Julitos ir Ginto Kavoliūnų šeimą mums užrodė viena žurnalo herojė. Sako, turiu draugus, kur vyras pats priėmė žmonos gimdymą namuose, kalbėdamas su akušere mobiliuoju telefonu ir vykdydamas visas jos rekomendacijas. Tikrai ne kiekvienas pasigirs tokia patirtimi!
Neplanuotai pribuvėju tapęs Gintautas sako, jog niekas nevyksta atsitiktinai. Visi mums nutinkantys įvykiai kaip žiedeliai susijungia į vieną grandinę, kuri ir sudaro gyvenimą.
Kavoliūnų šeimos grandinė nusidriekė natūralaus gyvenimo, artimo Valdorfo filosofijai, link.
Kaip fotografai apsigyveno užmiestyje
Gintas ir Julita susipažino studijuodami fotografiją. Dabar abu jie –profesionalūs fotografai, bet užsiima ne tik tuo. Julita neseniai pradėjo dirbti privačiame Valdorfo darželyje auklėtojos padėjėja, o Gintautas, be fotografijos, gamina medinius žaislus, arkliukus, suvenyrus.
Jų bendro gyvenimo pradžioje tėvai padovanojo pinigų sumą, už kurią tuo metu buvo galima nusipirkti vieno kambario „chruščiovkės“ butą Vilniuje.
Tiek pat kainavo ir sodo sklypas su nameliu netoli Vilniaus. Abiems atrodė nuosavas namas, kad ir sode, kur kas patraukliau negu butas sename daugiabutyje. Dabartinius namus rado labai lengvai – tai buvo antras nekilnojamojo turto agento parodytas namas. Tiesą sakant, namui rasti užgaišo vieną dieną. Pirmiausia agentas aprodė parduodamą namelį maždaug už 20 kilometrų nuo Vilniaus. Jis kainavo tiek, kiek jaunavedžiai turėjo pinigų. Buvo visiškai įrengtas ir labai išpuoselėtas, bet… iš nepatikimų medžiagų ir ne pagal Ginto ir Julitos skonį. Norėjosi viską išgriauti ir pertvarkyti savaip. Važiuojant namo, agentas sako: „Turiu čia netoliese ir dar vieną parduodamą namuką, jo dar net į skelbimus įdėti nespėjome.“
Nuvažiavo apžiūrėti ir suprato, kad tas namas, nors dar ir neįrengtas, yra tai, ko jaunai porai reikia. „Daline apdaila“ sunkiai galėjai pavadinti namo būklę, nes stovėjo tik sienos, buvo sudėti langai ir durys, o ištinkuotas tik pirmas aukštas, ir tai ne visur. Kavoliūnai surizikavo įsikelti ir po truputį įrenginėti naujuosius namus.
„Pirmą žiemą peržiemojome viename kambarėlyje ir virtuvėje, antrą aukštą atitvėrę laikinomis durimis ir apšiltinę perdangą, kad neitų šaltis.
Gyvenamajame kambaryje nebuvo grindų, tai patiesėme kiliminę dangą tiesiai ant betono. Tėvukas virtuvėje pastatė pečių, kambariui nusipirkome „Bullerjan“ krosnelę, pučiančią šiltą orą, ir kažkaip gyvenome. Nesandariame name šiluma greitai išeidavo į lauką, tai beveik visą laiką reikėjo kūrenti. Tais metais žmona niekur nedirbo ir ištisai kūreno. Keldavomės ir naktimis pakurti, kad nesušaltume į ragą. Antra žiema jau buvo kur kas lengvesnė, nes per vasarą pavyko apšiltinti namo sienas ir susidėti grindis“, – pasakoja Gintas.
Šeimos pagausėjimas
O dar kitais metais pro šalį praskrido gandrai… Laukdamiesi pirmagimio, Julita ir Gintas apsilankė ne vienuose tėvystės kursuose. Pirmieji, poliklinikoje, paliko labai slogų įspūdį ir net išgąsdino. Medicinos sesuo parodė, kaip reikės kūdikį maudyti ir užsegti sauskelnes, susakė visas pavojingas naujagimio būsenas ir paskaitą pabaigė: „Jei taip nutiks, kvieskite „Greitąją“.
Po šios paskaitos nesijausdami pasiruošę tėvystei, Kavoliūnai išklausė dar keletą skirtingų pasiruošimo kursų. Kai kurie jų buvo labai natūralistiški, gimdymą aiškinantys kaip natūralų virsmą. Gintui širdyje visa tai buvo labai artima. Jis paauglystėje matė vieną televizijos laidą apie gimdymus vandenyje, greičiausiai Juodojoje jūroje, ir tuo metu pagalvojo, jei būtų moteris, tikriausiai norėtų taip gimdyti. Tačiau žmonai Julitai savo nuomonės neprimetė, palikdamas jai pačiai sispręsti, kur ir kaip gimdys.
Artėjant gimdymui, šeima nuvažiavo apsižiūrėti į gimdymo namus. „Buvome apmąstę, kad per anksti į gimdymo namus važiuoti tikrai neverta, tai lūkuriavone namuose, kol nusprendėme, kad jau metas važiuoti. Nuvažiavome į Tyzenhauzų gimdymo namus ir po 20 minučių ant rankų jau laikėme sūnų Julių. Gydytojai buvo labai nepatenkinti, kad delsėme iki paskutinės minutės, išvadino natūralistais ta blogąja prasme. Kaip tyčia, dar pataikėme atvažiuoti, kai keitėsi pamainos. Mus priėmusios gydytojos negalėjo išeiti namo, kol Julita nepagimdys. Mačiau, kaip praeidama pro šalį akušerė nieko nepaaiškinusi suleido skatinamųjų, kad visas tas „reikalas“ neužsitęstų. Julita – tvirta moteris, sėkmingai pagimdė, bet kažkoks slogus prisiminimas iš to laiko liko“, – sako Gintas. Nė nesitarę tėvai kiekvienas sau buvo apgalvojęs vaiko vardą (lyties iš anksto jie nepanoro žinoti). Abiems labiausiai patiko Julius – jo reikšmė „garbanotas“ labai tinka dabar jau devynmečiam berniukui, nes Julius – tamsiaplaukis garbanius.
Antrasis gimdymas – kaip pagreitintame filme
Kavoliūnai sako, jog abu jų vaikai labai planuoti, ir likimas buvo palankus tuos planus įgyvendinti. Nenorėjo, kad tarp vaikų būtų didelis amžiaus skirtumas. Po poros metų Julita pradėjo lauktis antrojo vaikelio. Deja, šįkart nėštumas buvo labai komplikuotas, ją smarkiai pykino, kilo visokių sveikatos problemų. Tokios būklės nebuvo net minties gimdyti namuose. Jie nusprendė dar kartą nueiti į pasirengimo tėvystei kursus, kad jau kitomis akimis pažvelgtų į laukiantį gimdymą ir kūdikio priežiūrą. Gintautui patiko, kad į kursus renkasi sąmoningos, įdomios šeimos, kurios labai atsakingai žiūri į vaikelio pradėjimą ir atėjimą į šį pasaulį. Tarp kurso lankytojų atsirado bendraminčių, vėliau tapusių draugais.
„Kursuose sutikome vieną moterį, kuri ten pateko visiškai atsitiktinai, atėjo tiesiog „paklausyti“, bet buvo iš anksto nusprendusi prašyti cezario pjūvio, nes labi bijojo gimdymo. Buvo nuostabu matyti, kaip po kiekvieno užsiėmimo keičiasi jos požiūris. Kai į žmogaus gimimą žvelgi ne kaip į ligą, bet kaip į natūralų virsmą, viskas atrodo kitaip. Ta moteris po kursų apsisprendė gimdyti ligoninėje, bet natūraliai“, – sako Gintas Kavoliūnas.
Paskutinėmis laukimo dienomis į svečius atvažiavo draugai. Pernakvojo, papusryčiavo, o Julita ėmė abejoti – gal jau prasideda sąrėmiai? Vos išlydėjus draugus, nubėgo vandenys ir prasidėjo stangos. Pasidarė aišku, kad ir šįkart gimdymas įvyks žaibiškai, tad apie jokius gimdymo namus negali būti ir kalbos. Juk šeima gyvena užmiestyje. Gintui teko pačiam priimti gimdymą, prie ausies glaudžiant mobilųjį telefoną su pažįstamos pribuvėjos numeriu. Jis sako, jog gimdyme nėra nieko baisaus. Didžiausias nerimas buvo laukti, kol užgims vaikelis. O jau užgimus, sutvarkė virkštelę (žmonos rankdarbių dėžutėje rado siūlų, aštrias žirkles). Gintas sako pamatęs, jog iš tiesų moteris pagimdo pati, be niekieno pagalbos. Jis net klausė žmonos, kuo galėtų padėti, bet susitelkusi į save Julita prašė tik tylos ir ramybės.
Po geros valandos, kai Julita pailsėjo, jie susupo dukrytę Gabiją į rankšluosčius ir išsinešė į kiemą ant saulutės pasidžiaugti gražia liepos vidurio diena. Pamatę kaimynai nustebo: kada gimė vaikelis? Sako, ogi šiandien, prieš valandą. Niekas nenorėjo patikėti, bet vis tiek iš šaldytuvo puolė traukti šampano ir „laistyti“ naujos šeimos narės. Gintas sako, jog po gimdymo namuose, nors ir visiškai neplanuoto, psichologiškai jie jautėsi šimtą kartų geriau negu pirmąkart. Paskui į namus atvažiavo gydytoja, apžiūrėjo naujagimę ir mamą.
Įvykiai, vedę Valdorfo link
Pasak Ginto, niekas nevyksta šiaip sau. Viena pasiruošimo tėvystei kursuose sutikta moteris po kelerių metų pradėjo dirbti Valdorfo grupę turinčiame lopšelyje-darželyje „Pasaka“ ir pakvietė Gintą pameistrauti su vaikais. Vaikams (nes aktyviai dirbo ir mergaitės) labai įdomu patiems įkalti vinį ar nudrožti kokią šaką. Po kurio laiko tą pačią valdorfinę grupę pradėjo lankyti ir Julius. Šeima įsijungė į Valdorfo bendruomenę, pradėjo dalyvauti vasaros stovyklose, kurios iki šiol yra viena smagiausių atostogų pramogų.
Paskui į Valdorfo darželį pradėjo eiti ir Gabija. O pastaraisiais metais prisijungė ir mama Julita, nusprendusi pabandyti auklėtojos padėjėjos darbą.
Atrodė natūralu, kad Juliui išaugus iš darželinuko amžiaus, jis toliau lankys Valdorfo mokyklą. Ir ne bet kokią, o Žaliąjį filialą, kur daug užsiėmimų vyksta tiesiog lauke, natūralioje aplinkoje. Šiuo metu Valdorfo bendruomenė yra nusipirkusi poros hektarų sklypą ir rengiasi ten statyti jų filosofiją atitinkančią mokyklą. O kol kas vaikai mokosi laikiname pastate, kiekvieną rytą po porą kilometrų eidami į mokyklą pėsčiomis. Sako, jog kai kurie miesto vaikai iki tol nebuvo matę rudeninių voratinklių su rasos lašais ar šerkšnu pasidengusio miško. Ir pamokos Valdorfo mokykloje vyksta kitaip nei įprastoje – pamokų ritmas vyksta kelių savaičių ciklais, per dieną čia būna viena pagrindinė pamoka, pavyzdžiui, matematika, ir kiekviename cikle vis kita, o kitos pamokos tą dieną būna tik kaip papildomos. To paties dalyko ciklai per metus kartojasi kelis kartus.
Trimečiai jau skuta bulves
Julitai ir Gintui priimtina Valdorfo pedagogika, nes daug dalykų jie darė intuityviai dar nežinodami apie Valdorfą. Tarkime, kuo anksčiau įtraukti vaiką į tikrą gyvenimą ir mokyti tikrų darbų. Vienos iš pirmųjų stovyklų metu Gintas pamatė mažą berniuką, aštriu peiliu pjaustantį agurką ir norėjo atimti iš jo tą įrankį, bet netoliese buvusi kita moteris nuramino: viskas gerai, tėvai jau seniai jam tai leidžia daryti. Reikia pasitikėti vaiku. Ir Kavoliūnai savo vaikus labai anksti pradėjo mokyti įvairių darbų: skusti bulves, pjaustyti daržoves, kalti vinis ar pjauti šakas. Šešiametė Gabija jau seniai pietums priskuta bulvių. Ir peilį vaikams įsidrąsino duoti anksti, tai kas, kad porą kartų buvo įsipjovę į pirštą. Paskui vaikai išmoksta saugotis, įgyja patirties.
Gintas sako, jog kartais net širdis sustoja matant, kaip vaikas karstosi po medžius ar lipa kopėčiomis. Taip ir norisi perspėti, apsaugoti. Bet kai pasitiki paties vaiko jėgomis, jis auga drąsesnis, savarankiškas.
„Neseniai su Juliumi patys pasidarėme medinę valtį. O iki tol būta daug visokių darbų – ir lankus iš medžio drožėme, ir žaislus iš kaladėlių gaminome. Mūsų vaikai smalsūs, jei remontuoju automobilį, iš abiejų pusių lenda pažiūrėti, išsitepa tepalais, išsipurvina, vargo būna daugiau negu jų pagalbos, bet mes nevarome šalin“, – sako Gintas.
Kai vaikus įtrauki į tikrą gyvenimą, reikia kur kas mažiau pirktų žaislų ir kompiuterio. Ši šeima niekada nepramogauja akropoliuose. Neskrenda į keliones, kuriose „viskas įskaičiuota“. Jų gulėjimas prie baseino tiesiog nedomina. Vaikai, kaip ir jų bendraamžiai, kartais užsimano kokio brangaus žaislo.
Tada deramasi, kad norimam pirkiniui reikia sutaupyti. Ne pinigų – laiko, atimto iš kompiuterio. Nors vaikams neleidžiama valandų valandomis sėdėti prie kompiuterio ar žaisti mobiliuoju telefonu, pusvalandis ar valanda per savaitgalįvis tiek susidaro. Jei tą dieną kompiuteriu žaisi 10 minučių trumpiau, tai jau „susitaupo“. Julius pusę metų taupė kompiuterio laiką ir sutaupė 9 valandas, už kurias galėjo nusipirkti brangų stalo žaidimą. Patys tėvai perka nevienkartinius žaislus – konstruktorius, plastiliną, kitas kūrybines priemones, kurios reikalauja aktyvaus vaiko dalyvavimo. „Stalo žaidimai turi tą blogybę, kad reikalauja ir tėvelių pastangų – privalai rasti laiko ir pažaisti su vaikais, atidėjęs visus savo darbus“, – juokiasi Gintas.
Ko išmoko gyvūnai
Šeimos gyvenime labai svarbūs naminiai gyvūnai. Turi šunį, katę, vištų–migrančių, kaip juokais vadina žiemoti atvežamą būrį. Vasarą, kai seneliai vėl išvyksta gyventi į sodybą kaime, jie pasiima ir višteles, o per žiemą vištų pulkelis gyvena Vilniaus priemiestyje. Katė dažnai atneša „dovanų“ sugautą pelę. Katę vaikai labai myli, ima ant rankų, nešioja, bet į namą ji kažkodėl neina, ėda ir gyvena kieme, ji tokia laukinė. Gintas sako, jog stebint tikrų gyvūnėlių gyvenimą vaikams retai kyla noras jungtis televizorių. Nebent „Gustavo enciklopediją“…
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
