„Kai žiniasklaidoje prasidėjo diskusijos apie gimdymą namuose, mūsų vyresniajam Nojui kilo klausimų: „Mama, o kodėl žmonės gimdo namuose? Kodėl teisėjai neleidžia to daryti?“ Atsakydama į vaiko klausimus dar kartą pati apmąsčiau – kodėl mūsų šeima keturis kartus pasirinko būtent tokį gimdymo būdą“, – sako Neringa Kurapkaitienė, keturių vaikučių mama.
Ligoninių patirtis
Kai man buvo 20 metų, patekau į ligoninę operuoti apendicitą. Ten gulint neapleido jausmas, tarsi aš būčiau svetimuose namuose ir kažkam skolinga. Kai pradėjau lauktis pirmojo vaikelio, bijojau vėl patirti tą jausmą, kad kažkam trukdau. Turbūt todėl ir kilo mintis gimdyti namuose. Mano vyras yra bendramintis. Jis jau seniai gyvena, stengdamasis mažiau vartoti, kai gali, važiuoja ne automobiliu, o dviračiu, nešioja drabužius tol, kol sunešioja, o ne tol, kol jie tampa nebemadingi. Jis socialinis darbuotojas, ir darbe, ir gyvenime siekiantis kuo daugiau viską decentralizuoti, suteikti pačiam žmogui laisvės ir atsakomybės. O šeima juk ir yra maža grupelė, kurioje vyksta svarbūs dalykai.
Kai pradėjome lauktis pirmojo vaikelio, mes jau buvome subrendę – man 30 metų, vyrui – 28. Vyras dirbo lektoriumi Vilniaus universitete, Filosofijos fakultete, aš – visuomeninės organizacijos ,,Actio Catholica Patria“ vadovė. Dar dirbdami daug mąstėme apie procesus mūsų valstybėje ir žmogaus vietą juose. Turbūt tai iš dalies ir lėmė, kad pasirinkome sutikti savo kūdikius ten, kur jaučiamės saugiausi, kur galime būti savimi, kur kartu išgyvename laimės ar sunkumų akimirkas. Mums atrodo, kad santuoka, vaikų gimimas, senstančių tėvų globa yra procesai, kurie stiprina šeimą, kurie suteikia daugiau skonio ir prasmės kasdienybei.
Kai artėjo gimdymas, vis labiau baugino klausimas – kaip ir kur tai vyks. Mes buvome numatę keletą gimdymo namų, kur dirba pagarba pacientams garsėjantys gydytojai. Tokių gydytojų yra Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose, svarstėme ir apie Trakų gimdymo namus. Ne visada lengva rasti gydytoją, kuris jautriai žvelgia į gimdyvę, juolab kad susitikimai su gydytojais, priimančiais gimdymus, dažnai yra tik epizodiniai dėl sveikatos priežiūros sistemos. Jei paskutinę minutę būtume nusprendę, kad mūsų vaikeliui vis dėlto geriau gimti ligoninėje, taip būtume ir darę. Gydytojams bijojau pasakyti, kad ruošiuosi gimdyti namuose. Man svarbu buvo jų patikrinimas, kad nėštumas yra normalus, vaikelio padėtis tokia, kokia ir turėtų būti. Mano pirmasis nėštumas buvo toks, kokį aprašo vadovėliai – pirmaisiais mėnesiais pykino, jaučiau padidėjusį rėmenį.
Prieš gimdymą su vyru pasitikrindavome vienas kitą: kaip tu manai, ką reikėtų daryti, jei sąrėmiai truktų labai ilgai? Kaip sureaguotum, jei skausmai būtų labai dideli? Taip iškalbėjome ir ištyrėme būsimą situaciją, ir abu nusprendėme, kad norime gimdyti namuose. Pirmas gimdymas visada gąsdina nežinia – kaip tai bus. Mano supratimą apie gimdymą suformavo tik meniniai filmai, kai gimdymo metu taškosi kraujas, moterys klykia. Ir man buvo taip nuostabu patirti, kad vaikas gali gimti be kraujo ir rėkimo, tik giliai kvėpuojant, sukaupus visas jėgas – ramiai, gražiai.
Pirmajam gimdymui atsakingai ruošėmės: lankėme kursus, kuriuose daug sužinojome apie gimdymo fiziologiją, kas yra sąrėmiai, kas stangos, kaip nukreipti skausmą į stūmimą, o ne į rėkimą, į ką atkreipti dėmesį gimdymo metu. Tai padėjo susivokti ir paneigti daugybę mitų apie gimdymą. Mitą, kad gimdant turi būti kraujo. Mitą, kad gimdymas yra liga.
Pirmasis gimdymas – per Velykas
Pirmųjų sąrėmių sulaukiau kiek vėliau, negu buvo numatyta. Jie prasidėjo prieš pat Velykas, Didįjį penktadienį. Netikėjau, kad prasidėjus gimdymui gali gyventi įprastą gyvenimą, eiti į parduotuvę, tvarkytis namuose. Tuo metu statėmės namą, važiavome tvarkyti kažkokių dokumentų. Vėliau nuvykome į Didžiojo penktadienio pamaldas Bernardinų bažnyčioje, pakalbėjome su draugu Modestu Pitrėnu…
Vakare skausmas sustiprėjo, jau nebesinorėjo nieko kita veikti, tik susitelkti į save. Gimdymui buvome pasiruošę, pripylėme baseinėlį, uždegėme žvakeles. Man buvo svarbu prislopinta šviesa. Labai bijojau, ar rėkimo negirdės kaimynai – tuo metu gyvenome daugiabutyje. O to rėkimo visai nebuvo…
Vienuoliktą valandą vakaro, kai gimdos kaklelis buvo atsidaręs 8 centimetrus, atvažiavo pribuvėja.
Vaikelis gimė apie trečią valandą nakties. Paskutiniai sąrėmiai ir stangos buvo nelengvi, o ypač dėl to, kad nežinai, kada jų pabaiga. Kūdikis išplaukė į vandenį toks švarus, tobulas… Paskui jis pradėjo tyliai verkti. Gimdyme galbūt ne viskas yra įprasta, bet viskas gražu, ypač tai, kad kūdikį gali priglausti prie nuogo kūno. Paskui – nuostabus jausmas, kai išeina pribuvėja, o tu lieki namuose su tuo juvelyriškai tobulu kūdikėliu. Gera, kai tavimi rūpinasi vyras. Pogimdyminiu laikotarpiu reikia pagalbos, išvirti arbatos, leisti pagulėti, padėti nueiti į tualetą. Galbūt yra situacijų, kuomet pagalbos namuose sunku tikėtis, tuomet tikrai nėra prasminga gimdyti namuose, o gal net ir rizikinga.
Mūsų Nojus gimė beveik per Velykas. Sugužėjo seneliai, giminės – atnešė vaišių, tikrų ir šokoladinių kiaušinių. Turime pirmųjų Nojaus nuotraukų, kur jis – margučių fone. Smagu, kai vaikas natūralioje aplinkoje, nešiojamas, šeimos narių aptarinėjimas, į ką panašus. Po pirmojo gimdymo jau žinojome, jei turėsime daugiau vaikų ir sveikata leis – jie irgi gims namuose. Atrodo, kodėl be reikalo varginti gydytojus, jei namuose ramiau, nereikia niekur važiuoti, jaustis kažkam skolingam. Žinant, kad gydytojai gauna nedidelius atlyginimus, skolos jausmas ir noras atsilyginti neapleidžia, nors už tavo gimdymą moka ligonių kasos. O namuose niekam nesi našta, tik savo vyrui. Juk tuokdamasis vienas kitu įsipareigoji rūpintis ir džiaugsme, ir varge.
Mane gimdymo metu labai pykino, vėmiau, ir namuose buvo labai patogu tą problemą išspręsti, nes visi reikalingi daiktai po ranka. Galėjau nusiprausti, kada tik noriu. Buvau prisišaldžiusi sulčių ledukų, čiulpiau ir gaivinausi viso gimdymo metu. Ar ligoninėje tokių mažų, bet labai svarbių smulkmenų būčiau galėjusi tikėtis?
Kiti gimdymai – be vandens
Kitus tris kartus gimdžiau nebe vandenyje. Supratau, kad vanduo – ne mano stichija. Man patinka gimdyti sausai, be vandens, o estetikos pakanka ir taip.
Kiek saviraiškos gali leisti ligoninėje? Juk tai yra institucija, kurioje turi laikytis tam tikrų taisyklių. Visi keturi mano gimdymai buvo skirtingi, vieną kartą norėjau gimdyti klūpėdama, kitą – pusiau stovėdama, trečią kartą per sąrėmius norėjosi siūbuoti į šonus. Manau, kūno elgseną diktuoja pats vaikelis, jo padėtis ir pasiruošimas eiti gimdymo takais.
Aš nesu iš tų moterų, kurios reklamuotų – visos gimdykite namuose. Tikrai suprantu, kad kai kurioms moterims ramiau ir saugiau gimdyti ligoninėje. Bet man geriau namuose. Per antrąjį gimdymą mes su vyru šokome. Ir net įsipylėme po taurę vyno. Pagimdžiau lengvai, greitai. Vaikutis gimdamas iš pradžių iškišo galvytę, žiūrėjo, dairėsi, o paskui tik užgimė kūnelis. Su juo kartu nuėjome į dušą.
Trečią kartą gimdymas truko vos valandą. Tik išleidome svečius, kai užgriuvo sąrėmiai visu stiprumu, ir per valandą gimė dukrytė. Net nespėjo atvažiuoti pribuvėja. Vyras pats sugavo vaikelį, užrišo virkštelę. Pribuvėja atvažiavo jau gimus mažylei.
O ketvirtas gimdymas buvo sunkesnis, norėjosi gimdyti pusiau gulomis, matyt, kitaip buvo įsistatęs vaikelis gimdymo takuose. Gimdydama klausiausi vyrų choro atliekamų giesmių. Vėliau vyras juokėsi, kad mūsų gimdyme dalyvavo visa Kunigų seminarija. O užgimimo momentu skambėjo „Teatriuko“ įrašytos „Pasaulio lopšinės“.
Visi keturi gimdymai vyko naktį arba vėlai vakare. Man labiausiai patinka rytas po gimdymo, kai pradeda švisti, ir supranti, kad iš nieko atsirado dar vienas žmogus – mūsų vaikas. Ateina pasveikinti kiti vaikai, apžiūrinėja, kilnoja pirščiukus. Visi kalba pašnibždomis, nors kūdikėlis tuo metu mažai reaguoja į garsą, bet vis tiek atrodo, kad reikia kalbėti tyliai, švelniai. Pirma arbata, pirmasis maitinimas… Man tas jausmas yra šventas.
Prieš gimdymus mes vaikus stengiamės išvežti pas artimus žmones – senelius ar draugų šeimas. Man ramiau susikaupti, kai jie yra patikimose rankose, tada galiu sutelkti dėmesį vien į gimdymą. Tačiau visų gimdymų metu, išskyrus pirmąjį, namie miegodavo bent vienas iš mūsų vaikų ir ryte pamatę brolį ar sesę klausdavo „kas čia?“.
Ar nebaisu?
Neprisimenu, kad nors vieno gimdymo metu būčiau bijojusi ar panikavusi. Aišku, transcendentinių, virsmo jausmų būdavo, bet nežinia gaubė tik pirmąjį kartą, jos negalėčiau pavadinti baime. Gimdymo metu labai gerai jaučiu save ir žinau, ką reikia daryti. Reikia tik įsiklausyti, ir kūnas viską padarys geriausiai. Kiti gali tik padėti, pasiūlyti.
Nė vieno gimdymo metu nerėkiau, nepatyriau plyšimų, nebuvo jokių komplikacijų. Gal iš tiesų gamta mane sutvėrė gimdymams? Galėčiau gimdyti ir gimdyti, kad tik kas nors nėštumą už mane išvaikščiotų. Nėštumas man – labai sunkus darbas.
Skaudu dėl persekiojimų
Man skaudu, kad Lietuvoje vyksta teisminiai procesai dėl gimdymo namuose. Juk tas reiškinys – noras gimdyti namų aplinkoje – prasidėjo, kai Lietuva atgavo nepriklausomę, tuo metu nebuvo niekaip teisiškai reglamentuotas. Daug dirbu, skatindama savanorystę Lietuvoje ir žinau, kad ji atsirado kur kas anksčiau, negu buvo apibrėžta įstatymo. Savanoriai, padedantys savo kaimo bendruomenėms ar visuomeninėms organizacijoms buvo baudžiami už nelegalų darbą. Tarp savanorystės ir gimdymo namuose matau daug panašumų – tai iniciatyva, gimusi iš žmonių. O dabartiniai teisminiai procesai primena sovietinę represiją. Teisiami žmonės, kurie padėjo šeimoms gimdyti. Bet juk jei ne tie žmonės, mes nebūtume galėję įgyvendinti savo pasirinkimo. Nebūtume patyrę pačių šviesiausių nuostabių dalykų. Gimdymas namuose visada paremtas žmogaus sąmoningumu, didele atsakomybe už ateinančią gyvybę. Mūsų šeima žino, kas yra užsimezgusios gyvybės praradimas. Patyriau vieną persileidimą, kuris ilgam širdyje paliko liūdesio, tuštumos jausmą. Po tokių įvykių dar pagarbiau pradedi elgtis su gyvybe.
Mūsų šeimai geriausia, kai vaikai gimsta namų aplinkoje. Visi keturi vaikai buvo planuoti. O gal į mūsų šeimą ateis ir dar?
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Smagu skaityti apie šią šeimą. Darni ir daug duodanti žonėms šeima. Sekmės!
Šviesios šviesių žmonių mintys. Ačiū už pasidalinimą.