Apie moteris, gimdžiusias vaikus namuose, susiformavęs stereotipas, kad dažniausiai tai menininkės, atitrūkusios nuo realybės, „skrajojančios padebesiais“.
„Man atrodo, kad gimdyti namuose ryžtasi kaip tik labai tvirtai ant žemės stovinčios moterys. Juk tai, kad namuose užsidegsi žvakelių ar smilkalų, nepakeis gimdymo esmės – reikės iškęsti ir tą patį skausmą, ir tuos pačius fiziologinius procesus. Aš du vaikus gimdžiau namuose, bet tikrai kitų moterų neagituoju taip daryti. Kiekvienai moteriai širdis pasako, kaip gimdyti geriausia jai ir vaikeliui“, – sako vilnietė Jurga Mozūrienė, trijų vaikučių – Lino, Indros ir Ainio – mama.
Ji sutiko papasakoti, kodėl nusprendė gimdyti namuose.
Pirmasis gimdymas – gimdymo namuose
„Pirmasis mūsų sūnus Linas gimė ligoninėje. Gimdymui ruošiausi lankydama kursus, bet širdyje vis kirbėjo noras gimdyti natūraliai, gal net vandenyje. Tikriausiai įtaką padarė dar vaikystėje skaityti straipsniai apie gimdymus Juodojoje jūroje. Nelabai žinojau, ar Lietuvoje galima pasikviesti gydytoją į namus. Užsienyje gyvenančios draugės pasakojo, kad ten tai normalu. Deja, Lietuvoje gydytojai į namus priimti gimdymų nevažiuoja… Pradėjau ieškoti tokių gimdymo namų, kuriuose būtų jauku. Labai nenorėjau, kad mano vaikas gimtų įprastos ligoninės atmosferoje. Pažįstami žmonės rekomendavo akušerę ginekologę Bangą Kulikauskaitę iš Kauno. Nuvažiavome apsižiūrėti į Kauno Krikščioniškuosius gimdymo namus ir man viskas ten tiko – nors tuo metu ligoninėje nebuvo jokių euroremontų, viskas labai kuklu ir paprasta, bet aš iš karto pajutau, kad noriu gimdyti būtent čia – dėl ten dirbančių žmonių nuoširdumo ir geranoriškumo. Galbūt kitos moterys ramiai jaučiasi tada, kai aplink daug naujausios aparatūros ir vaikšto būriai gydytojų. Man to nereikėjo.
Dar neturėjome savo automobilio, susitarėme, kad, prasidėjus sąrėmiams, giminaitis mus nuveš į Kauną. Tikėjomės suspėti, juk pirmą kartą moterys paprastai nepagimdo per valandą ar dvi. Viskas taip ir įvyko. Ryte pajutusi sąrėmius, paskambinau gydytojai, ji patarė neskubant krautis daiktus ir važiuoti. Į Kauną atvažiavome apie pietus, o vaikelis gimė prieš pat vidurnaktį. Iš gimdymo ligoninėje liko labai gražūs prisiminimai. Man patiko tai, kad gydytoja ir kitas personalas suteikė mums su vyru privatumo, ateidavo tik tada, kada tikrai reikia, leisdami pabūti per sąrėmius dviese. Tuose Kauno gimdymo namuose buvo galimybė gimdyti ir vandenyje. Bandžiau pagulėti vonioje, bet iš karto pajutau, kad vanduo man netinka.
Norėjosi tvirtai jausti žemę, vaikščioti, tupėti. Mano pirmasis gimdymas nebuvo labai lengvas, stangos buvo ilgos ir skausmingos, vaikelis didelis – daugiau kaip 4 kilogramai. Tačiau pavyko pagimdyti natūraliai, gydytoja neskubino ir nenaudojo jokių medicininių įsikišimų. Ryte visi trys išvažiavome namo į Vilnių“, – pasakoja Jurga apie patirtį ligoninėje.
Ji sako, kad pirmą vaiką gimdyti namuose nesijautė pasirengusi, galų gale neįsivaizdavo, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Nors ir ne iš pačių lengvųjų, bet gimdymas paneigė mitą, kad tai – kažkas labai baisaus.
Antrasis gimdymas – namuose
Jurgos profesija – vertėja. Prieš sukurdama šeimą, ji dirbo valstybės tarnautoja, versdavo dokumentus iš prancūzų kalbos. Išėjus motinystės atostogų atsirado daugiau laiko gilintis į save, į tai, kas dar neatrasta. Jurga „užsikabino“ už polineziečių gyvenimo filosofijos. Vilniuje rado mokytoją, kuri mokė MA-URI prisilietimo meno pradmenų, iš Polinezijos kilusių šokių. Beje, Jurga pati jau tris kartus lankėsi Naujojoje Zelandijoje ir toliau tobulina MA-URI techniką.
„Po penkerių metų vėl pradėjau lauktis. Tuo metu jau rengiau MA-URI šokių grupes nėščiosioms. Visą nėštumą labai daug šokau. Man judėjimas, šokis yra toks pat natūralus, kaip medžių šakoms siūbavimas nuo vėjo. Nuolat esu judesyje. O MA-URI šokiai ypatingi tuo, kad jie plastiški, saugūs, leidžia moterims ne tik stiprinti kūną, bet ir geriau jį pajusti, pažinti savo kūno galias“, – pasakoja Jurga Mozūrienė.
Įstojusi į „Mama MA-URI“ grupę (kuri veikia Danijoje), Jurga pradėjo daugiau gilintis į motinystės ir gimties paslaptis. ,,Pradėjau domėtis kūno ir sielos vienove, kurią iki šių dienų praktikuoja polineziečių tautos. Ruošdamasi antrajam savo gimdymui, labai aiškiai išgirdau vidinį balsą, kad antrasis vaikelis turėtų gimti jaukioje aplinkoje, bet ne ligoninėje. Keista, bet ir sūnus Linas kartą pradėjo klausinėti: „Mama, ar visi būtinai turi gimti ligoninėje?“ – „Ne, nebūtinai, gali gimti ir namie.“ „Tai gal tu kitą kartą nevažiuok į ligoninę?“ – taip samprotavo penkiametis. Su nėštumą prižiūrėjusia gydytoja aptarėme svarbiausius dalykus, į ką turėčiau atkreipti dėmesį gimdydama namuose. Gydytoja išvardino atvejus, kada turėčiau kreiptis medikų pagalbos, jei kiltų kokių komplikacijų. Su vyru paskaičiavome, kad automobiliu nuvažiuoti iki artimiausių gimdymo namų užtruktume apie 5 minutes. Jei nebus spūsčių – 3… Buvau susidėjusi krepšį į ligoninę, jei staiga prireiktų vykti. Laimė, jis taip ir liko stovėti kampe“, – sako Jurga.
Artėjant gimdymui, ji pradėjo galvoti, o kokioje vietoje, jei ne ligoninėje, ji gimdys? Sako, jog norėjosi kamerinės ir ne buitiškos aplinkos – kad nesijustų verdamų barščių kvapo ir nebūtų išmėtytų vaiko žaislų. Nutarė, kad pati geriausia vieta bus MA-URI studija, kurioje ir dirba. Čia jauku, tylu, visai netoli namų. Vyras iš anksto paruošė baseinėlį, atnešė čiužinį prigulti, pailsėti. Jurgai buvo svarbu ruoštis gimdymui kartu su vyru. Juk atsakomybę už savarankišką gimdymą turėjo prisiimti abu. O jeigu kas atsitiks, vyras turėjo nesutrikti ir žinoti, kaip toliau elgtis.
„Savo 31-ojo gimtadienio rytą pajutau prasidedančius sąrėmius. Su šeima suvalgėme gimtadienio tortą, sūnų palikome pagloboti močiutei ir neskubėdami ruošėmės gimdymui. Buvome susitarę su pribuvėja, kad ji ateitų pabūti šalia. Norėjome, kad gimstant vaikeliui greta būtų man artima ir išmintinga moteris. Iš gimdymo ligoninėje liko labai geri prisiminimai, kai gimus vaikeliui visais buitiniais reikalais pasirūpina akušerė, o mama gali ilsėtis kartu su kūdikėliu. Viskas taip ir vyko. Šįkart, skirtingai nuo pirmojo gimdymo, norėjau vandens, dukrytė ir užgimė baseinėlyje. Gimdymas truko netrumpai, per sąrėmius šokau, judėjau, jaučiau savo kūną, kaip geriau vaikeliui. Pribuvėja atėjo jau prieš pat pabaigą, netrukus gimė Indra. Irgi likus kelioms minutėms iki vidurnakčio. Mintyse prašiau, kad dukrytė paskubėtų, ir abi švęstume gimtadienius tą pačią dieną“, – prisimena gražias akimirkas Jurga.
Trečiasis – neplanuotas
Moteris sako, jog trečiojo vaikelio specialiai neplanavo, bet žinia apie jį pradžiugino. Tik truputį neramino mažas amžiaus skirtumas tarp vaikų – ar Indra nesijaus nuskriausta, kai tuoj gims dar vienas mažylis? Per šį nėštumą Jurga mažiau šoko – jautė nuovargį. Be to, iki vidurio nėštumo maitino krūtimi dukrytę.
Artėjant trečiajam gimdymui, kilo minčių, kad labai norėtų gimdyti kokiame nors jaukiame gimdymo centre, tačiau tokių įstaigų Lietuvoje kol kas nėra. Nusprendė, kad jei viskas klostysis sklandžiai, ir šįkart gimdys namuose. „Nuomojomės labai keistą butą senamiestyje. Mūsų miegamajame stovėjo… vonia! Pagalvojau, kad tai idealu, nes galėsiu gimdyti vandenyje, ir net surenkamo baseinėlio nereikės.
Gimdymo išvakarėse mane aplankė draugė, kuri Kinijoje studijuoja akupunktūtą ir kinišką masažą. Ji atliko taškinį masažą, skirtą būtent gimdančioms moterims. Ji pasisiūlė padėti ir paties gimdymo metu, bet šįkart jaučiau, kad su viskuo susidorosime patys su vyru, norėjome kuo daugiau privatumo. Prasidėjus sąrėmiams, vyresnysis sūnus buvo išėjęs nakvoti pas kaimynus, dukrytė su vyru ramiai miegojo, o aš viena miegamajame šokau, meldžiausi, tyliai kalbėjausi su ateinančiu mažyliu.
Sūnelis Ainis gimė anksti ryte, saulei tekant. Vyrą Jurga pažadino jau prieš pat gimstant mažyliui. Jis nukirpo virkštelę, paskui atsibudo dukrytė, atėjo pasisveikinti su naujuoju broliuku. Prieš mokyklą į namus užsuko ir vyresnėlis, pasidžiaugė broliu. Daug ką šokiruoja faktas, kad gimdžiau namuose, tačiau keliaudama po pasaulį matau, kad kai kuriose šalyse sveikai moteriai gimdyti namie yra normalu ir įprasta“.
Jurga džiaugiasi, kad ir trečią kartą viskas pavyko sėkmingai ir mažyliui, ir jai. Sako galinti tik spėlioti, ar gydytojų tolerancija būtų išlikusi, jei būtų kilę kokių komplikacijų. Kitą rytą, kaip ir privaloma, šeimyna išsiruošė į polikliniką pranešti žinios apie naujagimį. Gimdžiusi namuose moteris turi atsivežti savo nėščiosios kortelę, gydytojai apžiūri ir ją, ir kūdikį. „Apžiūrėję mūsų mažylį neonatologai nustatė, kad jis turi širdelės ydą. Gimdymas čia niekuo dėtas, tiesiog širdelė susiformavo su defektu.
Tada po pirmosios apžiūros mus išleido namo pasakę, kad vaikelis turi truputį paaugti, kad būtų galima atlikti operaciją.
Džiaugėmės, kad mūsų mažylis gali sustiprėti namuose, būdamas su visas šeima, o mes turime laiko pasiruošti emociškai. Ainį operavo, kai jam suėjo 9 mėnesiai“, – pasakoja 3 vaikučių mama.
Gyvenimo filosofija vilniečių šeimoje
Jau gimus pirmajam vaikui, daug kas keitėsi ir pačių Jurgos bei Manto Mozūrų šeimoje. Jie jau prieš daugiau nei 10 metų atsisveikino su televizoriumi, nesivaiko madingų dalykų. Įsitikinę, kad virtualus bendravimas ir virtualios pramogos niekada nepakeis tikrų santykių tarp žmonių. Jų namuose dažnai klega draugų ir kaimynų vaikai. Keliaudama po Naująją Zelandiją, Jurga stebėjo vietinių žmonių gyvenimą – jai labai patiko žmonių bendruomeniškumas.
Keliaudama su 4 mėnesių dukryte džiaugėsi, kad, pavyzdžiui, atėjus į kokį susitikimą su kūdikiu, aplinkiniai tuoj paima vaikutį, leidžia mamai atsipūsti, ramiai pavalgyti. To bendruomeniškumo, pagalbos jaunoms mamoms Lietuvoje labai trūksta. Juk kaip dažnai iš gimdymo namų moteris grįžta į savo „dėžutę“ – uždarą butą ir paliekama pačiu sudėtingiausiu momentu viena su visomis naujai užgriuvusiomis problemomis.
„Aš savo vaikams dažnai darau MA-URI prisilietimo sesijas. Tai daug daugiau negu masažas – tai mamos ir vaiko bendravimas, kai mama visą savo dėmesį skiria tik vaikui, tarsi niekas daugiau pasaulyje neegzistuotų. Kūdikiai ir maži vaikai yra labai glaudžiai susiję su mama, todėl jiems labai svarbu, kaip mama jaučiasi ir kokią energiją, kokias emocijas ji skleidžia.
Todėl rengiu ir kitoms mamoms užsiėmimus, per kuriuos jos mokosi ne tik MA-URI šokio ir masažo elementų, bet ir to, kaip nurimti pačioms, kaip įsigilinti į save ir išmokti klausytis savo mažylio kūno kalbos. Stengiuosi, kad mano vaikai augtų suvokdami, jog kūnas turi didžiules savigydos galias, tik reikia nepamiršti jomis naudotis. Galiu pasidžiaugti, kad vyresnieji auga beveik nežinodami, kas yra ligos. Šaltu vandeniu negrūdinu, tačiau stengiuosi neprirengti per šiltai, duoti vaikui laivę, negloboti ir neperspėti kiekviename žingsnyje. Vaikas nuo pat pirmų dienų turėtų mokytis būti pats savimi, klausyti savo širdies balso“, – sako Jurga.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
