Gimdymas trunka vos kelias valandas, bet gali lemti visą žmogaus gyvenimą. Mamų prašymu, grįžtame prie aktualios temos – pridusimo gimdymo metu.
Daugybė mamų, prisimindamos gimdymus, sako, kad vaikelis gimė pamėlynavęs, „pridusęs“. Ką tai reiškia? Medikai turi kitus terminus.
Pridusimą jie vadina perinataline hipoksija ar asfiksija. Asfiksija, išvertus iš graikų kalbos, reiškia pulso sustojimą. Hipoksija išvertus iš lotynų kalbos reiškia deguonies badą. Tai tokios būklės, kai pokyčius vaisiaus ar naujagimio organizme sukelia deguonies stoka.
Ar pridusę naujagimiai visada gauna mažiau balų? Ar visada jie būna pamėlynavę?
Naujagimis po gimimo praėjus 1 ir 5 minutėms įvertinamas, kaip mokinukas mokykloje pagal V. Apgar skalę.
Pagal šią skalę skiriama lengva hipoksija (7 balai), vidutinė hipoksija (4–6 balai) ir sunki hipoksija (0–3 balai).
Kalbant apie naujagimio spalvą, reikia pasakyti, kad tuoj po gimimo visi naujagimiai būna melsvi, nes vyksta staigus kraujotakos persitvarkymas (kraujas pradeda tekėti pro plaučius, o to nevyko motinos įsčiose). Sveikas naujagimis įkvėpęs oro pradeda rausvėti. Tad vienas iš 5 kriterijų, pagal kuriuos vertinamas naujagimis, yra odos spalva. Jei naujagimis visas rausvas – gauna už odos spalvytę 2 balus, o jei kūnelis rausvas, bet galūnės melsvos – 1 balą. Kurį laiką mažylis gali būti visas mėlynas arba baltas, tada duodama 0 balų (kiti 4 vertinimo kriterijai – širdies darbas, kvėpavimas, refleksai ir raumenų tonusas). Tačiau ne tik spalva parodo, kad naujagimis patyrė deguonies badą. Dažniausia dėl deguonies bado smegenyse ir audiniuose naujagimis negali po gimimo normaliai kvėpuoti ar per lėtai plaka jo širdelė.
8-10 balų gavęs naujagimis laikomas sėkmingai įveikęs gimimo kelionę ir tolesnė jo raida turėtų būti sklandi. Tačiau garantijų nėra. Klaidingai įsivaizduojama kad 8-10 balų gavęs naujagimis yra apdraustas nuo tolesnių bėdų – puikiai įvertintam naujagimiui vėliau gali pradėti ryškėti cerebrinio paralyžiaus simptomai. Ir, atvirkščiai, 2-4 balais įvertintas naujagimis toliau auga ir vystosi visiškai normaliai.
Ką gydytojai daro su tik ką gimusiu pridususiu naujagimiu?
Kai tuoj po gimimo medikas mato, jog tam naujagimiui trūksta deguonies (jis melsvas, prastai kvėpuoja ir pan.), jam kuo skubiau turi būti pradėtas tiekti deguonis – naujagimis turi būti pradėtas gaivinti.
Yra trys svarbiausi kriterijai, kuriais vadovaujantis nusprendžiama, ar reikia naujagimį gaivinti ir kokius bei kada gaivinimo žingsnius atlikti – tai kvėpavimas, širdies susitraukimų dažnis ir odos spalva (raumenų tonusas ir refleksų gyvumas tik atspindi naujagimio neurologinę būklę).
Kaip minėjau, tuoj po gimimo visi naujagimiai būna melsvi. Tai normalu, tačiau žiūrima į žmogutį kaip į visumą, stebimos jo pastangos įkvėpti ir gyventi. Jei tos pastangos ir mažylio būklė netenkina mediko, pradedami pirmieji gaivinimo žingsniai:
1. Iš nosiaryklės išsiurbiami vaisiaus vandenys ir gleivės – taip išvalomi kvėpavimo takai
2. Stimuliuojamas kvėpavimas, pliaukštelint per padukus
3. Tiekiamas deguonis iš specialių deguonies sistemų
Jei po pirmų gaivinimo žingsnių naujagimiui jau galima suteikti 8 balus, vadinasi, „pridusimas“ truko labai trumpai ir rimtesnių pasekmių neturėtų būti. Tačiau jei po pirmos minutės naujagimis vertinamas 7 ir mažiau balų, tai gydytojas imasi kitų gaivinimo žingsnių.
Apgar skalės vertinami naujagimio gyvybingumo požymiai turi savo seką. Pirmiausia dėl deguonies bado melsvėja odelė, vėliau dėl susidarančių tam tikrų medžiagų kinta naujagimio tonusas ir aktyvumas. Dėl tonuso mažėjimo sunkėja kvėpavimas ir nyksta refleksai. Širdutės veikla pradeda lėtėti vėliausiai ir tai prognostiniu požiūriu pavojingas požymis.
Jai vaikutis po gimimo buvo gaivintas ir įvertintas mažais Apgar skalės balais, tėvams iškyla natūralus klausimas – o kas toliau?
Dažniausiai tėvai išgirsta atsakymą, jog tik gerokai vėliau paaiškės, kiek deguonies badas pakenkė mažyliui. Kaupiantis vis daugiau duomenų apie „pridusimus“ , t.y. mažus Apgar balus, paaiškėjo, kad jie visiškai neatspindi tolesnių vaiko raidos galimybių.
Deja, deguonies stoka iki gimimo, gimstant ir po gimimo gali sutrikdyti visų organizmo sistemų funkcijas, o ypač – centrinės nervų sistemos. Literatūros šaltinių duomenimis, asfiksiją patiria 0,3–2,8 proc. naujagimių.
Mamos dažniausiai dėl deguonies trūkumo kaltina apsisukusią virkštelę, užsitęsusį gimdymą. Tačiau deguonies trūkti gali gerokai anksčiau – vaisiui augant įsčiose. Papasakokite apie tai plačiau.
Vaikui deguonies gali trūkti ne tik gimdymo metu. Jei deguonies pritrūksta per gimdymą, hipoksija vadinama ūmine, o jei vaikelis „troško“ jau įsčiose ir tas deguonies trūkumas buvo ilgalaikis, tai vadinama lėtine hipoksija. Jei deguonies trūksta ilgai, išsenka vaikučio vidiniai deguonies rezervai audiniuose, gali prasidėti asfiksija.
Tai, kad vaikeliui jau įsčiose trūko deguonies, išduoda žali vaisiaus vandenys. Apie 12 proc. naujagimių gimsta iš žalių vaisiaus vandenų. Paprastai vaisius vystosi skaidriuose vandenyse, tačiau, kai dėl kažkokių priežasčių jau motinos įsčiose vaikeliui pradeda trūkti deguonies, pažaliuoja vaisiaus vandenys.
Laimė, kad vaisius yra atsparesnis, palyginti su suaugusiuoju, deguonies stokai.
Dėl deguonies bado vaikučio kraujotaka persitvarko taip, kad nuo deguonies bado būtų apsaugoti svarbiausi organai – galvos smegenys ir širdis. Tai du jautriausi deguonies trūkumui ir kartu – patys svariausi mūsų organai. Tačiau perskirsčius deguonies likučius taip, kad jie tektų smegenims ir širdžiai, deguonies beveik visai netenka oda, inkstai, žarnynas. Žarnyne tuo metu jau būna susiformavusios pirmosios mažylio išmatos – mekonijus, kuris dėl nusilupusio žarnyno epitelio yra žalios spalvos. Kai žarnyne sumažėja kraujotaka, atsiranda spazminiai žarnyno susitraukimai ir dar motinos įsčiose mažylis pradeda tuštintis. Šios išmatos ir nudažo vaisiaus vandenis žalia spalva. Medikams tai ženklas, jog mažyliui jau trūksta deguonies ir jam geriausia būtų gimti kuo greičiau, kad deguonies badas nepaliestų širdelės ir galvos smegenų.
Deja, visiškai nėra žinomos mažylio galimybės, kaip ilgai jis gali ištverti šį deguonies badą. Vieni gimsta iš žalių vaisiaus vandenų, įvertinami gerais Apgar balais, o vėliau jų būklė pradeda blogėti arba net dar vėliau išryškėja cerebrinis paralyžius, o kitas, žiūrėk, gimė iš žalių vaisiaus vandenų, gaivintas ir nieko, auga kuo puikiausiai.
Kartais deguonies bado sunkumo laipsnį padeda įvertinti ištirtas arterinis kraujas iš virkštelės. Tik užgimus vaikučiui, iš dar pulsuojančios virkštelės paimama kraujo ištirti šarmų-rūgščių balansą. Toliau didėjant deguonies badui, pradeda keistis kraujo terpė, kuri, nors ir smegenys aprūpinamos krauju, tačiau jas jau gali pažeisti. Po gimimo dėl deguonies bado išryškėjusi smegenų edema (smegenų pabrinkimas) – irgi labai grėsmingas požymis.
Tėvai dėl pridusimo dažniausiai linkę kaltinti patį gimdymą. Viskas daug sudėtingiau. Seniau buvo manoma, jog tik tinkamas ar netinkamas motinos elgesys gimdymo metu ir vienokie ar kitokie medikų veiksmai užtikrina sėkmingą gimdymą. Šios žinios jau pasenusios – neabejojama, kad gimimo procese aktyviai dalyvauja ir pats naujagimis. Tyrimai parodė, jog gimdymas labai pasunkėja, kai gimsta jau įsčiose pažeistas deguonies bado vaikelis. Dažniausiai dėl pažeistos vaisiaus smegenų veiklos, jis netaisyklingai stato galvutę į gimdymo takus.
Gimdymo metu naujagimis turi prilenkti galvelę prie krūtinės taip, jog gimdymo kanalu slinktų mažiausiu jos matmeniu, turi daryti taisyklingus pasisukimus ir pan. Jei smegenų pažeidimas įvyksta gerokai anksčiau, vaikelis nebesugeba atlikti šių užduočių. Tėvai ir gydytojai išgyvena komplikuotą gimdymą, pastebi „pridusimo“ požymius, dažnai tenka tokį naujagimį gaivinti. Ir lieka neaišku, ar gimdymas kaltas, kad vaikas „priduso“, ar vaikutis jau buvo „pridusęs“ ir dėl to komplikavosi gimdymas.
Laiku ir taisyklingai suteikta pagalba visais atvejais gerina naujagimio tolesnio gyvenimo kokybę, tačiau negali išgydyti nuo to, kas įvyko nėštumo metu.
Kodėl vaikeliui įsčiose ar gimstant pritrūksta deguonies?
Deguonies pritrūksta dėl daugybės priežasčių. Galima jas suskirstyti į kelias grupes.
1. Deguonies trūkumas dėl mamos negalavimų. Tai sunkios lėtinės plaučių, širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, nėštumo toksikozės, eklampsija, mamos infekcijos, rūkymas.
2. Deguonies trūkumas dėl vaisiaus negalavimų. Tai neišnešiotumas, pernešiojimas, vaisiaus hipotrofija (nepakankama vaisiaus mityba), Rh faktoriaus konfliktas, infekcijos, įgimtos širdies ydos ar kiti apsigimimai.
3. Deguonies trūkumas dėl komplikuoto gimdymo. Tai užsitęsęs gimdymas, cezario pjūvis, sėdyninė pirmeiga, virkštelės patologija, placentos priešlaikinis atsidalijimas, apsisukusi aplink kaklą virkštelė.
Kuo naujagimiui pakenkia deguonies trūkumas? Kas bus su „pridususiu“ vaikeliu?
Trūkstant deguonies, retėja širdies veikla, mažėja arterinis kraujo spaudimas, blogėja smegenų kraujotaka. Tėveliai po „pridusimo“ labiausiai bijosi cerebrinio paralyžiaus. Paskutiniai moksliniai tyrimai parodė, jog tik 36 proc. išnešiotų ir 25 proc. neišnešiotų naujagimių išsivysto cerebrinis paralyžius, jei „pridusimas“ įvyko gimdymo metu. Deja, net 80-90 proc. cerebrinio paralyžiaus išsivystymo priežasčių lieka nežinomos.
Kai gydytojai išleidžia iš gimdymo namų vaikelį, kuris gimė „pridusęs“, papasakoja tėvams, kaip toliau elgtis, kada pasirodyti vaikų neurologui. Priklausomai nuo pažeidimo sunkumo, naujagimio būklė gali greitai atsistatyti arba lieka nervų sistemos pažeidimų, lemiančių raidos sutrikimus, vandenę ar kitas problemas. Neretai net gerai „susitvarkius“ su kitomis bėdomis, lieka padidėjęs dirglumas, jautrumas, miego, elgesio, dėmesio sutrikimai. Jie gali būti ir labai nežymūs, tačiau trukdantys buvusio deguonies bado pasireiškimai.
Jei reikia, tokiam vaikučiui skiriamas gydymas vaistais arba bei kineziterapija, masažas.
Gimę „pridusę“ ar su kitais sutrikimais kūdikiai turi būti akylai stebimi. Tačiau tai nereiškia, kad visi rizikingai gimę turi turėti kokių nors bėdų, jie gali augti visai sveiki, guvūs. Kartais gydytojai mato sveiką ar su nedidelėmis problemomis vaiką, o jo gimimo istorija tokia sudėtinga. O kartais atvirkščiai – lyg ir nėra ko prikibti prie nėštumo, gimdymo, o vaikeliui reikia pagalbos.
Ar vaikelio „pridusimas“ – loterija, ar vis dėlto mama gali kaip nors pasiruošti, ką nors padaryti, kad to išvengtų?
Pirmiausia mama turi atsakingai ruoštis motinystei, iš anksto rūpintis savo ir būsimo vaikelio sveikata. Įvairiais aspektais tyrinėjama neigiama rūkymo įtaka būsimo kūdikio sveikatai, taigi aišku, kad rūkyti būsimoms mamoms nederėtų jau nuo paauglystės. Tačiau svarbiausia – pozityviai mąstyti, daugiau šypsotis. Savo kūdikio reikia laukti įsitikinus, kad jis turi būti sveikas, o ne nuolat nerimaujant.
Dr. Eglė Markūnienė, gydytoja neonatologė, Kauno medicinos universiteto Neonatologijos klinikos vadovė, medicinos mokslų daktarė
„Mamos žurnalas“
