1975 metais prancūzų akušeris-ginekologas Frederikas Lebojė (Frederick Leboyer) parašė knygą „Gimimas be prievartos“ („Birth without violence“). Ši knyga sukėlė perversmą akušerijoje.
Knygoje išdėstytos mintys visiškai nepaseno iki šių dienų – daugybė mamų prisipažįsta, kad F.Lebojė knyga jas sukrėtė, pakeitė mąstymą ir požiūrį į naujagimį. Ką gi tokio netikėto išdėstė F.Lebojė?
Lebojė perversmas
Iki 1975 metų elgesys su vos užgimusiu mažyliu buvo drastiškas, net žiaurus. Buvo tikima, kad naujagimių pojūčiai nėra pilnaverčiai. Kadangi naujagimio juslės dar nesubrendusios, vadinasi, jis nejaučia nei skausmo, nei šalčio, nei kitų nemalonumų. Jis – it mėsos gabaliukas, kuriuo svarbu pasirūpinti tik mediciniškai. Kadangi buvo tikima, kad naujagimiai nejaučia skausmo, juos net operuodavo be nuskausminimo! Gimdymo palatos būdavo vėsokos, jose plieksdavo operacinės lempos, tarškėdavo metaliniai įrankiai. Vos gimusiam mažyliui būdavo skubiai kerpama virkštelė, plekšnojama per užpakaliuką, kad pravirktų, naujagimis būdavo kuo greičiau prausiamas, sveriamas, vystomas ir išnešamas kuo toliau nuo mamos (buvo manoma, kad mama – infekcijos pavojus naujagimiui, todėl juos reikia kuo greičiau atskirti).
Toks elgesys su naujagimiais buvo visiška norma tiek Vakaruose, tiek tarybinio bloko šalyse. Užtat F.Lebojė idėjos buvo tikra revoliucija. Prancūzų ginekologas paviešino savo apmąstymus „Kaip aš jausčiausi naujagimio vietoje“. „Devynis mėnesius gyvenu tamsoje, prislopintuose švelniuose garsuose, pastovioje 37ºC temperatūroje. Prasideda sąrėmiai, mane stipriai spaudžia, sunkiai stumiuosi į priekį. Skausmas stiprėja, ir staiga – šaltis ir spiginanti prožektorių šviesa. Skauda net atsimerkti. Mane paima pirštinėtos rankos ir daužo. Tada deda ant šaltų svarstyklių, kietai susuka ir išneša į kitą kambarį… Štai kokia mano gimimo diena.“
F.Lebojė ryžosi iš esmės keisti aplinką gimdyklose. Pirmiausia jis išjungė prožektorius, paprašė tylos, naujagimius pradėjo guldyti mamoms ant krūtinių ir šiltai apklodavo. Pirmieji eksperimentai sukrėtė – personalas pastebėjo, kad naujagimiai nustojo klykti. Gimę į jaukią draugišką aplinką, padėti mamai ant krūtinės jie tiesiog ramiai kvėpuodavo. Savo idėjas F.Lebojė apibendrino garsiojoje knygoje „Gimimas be prievartos“ ir labai greitai sulaukė pasekėjų. Dabar kitokio gimdymo niekas ir neįsivaizduoja. Tiesa, iš inercijos dar daug metų gimdyklose (ypač sovietinėse šalyse) buvo laikomasi senosios tvarkos, bet ledai jau buvo pralaužti. Ilgainiui F.Lebojė pasiūlyta naujagimiui palankaus gimdymo tvarka įsigalėjo visur.
Dvi svarbiausios valandos
Dabar net yra terminas „Naujagimiui palanki ligoninė“, šio statuso siekia dauguma save gerbiančių gimdymo stacionarų. Pagal reglamentą, tokiose ligoninėse tik gimęs naujagimis (nuogas, nepraustas, nesvertas) dedamas mamai ant krūtinės ir paliekamas 2 valandoms. Kas įvyksta per šį gana trumpą laiką?
Pirma. Būtent per šias 2 stebuklingas valandas mamoms gaminasi didžiuliai motinystės hormono prolaktino kiekiai, kurie lemia žindymo sėkmę, tolesnį mamos ir vaikučio ryšį. Įrodyta, kad tos, kurioms naujagimis buvo padėtas ant krūtinės iškart po gimdymo, sėkmingai išmaitino krūtimi iki metų ir ilgiau.
Pasak psichologų, šios dvi artumo valandos yra būtinas laikas vaikeliui vėl susidraugauti su mama ir atnaujinti ryšį, kuris buvo nutrūkęs per abipusį skausmą gimdymo metu.
Antra. Per tas 2 valandas įvyksta mamos ir naujagimio kontaktas „oda prie odos“, mažylis apsisėja gerosiomis mamos bakterijomis, visa „mamiška“ mikroflora.
Trečia. Naujagimis išvengia didžiulio streso, kurį patirtų, jei jį išneštų toliau nuo mamos. Psichologai įrodė, kad didžiausias atstumas, kuriuo naujagimis gali būti nuo mamos – per virkštelės ilgį (apie 30-90 cm). Jei mama nutolsta toliau, naujagimis išgyvena didžiulį stresą. Taip veikia naujagimio išgyvenimo ir savisaugos instinktas, kurio esmė – „galiu išgyventi tik šalia suaugusiojo, kuris manimi pasirūpins ir duos maisto“. Manoma, kad net naujagimio griebimo refleksas paveldėtas iš beždžioniukų, kurie vos gimę kabinasi mamoms į kailį, kad išgyventų.
Perinatalinė psichologija
Perinatalinė psichologija – mokslas, tiriantis dar negimusio vaikelio psichiką: ką jis jaučia, išgyvena ir atsimena. Tai lieka žmogaus pasąmonėje, o vėliau lemia žmogaus sąmoningą elgesį. Išvalius neigiamą prenatalinę atmintį (psichoterapijos būdu) žmogų galima išgydyti nuo depresijos, psichosomatinių ligų.
Šios teorijos esmė – nėštumo metu, per gimdymą ir kelias valandas po jo visos detalės (net kvapas gimdykloje ar akušerės rankų švelnumas) turi didžiulę reikšmę tolesniame žmogaus gyvenime. Todėl teisingai elgiasi tos šeimos, kurios apmąsto, kur gimdys, renkasi širdžiai mielą gydytoją, išsako savo norus – įjungti mėgstamą muziką, pritemdyti šviesas ar aprengti vaikelį iš namų atsineštais drabužėliais.
O gal operuokime?
Ne paslaptis, kad atliekama gana nemažai cezario operacijų, ir tikra ne visos – dėl būtinybės. Iš šono pažiūrėjus atrodo, kad cezaris – pats lengviausias būdas pagimdyti. Trumpa ir aišku. Tačiau psichologai sako, kad tas „paprastumas“ –apgaulingas. Ne veltui gamta sukūrė būtent tokį, o ne kitokį gimdymo mechanizmą – ilgą, skausmingą, varginantį. Šie dalykai turi prasmę ir visa gamtos skirta natūrali gimdymo patirtis labai reikalinga vaikeliui. Tai tarsi didžioji gyvenimo pamoka, kurią galime pavadinti „Per kančias į žvaigždes“ ar „Sunkus kelias į Rojų“. Nes tik tuomet, kai būsi kantrus (sąrėmiai) ir atkaklus (išstūmimas), laimėsi dar gražesnį gyvenimą. Čia galime pritaikyti ir katastrofų teoriją, kad per gimdymo išbandymus žmogus sustiprėja ir pilnavertiškai pasiruošia gyvenimui.
Garsusis psichoanalitikas Zygmundas Froidas rašė: „Naujagimis – tai tuščias lapas“. Dabar ši teorija paneigta. Natūraliu būdu gimęs naujagimis turi didžiulę gyvenimo patirtį, yra perėjęs ugnį, vandenį ir varinį vamzdį (ne veltui taip sakoma apie karžygius).
Jei cezaris neišvengiamas
Gimdymas – nenuspėjamas procesas, kartais planai sugriūva dėl žaibiškai pasikeitusios akušerinės situacijos.
Tad visos natūraliai gimdyti nusiteikusios mamos vis dėlto turėtų būti pasiruošusios planui B.
Jei staiga prireikia cezario, labai nusiminti nereikia. Visų pirma, dabar cezariai atliekami pritaikius spinalinę nejautrą, o tai reiškia, kad mama sąmoningai dalyvauja operacijoje. Tai didžiulis žingsnis į priekį. Juk anksčiau mamai pritaikydavo bendrąją nejautrą ir visos gimdymo emocijos iš jos būdavo tiesiog atimamos. Tik atsibudusi po narkozės sužinodavo, kas gimė… Dabar gali pamatyti užgimusį vaikelį, bendrauti su juo. Tiesa, ne visuose gimdymo namuose po operacijos sutiks uždėti naujagimį mamai ant krūtinės. Būtinai to prašykite, bet jei medikai bus prieš (kiekviena ligoninė turi savo tradicijas), tegul leidžia nors naujagimį pabučiuoti. Per mamos lūpas mažylis irgi apsisėja gerąja mamos mikroflora.
Mamą po cezario operacijos gali pakeisti tėtis. Jis turėtų prisiglausti nuogą naujagimį prie nuogos savo krūtinės. Tiesiog tegul atsisėda, prasega marškinius, pasiguldo ant savęs naujagimį ir priglaudęs pabūna, kol mamai baigs operaciją ir ji galės „perimti vairą“. Pjūvis po operacijos tvarkomas apie 20 min., per tą laiką naujagimis tikrai puikiai jausis ir būdamas pas tėtį. Įvyks du iš trijų aprašytų svarbių dalykų – vaikelis apsisės namų mikroflora ir nejaus emocinio išsiskyrimo siaubo. O tada beliks paguldyti jį ant mamos krūtinės, kad pirmą kartą pavalgytų, tuo skatindamas išsiskirti didžiulius kiekius motinystės hormono prolaktino. Pirmasis žindymas turi įvykti per pirmąjį pusvalandį nuo gimimo.
Šie aprašyti patarimai dažnai ir lieka teorija. Dėl to, kad gydytojai nenori prisiimti rizikos ir per operaciją „žaisti“ (jų nuomone) su guldymais ant krūtinės ir pirmaisiais žindymais. Be to, 2 valandas išlaikyti naujagimį mamai ant krūtinės kartais ir nepatogu dėl laiko ar vietos stokos. Gydytojams ir personalui paprasčiau, kai gimdyvė kuo greičiau išvežama į pogimdyminę palatą. Ramiau, kai mato naujagimį suvystytą ir paguldytą į lovytę. Aiškiau, kai jis pasvertas, pamatuotas ir „užrašytas“.
Laukti 2 valandas, kol mama „žais“ su naujagimiu, personalui kartais nepakeliama. Todėl ir siūloma dar prieš gimdymą pasikalbėti apie tai, išsiaiškinti, ar bus leista elgtis taip, kad užgimęs mažylis patirtų visišką komfortą.
Frederiko Lebojė mintys
Ką tik gimė mažoji būtybė.
Tėvas ir motina susižavėję apžiūrinėja ją.
Ir jaunas akušeris džiaugiasi kartu.
Visi švyti iš pasitenkinimo.
Visi, išskyrus vaikelį.
Vaikelis, koks vaikelis?
Tai begalinio liūdesio kaukė, rankos pakeltos prie galvos… Taip atrodo mirtinai sužeistas karys, kuris po akimirkos parkris ant žemės.
Argi tai gimimas? Tai žudymas!
Ir šitokios kančios akivaizdoje – susižavėję tėvai!
Neįtikėtina!
Taip, tai neįtikėtina.
Bet taip yra.
***
…Atgyja, atsigniaužia ir vėl susigniaužia vienas delniukas. Pamažu jis iškyla iš vandens. Ranka tiesiasi į viršų. Delnas glosto dangų, čiupinėja erdvę, vėl nugrimzta. Ir kita rankutė išnyra iš vandens, pakyla ir vėl grimzta į vandenį.
Kojos iš pradžių suriestos ir drovios, nedrįstančios tyrinėti naujojo pasaulio, staiga atgyja. Išsitiesia viena kojytė, po to kita, kuri paliečia vonios kraštą, ir visas mažylio kūnelis ima plaukti į priekį. Vaikutis pajuto malonumą (ir tai tas, kuris neturi jausmų?) nuo prisilietimo.
Jis žaidžia!
Tiktai dešimt minučių praėjo nuo jo gimimo!
Dar visai neseniai psichologijos ir pediatrijos ekspertai mokė, kad kūdikiai yra vos ne akli, neatpažįsta spalvų, negali atpažinti savo motinų, ir girdi tik aidus. Jie tikėjo, kad kūdikiams nesvarbūs staigūs temperatūros pokyčiai gimimo metu. Naujagimių skausmas buvo „ne toks kaip mūsų“, jų rėkimas beprasmis, jų šypsena „tauškalai“, ir jų emocijos neišsivysčiusios. Blogiausia, kad dauguma profesionalų tikėjo, kad kūdikiai neturi pakankamai smegenų masės, kuri leistų prisiminti, mokytis, atrasti prasmę jų potyriuose.
Dabar visa tai – žinomas melas, tačiau didžiuma publikos ir tokių pat „profesionalų“ vis dar tiki tokiais dalykais. Kalba eina būtent apie tikėjimus.
***
Naujagimis – visiška vienybė. Nė viena ląstelė nelieka neveikli. Viskas jame juda, kruta, visas gyvena sutartinai ir darniai. Koks pavydas apima stebint šį kūdikį. Mes jau praradome pradinę vienovę, susidedame iš atskirų gabalėlių ir dalių. Mes jau išsiblaškę, amžinai skubame ir visada esame kažkur ten, jau nebesugebame būti tiesiog čia.
***
Tylus naujagimis spinduliuoja galią ir ramybę. Visiškai nubudęs, labai atidus, jis tiesiog švyti. Šis vaikas – karalius, vaikas – šventasis. Apie kurį Šv. Raštas sako: „Jeigu jūs nepasidarysite kaip maži vaikai…“
Neišsenkanti palaima – tai galia, tai gyvybė, sklindanti iš ramaus kūdikio, spinduliuojanti ir nušviečianti viską aplink, mokanti jausti, suprasti, tylėti ir klausyti.
***
– Jūs dar kažką užmiršote!
– Ką gi?
– Kas nutiks vaikams, gimusiems tyloje ir meilėje?
– Ar jie skiriasi nuo kitų?
– O taip.
– Kokie jie?
– Sunku paaiškinti. Jie kitokie. Pakanka juos pamatyti. Pamanykit! Šis mažylis ne tik šypsosi. Jis juokiasi! Net visa gerkle. Šis mažylis – tiesiog stebuklingas!
– Mes kalbėjome apie naujagimius, gimimą. O jūs man rodote pusės metų mažylį.
– Pusės metų?
– Visi žino, kad žindomi kūdikiai pradeda juoktis tik dviejų mėnesių. Geriausiu atveju – pusantro. Bet šitaip juoktis!..
– Pusantro, du mėnesiai, taip rašo knygose, bet vaikui, kurį jūs čia matote, nėra nė dvidešimt keturių valandų.
– Tai neįmanoma!
– O vis dėlto taip yra.
„Mamos žurnalas“
