žmonės įsivaizduoja, kad hipnoterapija – tai kažkas magiška, mistiška ar net pavojinga, kai asmuo nebekontroliuoja, kas vyksta aplink jį. O yra visiškai priešingai – hipnoterapija suteikia galimybę žmogui labiau pažinti save ir kontroliuoti savo veiksmus, pojūčius ir mintis. Kiekvienas žmogus natūraliai kiekvieną dieną būna hipnozės ar transo būsenoje. Dažnai svajodami, skaitydami ar vairuodami žmonės nepastebi, kaip praeina laikas, negirdi, ką kalba kiti, ir net nereaguoja į tai, kas vyksta aplink. O kiek kartų užsižiūrėjus mėgstamą programą ir filmą, net nepastebime, kad kažkas jau pusvalandį kalba su mumis?
Kai hipnoterapijos mokytojas paprašo tavęs atsipalaiduoti ir patekti į transo būseną, tai nėra kažkas, ko nepatyrei anksčiau, tik tiek, kad hipnoterapijoje išmoksti pasiekti tą būseną, kada tu pats to nori.
Hipnoterapinio gimdymo programoje išmokstama pozityviai mąstyti apie savo kūno galimybes ir sugebėjimus.
Hipnoterapinio gimdymo programoje gavau ženkliuką, ant kurio parašyta: „Prašau… Tik linksmos gimdymo istorijos, nes mano mažylis klausosi“. Įsisegdavau šį ženkliuką, kai eidavau į paskaitas ar darbo susitikimus, nes kiekviena moteris, pastebėjusi, kad laukiuosi, pradėdavo pasakoti savo gimdymo istorijas. Būnant nėščiai ir planuojant ramų, beskausmį gimdymą, visai nesinorėjo klausytis istorijų, nuo kurių plaukai galėtų pasikelti į viršų. Tad šis ženkliukas tikrai pravertė ir sukėlė daug šypsenėlių. Juk mažyliai pradeda girdėti jau būdami mūsų pilvukuose.
Nuotrauka Shutterstock
Mano kylantis pilvukas gavo vardą „kūdikėlio namelis“.
Kūdikėlio namelis buvo labai prižiūrimas mūsų visos šeimos: skaitydavome jam pasakas, šnekėdavomės, dainuodavome, glostydavome, o šunytė Neda dažnai vakarais padėdavo savo galvą ant kūdikėlio namelio ir užmigdavo. Beje, kai jau pagimdžiau Emiliją, Neda buvo gana ilgai įsijautusi į motinos vaidmenį. Neda buvo taip susidomėjusi Emilija, kad tarsi apsėsta visur ją sekiojo. Kai atvažiavo Dominyko mama iš Belgijos aplankyti savo anūkės, Neda neprileido jos prie mergaitės prieti. Ji tik iššiepė savo „žavingus“ nasrus ir nė už ką nenorėjo pasitraukti. Prireikė kelių dienų, kad aš Nedai įrodyčiau, jog Emilija – tai mano, o ne jos vaikas!
Kaip vyko kursai
Programą sudarė keturios trijų valandų paskaitos. Kursus su mumis lankė dar dvi besilaukiančios poros.
Hipnogimdymo programoje mums papasakojo apie gimdymą, jo eigą, ko galima tikėtis ir kaip elgtis.
Jokių negatyvių pavyzdžių, tik labai ramios ir sėkmingos gimdymo istorijos, be jokių nuskausminamųjų.
Per paskaitas vyrams buvo dažnai primenama, kad jie atlieka labai svarbų vaidmenį gimdymo metu ir kad nuo jų priklauso, kaip būsimoji mamytė jausis gimdydama ir po gimdymo. Kaip ir daugumai vyrų, Dominykui patiko idėja, kad jis yra „bosas“ mano gimdymo metu, juk vyrams patinka žinoti, kad viskas priklauso nuo jų.
Hipnogimdymo programoje mokoma įvairiausių būdų, kaip išlikti visiškai ramiai, atsipalaidavusiai ir žinoti, kad daug kas priklauso nuo pačios gimdančiosios. Kai gimdanti moteris išlieka rami, tai gimda atlieka tokią funkciją, kokią jai suteikė gamta, o gimdymas dažnai būna trumpesnis ir lengvesnis.
Būsimasis tėvelis yra išmokomas būdų, kaip užhipnotizuoti ir padėti atsipalaiduoti būsimai mamai. Vyro vaidmuo hipnogimdymo metu yra labai svarbus, nes jis gali nuraminti, atpalaiduoti ir sugrąžinti į hipno būseną gimdančią moterį.
Programos metu diskutuodavome Marie Mongan „Hipnoterapinis gimdymas“ knygoje aprašytas idėjas ir pamokymus, darydavome atsipalaidavimo pratimus, medituotavome ir mokėmės, kaip galime užhipnotizuoti save ir kitus. Buvo labai juokinga, kai Dominykas kelis kartus per hipnoterapijos praktiką užmigo! Mus išmokė ir to, kokie masažai ir prisilietimai mažina skausmą, ramina. Gaudavome ir namų užduočių, kurias turėjome daryti kiekvieną dieną. Tad vakarais su vyru klausydavomės ramios muzikos, darydavome kvėpavimo pratimus, masažus, medituodavome, klausydavomės CD „Vaivorykštės atsipalaidavimas“. Aš turėjau bandyti įvairias gimdymo pozas, o Dominykas – savo hipnoterapinius sugebėjimus.
Po pamokėlių nusprendžiau, kad noriu gimdyti namuose, o ne gimdymo namuose, deja mano gydytoja pasakė, kad man jau per vėlu tai keisti. Mat iki gimdymo buvo likusios 3 savaitės, o tai per trumpas laikas skirti kokią nors gydytoją, kuri galėtų būti prie manęs, jei aš gimdyčiau namuose.
Lemtingoji hipnonaktis
Julijos Zhigo nuotrauka
Atrodė, kad Emilija tik ir laukė jai skirtos gimdymo dienos.
Spalio 5 dieną mes ilgai žiūrėjome televizorių ir nuėjome miegoti apie 23 valandą. Už valandos man prasidėjo sąrėmiai. Lygiai 24 valandą nakties! Sąrėmiai kartojosi kas 4-5 minutes. Man gydytoja buvo sakiusi, kad reikia pasiskambinti į gimdymo namus, kai sąrėmiai būna kas 4-5 min., bet kadangi jie tik prasidėjo, aš skambinti neskubėjau.
Kai tik Dominykas uždėjo „Vaivorykštės atsipalaidavimo“ hipnoterapinį CD, aš visas mintis nukreipiau į hipno kvėpavimą ir meditaciją, tad skausmo beveik nejaučiau.
Už valandos Dominykas neteko kantrybės ir paskambino į gimdymo namus. Jam pasakė, kad jei tik prieš valandą sąrėmiai prasidėjo, tai nėra ko jaudintis, nes reikės dar dieną ar dvi juos kęsti. Išgirdusi, kad tai gali tęstis daugiau nei parą, liepiau Dominykui eiti miegoti, o pati nuėjau į svetainę. Įsijungiau meditacinę muziką, dariau kvėpavimo pratimus ir transo būsenoje net sugebėjau užmigti. Prabudau už valandėlės, kai muzika baigėsi ir nusprendžiau įsijungti V. Kernagio akustinį CD. Vėl susirangiau patogiai ant sofos ir… Nebeteko man klausytis Kernagio dainų, nes mano mažoji nusprendė, kad jau laikas ir jai čia pasirodyti.
Instrukcija pribuvėjui – telefonu
Nubėgo vandenys. Pašaukiau Dominyką ir liepiau skambinti į ligoninę. Jaučiau, kad mažė netrukus bus čia. Iš pradžių greitoji liepė jam nesijaudinti, nes po vandens nutekėjimo gali praeiti nemažai laiko, kol vaikutis išlįs. Tada, kai aš jau svetainėje ant keturių atsiklaupusi, pamiršusi visą hipnoterapinį kvėpavimą sustaugiau, pasak Dominyko, kaip pašautas laukinis žvėriukas, greitoji liepė Dominykui, kad jis man pasakytų atsigulti ant nugaros. Tuo metu jam atšoviau, kad jei taip nori, tegu pats ir gulasi ant nugaros, o aš už jokius pinigus nepajudėsiu iš savo vietos!
Tuomet Dominykas pamatė, kad jau lenda galvutė ir, pasakęs greitajai, kad kūdikis jau tuoj bus čia, padėjo ragelį. Dominykas buvo truputėlį išsigandęs, kai pamatė pusę galvutės su viena akyte. Tuo momentu pagalvojo: „O Dieve, kur kita akis?“ Buvo praėję mažiau nei 10 minučių po vandenų nubėgimo, kai dukrelė nučiuožė tiesiai į Dominyko rankas. Tad visas gimdymas truko mažiau nei tris valandas.
Dominykas padavė man Emiliją, o aš, apsikabinusi tą angelėlį, dar nelabai suvokiau, kad jau laikau savo dukrytę prie savęs
Reikia nepamiršti, kad visą šį hipnoterapinį gimdymą stebėjo abudu mūsų šuneliai, kurie nesupratę, kas vyksta, išsigando ir pasislėpė po lova. O dar sako, kad rotveileriai drąsūs!
Dominykas padavė man Emiliją, o aš, apsikabinusi tą angelėlį, dar nelabai suvokiau, kad jau laikau savo dukrytę prie savęs. Greitoji perskambino ir paklausė, ar mergytė kvėpuoja. Mergaitė, ką tik gimusi, o tiksliau – nučiuožusi – nesuriko, bet laikydama ją ant rankų galėjau jausti jos kvėpavimą, ir tik už kelių minučių ji sukūkčiojo ir vėl nurimo. Buvau perspėta, kad naujagimiai atrodo kaip ateiviai, tačiau Emilija gimė be jokių keistų raukšlyčių, jos odytė buvo nuostabiai rusva ir lygi, ant jos buvo labai mažai kraujo, tad nebuvo ką net valyti.
Kadangi gimdyti namuose nesiruošiau, kambariai buvo pilni šunelių plaukų. Pamenu, prieš greitosios gydytojams ateinant aš nuo Emilijos nurinkinėjau šunų plaukus ir galvojau: „,O varge, ką gydytojai pasakys, gimė maugliukė!“. Gerai, kad namuose dėl šunų plaukų nėra kilimų, nes taip lengviau mums prilaikyti švarą. Vandenys nubėgo prie sofos, o kas buvo po gimdymo, tai aš nelabai ir mačiau, nes „kovos lauką“ sutvarkė Dominykas, kol gydytojai mane apžiūrinėjo.
Greitosios vizitas
Greitoji atvažiavo praėjus 10 minučių po gimdymo. Įėjo du gydytojai ir seselė. Gydytojai jautėsi labai nejaukiai, jie mieliau bendravo su mūsų šunimis, nei apžiūrinėjo mane. Seselė nukirpo virkštelę ir paklausė, ar placenta išlindo. Aš sutrikau: „Kokia dar placenta? Ar negana, kad vaikas išlindo?“ Teko važiuoti į ligoninę išimti placentą. Jei ne ji, man būtų leidę likti namuose. Ligoninėje man norėjo duoti kvėpuoti dujų, nes perspėjo, kad išimant placentą labai skaudės. Tuomet šalia esantis mano vyras priminė man hipnogimdymo kvėpavimą, kuris mažina skausmą, tad apsiėjome be dujų. Iškart paprašiau, kad atneštų ko nors pavalgyti, nes jaučiausi tokia alkana, kad galėjau kalną sumuštinių sukapoti!
Paskui apžiūrėjo dukrytę, pasvėrė ir pamatavo – 3,340 kg ir 52 cm.
Po gimdymo nebuvo jokių plyšių ar kraujo nutekėjimo. Jaučiausi pilna energijos, tad mus iškart išleido namo. Jau kitą dieną visi ėjome pasivaikščioti į parką!
Labai džiaugiuosi, kad per gimdymą Dominykas nesutriko ir drąsiai priėmė visą situaciją. Nors kelias dienas prieš gimdymą, kai man truputėlį suskaudo šoną, mano vyras vos nenualpo vien pagalvojęs, kad man gimdymas prasidėjo. Po gimdymo kelias dienas Dominykas nenorėjo apie savo „ginekologinę“ patirtį šnekėti, bet dabar jau apsiprato. Košmarų nesapnavo. Aš pati tikrai nebijočiau kitą vaiką gimdyti namie. Tačiau, nors Dominykas ir šauniai elgėsi per Emilijos gimdymą, kitą kartą jis norėtų, kad vaikutį „gaudytų“ kas nors kitas.
***
Štai taip mano mažoji Emilija ir atėjo į šį pasaulį, būtent taip, kaip aš norėjau – ramiai, be streso, apsupta mylinčių žmonių – jos tėvelio ir mamytės.
„Mamos žurnalas“
