Į pasiūlytą temą „Gimdžiau namuose“ atsiliepė skaitytoja Vilma. „Man miela ši tema. Pamėginsiu lengvu žingsneliu prabėgti savo motinystės virsmus, regis, tokius asmeniškus ir kartu tokius universalius. Kartu papasakosiu ir apie tai, kodėl mano vaikai gimė namuose“, – sako Vilma.
Motinystės jausmas nuo vaikystės
Kiekvienos mergaitės gyvenime tikriausiai būna periodų, kai ypač sustiprėja kažkur glūdintis archetipinis motinystės instinktas. Gėriuosi, kaip mano draugių trimetės dukrytės vysto, glaudžia prie krūtinės ir čiūčiuoja medžiagines lėles. Kiek save atsimenu, vaikystėje mieliau žaisdavau berniukiškus žaidimus. Bundanti trauka motinystei paliko manyje pirmą ryškų prisiminimą, kai man buvo 14 metų. Parduotuvėje pamačiau geltoną plastikinį sietelį ir taip užsimaniau jį nusipirkti, nes juk juo būtų galima trinti kūdikiui košytę. O tokių sietelių anais tarybiniais laikais toli gražu ne visuomet parduotuvėse būdavo… Tąsyk nenusipirkau, tikriausiai pamaniau, kad dar kurį laiką neprireiks, o ir kaip mamai reikėtų paaiškinti…
Antrasis ryškiai atmintin įsirėžęs įvykis buvo sulaukus šešiolikos. Buvo 1991 metai, žmonės, ištroškę kitokio mąstymo ir dvasingumo, kaip išdžiūvusi žemė gėrė į save sveikuoliškas paskaitas ir netradicinės psichologijos seminarus. Dalyvavau viename tokiame liaudies gydytojų renginyje, pranešimą skaitė Igoris Čarkovskis, gimdymų vandenyje Rusijoje pradininkas. Šalia ant scenos savo kūdikio mankštelę demonstravo jauna švytinti moteris. Mane užbūrė iš jų sklindanti dvasios sveikata. Moteris buvo lietuvė, auditorijos prašoma paskelbė savo telefono numerį, jei kas norėtų pasiklausyti natūralaus gimdymo patirties ir išmokti mankštinti kūdikį. Suskubau traukti užrašų knygelę, taip jau man būtinas buvo tas telefono numeris! Tai buvo mūsų būsimoji pribuvėja, vadinsiu ją Saule.
Gimties kelionė
Praėjo 13 metų. Su vyru ėmėme lauktis vaikelio. Tos telefonų knygelės neieškojau. Mano brolio šeima jau augino namie gimusį sūnelį, taigi ir Saulę be vargo suradome. Širdy gyveno tobulas žinojimas, kad tai – mūsų kelias, ir šio apsisprendimo nė kiek neįtakojo draugų ir artimųjų nuomonė.
Pastarieji 7 mūsų šeimos metai – tai ilga, graži, vingiuota kelionė su Saule į pasaulį. O atkeliavusių – jau trys: šešerių Martynas, beveik ketverių Tomas ir vienerių Matas. Tiesą sakant, yra ir dar du keliaujantys – tai mama ir tėtis. Mes lygiai taip pat gimėme ir augame gimdydami ir augindami. Kažkada anksčiau buvau kalbų žinovė, švietimo projektų koordinatorė ir marketingo vadybininkė. Dabar pagal laiko ir jėgų sąnaudas labiausiai tapatinu save su žodžiu „mama“. Vyras Andrius – verslo konsultantas, laisvalaikiu – jogos instruktorius ir visada labai geras tėtis. Šiemet džiaugsimės 14-ąja vasara nuo vestuvių.
Peržvelgdama tuos motinystės metus, mintyse brėžiu kreives: žinių apie gimdymą tapo daugiau, pasitikėjimo savimi kaip gimdyve – irgi šiek tiek daugiau, pasitikėjimo pribuvėja liko tiek pat daug, ir, manyčiau, svarbiausia – sustiprėjo pasitikėjimas pasauliu. Kad yra kažin kokia harmonija, kad įvykiai klostosi, kaip jie turi klostytis. Labiausiai ši vieta turėtų erzinti logikos mylėtojus, tačiau man tai – vidinė tiesa.
Taigi, tiesą sakant, jokio apsisprendimo gimdyti namuose nebuvo. Tai tiesiog buvo savaime aišku. Iki pirmojo išsipildymo dar laukė kelių mėnesių Saulės vedami nėštukių kursai. Tie vakarai, kuriuos (dažniausiai kartu su vyru) leisdavome besilaukiančių šeimų draugijoje – tai tikros aukso kasyklos.
Sužinojome, kaip išvis vyksta tas gimdymas, kuo sąrėmis skiriasi nuo stangos ir kad placentą, pasirodo, irgi reikia pagimdyti. Dar susiradome tikrų draugų. Ir savo dvasioje susikūrėme vaizdinį, kad gimdymas gali būti šventė, kad tai – virsmas, kuriam vykti reikia tylos, susikaupimo, ramybės, tikėjimo – daug labiau nei monitoringo technikos.
Pirmasis gimdymas
Savo pirmąjį kūdikį nuo gydytojos paskaičiuoto termino pernešiojau 11 dienų. Lankiausi pas gydytoją, viskas buvo gerai, laukiau. Namie jau keletą dienų turėjome susimontavę baseinėlį, susiruošę vaistinėlę.
Sąrėmiai prasidėjo vakare, tęsėsi naktį ir dar pusę dienos. Pribuvėja Saulė kelis kartus apsilankė, pažiūrėjo, kaip sklandžiai, bet lėtai veriasi kaklelis, ir vėl likdavome vieni su vyru. Išgyvenome patį vyksmą ir būseną lyg iš rytietiškų knygų – kai telieka „čia ir dabar“. Kai pasidarė tikrai stipru, pribuvėja vėl buvo šalia. Nuostabiai gera ir saugu šalia jos. Laiką leidau tai baseine, tai sausumoje. Stangos kiek užsitęsė, bet pagaliau kūdikis išniro iš vandenų į vandenį. Nei daug, nei mažai, 16 valandų.
Su vyru buvome apsvaigę nauji tėvai. Pribuvėja padėjo suvystyti kūdikį, padarė man žolių arbatos, šnektelėjo ir atsisveikino. Mano Andrius jos ir klausia: „Tai ką mums dabar su juo daryti?“ „Auginkit,“ – atsakė ji. Koks nepakartojamas jaudulys apėmė! Tiesą sakant, jautėmės šiek tiek sutrikę. Juk esame pratę atiduoti atsakomybę už kai kurias savo gyvenimo sferas žmonėms, kuriuos vadiname specialistais.
Už sveikatą atsakingi gydytojai, už auklėjimą – pedagogai… Net mūsų nuostabioji pribuvėja, tiesą sakant, yra aukščiausio lygio specialistė. Mūsų pirmagimis buvo penkišimtasis į jos rankas gimęs kūdikis! Ir staiga – pasijutome vieni ir atsakingi. Bet trauktis nebebuvo kur.
Gimties klube yra nuostabi tradicija rašyti gimties istorijas. Štai dar, atrodo, neseniai, nėštukės klausydavomės paskaitų, o viena po kitos elektroniniais laiškais ima lietis tos istorijos. Užburiančios, palaikančios, kiekviena savaip nuostabi ir tokia iki graudulio tikra. Gimus pirmajam vaikeliui, tiesą sakant, nieko neužrašėme. Atrodė, gimęs mažulėlis užpildė kiekvieną mūsų minutę ir nebeliko laiko, o jei būtume žinoję, kaip greitai iš atminties išsitrina gražios atėjimo kelionės smulkmenos…
Antrasis gimdymas ir dienoraštis
Taigi susilaukusi antrojo sūnelio, jau kitą dieną sėdau lieti istoriją. Šie sakiniai, man regis, dar alsuoja gimties stebuklu, todėl galbūt ir jums įkvėps drąsos ir lengvumo.
„Birželio 27-osios rytmetį mus aplankė du svečiai. Į balkoną pro atvira langą įskrido paukštelis. Jį spurdantį pati pagavau ir išleidau. Oi kaip džiugiai toli toli plevendamas nuskrido. Deivės Laimos ženklas. Tokias mitines istorijas buvom tik iš Saulės girdėję. Ir dar mus aplankė Saulė. Šiltai bendravom apie šį bei tą, o tuo metu, matyt, dangaus keliai valėsi. Nenujautėm, kad dar tą pačią dieną vėl susitiksim. Jai išėjus, pasirodė pirmosios rausvai nuspalvintos gleivės.
Pavakarė. Sąrėmiukus „svinguodavau“ – tipendavau ant pirštų galų, buvo visai smagu. Chronometras rodė 3-4 minutes, Andrius parsivežė Saulę. Jam išvažiavus, dar spėjau pajusti moterišką stiprybę – atrodė, kad visas pasaulis su manimi, ir kad man beveik aplinkinių pagalbos nebereikia…hmhm.
Mano šviesus vaizdelis ir sąrėmiai ant pirštų galiukų Saulei įspūdžio nepadarė, buvo 4 cm, ir ji geriausiu atveju pažadėjo dar 4 valandas. Buvo 8 vakaro.
Išėjome su Andrium į lauką, darėsi nebe lengva, ieškojome variantų. Kai užeidavo skausmas, iš pradžių įsikibdavau Andriui į parankę, ir mudu ritmingai žingsniuodavom, po to ėmiau prašyti visa jėga spausti man delną, o ir aš jam net nagus į ranką suleisdavau. Vėliau per tarpus ėmėm sėstis ant žolės. Kokia žalia ji buvo! Dar vėliau iš kieme stovinčios mašinos pasiėmėm Su Džok akmeninį masažuoklį, ir, kai skaudėdavo, Andrius man jo aštriais ranteliais visa jėga spausdavo delną. Aplinkui buvo visokių žmonių – gyvenam blokinių daugiaaukščių rajone, bet Andrius sakė, kad atrodau vis dar normaliai.. Nors šiaip jau niekad neteko eiti šaligatviu ir staiga prisėsti pakrūmėj. Dar mane apuostė pasivaikščioti išvestas šuo.
Akys kaip fotografijas fiksavo tai akmenėlius ant grindinio, tai žolės žalumą, tai nerealaus dydžio gysločius, tai skrendantį paukštį, gėles. Dar mačiau vienoj mašinoj pakabintą rožančių, o kitoj pastebėjau ant priekinės panelės priklijuotus 3 lipdukus su šventųjų atvaizdais. Taip prabėgo daugiau nei valanda.
Dar kartelį pajutau šilto vandens pliūpsnį. Andriui jau ėmė atrodyti, kad laikas namo, – matyt, mano garsai ir povyza buvo pasikeitę. O aš dar sakiau, kad gal nėra kur skubėti, kad lauke bent galima įkvėpti daug vėsaus oro. Žinojau, kad namie geriau jau nebus.. Kažkaip grįžom.
Pajutau didelį norą per pertraukėles tarp sąrėmių atsijungti. Susirangiau ant lovos, kai skaudėdavo, su nerealia jėga spaudžiau delne masažuoklį, kai praeidavo, panirdavau giliai giliai į save. Man atrodė, kad tarpai trunka kokias 3-4 minutes (negi dar per trumpesnį laiką būtų įmanoma beveik užmigti!), o Andrius skaičiavo jau tik po 1 minutę! Pribuvėja jau buvo šalia. Pajutau, kad mano garsas ir pojūtis jau visai visai žemai, ir iš tiesų tai norisi stumti. Saulė su Andrium nunešė mane į vandenį.
Ten, vos tik įmerkė, ir per vieną stangą gimė vaikelis. Šmurkšt į vandenį. 21.42. Taip neįtikėtinai greit, ramiai, šviesiai, džiugiai viskas nutiko. Visi „apšalę“, tiksliau – sušilę – buvom. Paplaukiojo, išnėrė, man ant krūtinės atsigulė. Suverkė tyliai, nustojo. Berniukėlis. Virkštelę rišo raudonu siūlu, kirpo. Placenta gimė su gražiu medžiu, žalsvai violetinės spalvos, palaikiau ją ant rankų, taip malonu.
Ėjom į lovą, valgė pienuką net čepsėdamas. Kalbėjom apie šį bei tą, apie sutiktus žmones ir jų istorijas, lyg netikėdami, kad jau turim ir naują savąją… Andrius prausė Saulei rankas, dėkojome. Per naktį mekonijum pripildė 3 sauskelnes, o po to apie 4 ryto pagaliau užmigom, ir išaušo nauja diena…“
Tai kelios įsimintinos gyvenimo valandos, taip sklandžiai ir paprastai prabėgusios namuose ir prie namų.
Man atrodo, kad kelionė į gimdymo namus, jei ji tokia atsitiktų, savotiškai sutrikdytų ramią siužeto eigą, ir epinis pasakojimas virstų labiau drama, su papildomais veikėjais, charakteriais, dialogais. Kam?…
Tačiau, be jokios abejonės, kiekvienos moters ir kiekvieno kūdikio kelias yra savitas. Esu girdėjusi daugybę istorijų apie rūpestingus, širdingus ir tolerantiškus ligoninių gydytojus. Ir apie atvejus, kurie ne ligoninėje būtų pasibaigę blogai. Ir apie neviltį mamų, kurioms padarė cezario pjūvį, nes taip lyg ir buvo paprasčiau – gal kūdikiui, o gal gydytojui.
Manau, kad viskas prasideda nuo minties. Kokį minčių audinį mes suaudžiame, galvodami apie gimdymą, kiek mes leidžiame sau norėti, kokių žmonių mes pageidaujame šalia tos kelionės metu, kaip mes ruošiamės gimdymui – visa tai ir atveda mus iki gimtadienio. Todėl jis ir yra vienintelis ir nepakartojamas mums skirtasis, kurį turime mylėti.
Kai kurios buities smulkmenos
Jums tikriausiai įdomios ir buitinės su gimtadieniu susijusios smulkmenos. Pabandysiu atskleisti keletą detalių.
Kūdikėlis net ir XXI amžiuje tikriausiai gimtų ir ėdžiose, vis dėlto gimtadieniui man norėjosi švarių, tvarkingų, gėlėtų namų. Tikra tiesa, kad savos sienos padeda. Tiek jaukaus laiko prabėgo besilaukiant kūdikio, besvajojant. Ir štai tame pačiame kambary vyksta gimties kelionė!.. Tik vidury kambario buvome sumontavę baseinėlį. Tokiame baseinėlyje ir gimė visi trys sūneliai. Moterys puikiai gimdo ir paprastoje vonioje, tačiau tai tikriausiai ne tiek komfortiška. Tiesą sakant, gimdymai su kiekvienu vaikeliu tampa vis spartesni. Trečiasis gimė per 3,5 valandos nuo sąrėmių pradžios, tai vos spėjome pripilti baseiną.
Turėjome pasiruošę švarių dėvėtų paklodžių. Kaip gražu joms baigti gyvenimą tokiomis aplinkybėmis, mums atitarnavus!
Gimdymo neįsivaizduoju be gimties marškinių. Juos gimdyvės draugės siuva ir siuvinėja keletą mėnesių prieš gimdymą, o po to per prausynų apeigas iškilmingai įteikia gimdyvei. Kitam vaikeliui jie puošiami vis naujais raštais. Po trijų gimdymų manieji marškiniai pavirto į tikrą rankdarbystės šedevrą ir man yra tikrų tikriausia relikvija. Juos apsivilkdavau simboliškai – gimdymo pradžioje ir jau su vaikeliu ant rankų jais dėvėdama guldavaus į lovą poilsiui po gimdymo.
Dar pasiruošiau gražią siuvinėtą drobulę kūdikio „nameliams“ – placentai suvynioti. Vėliau ją gražiai laidojome ir šalia vaikui medelį sodinom. Na, bet tai jau kita istorija…
Šiek tiek pavydžiu dar besilaukiančioms. Nėštumas moterį paverčia deive – visa reginčia, visa girdinčia, visa jaučiančia. Belieka tik įsiklausyti ir patikėti tuo, ką girdi. Tikiu ir linkiu, kad kiekvieną moterį aplankys dieviška įžvalga, kad ji yra pati nuostabiausia, verta paties geriausio laukimo, gimdymo ir gyvenimo.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
