Osteopatija dabar „ant bangos“, skaitytojos prašo apie tai parašyti. Kas tai per gydymo būdas, jei galima kreiptis turint beveik visas pasaulio diagnozes, o gydoma tik pokalbiais ir glostymais?
Kaip įprasta, gydytojai, kuri sutiko duoti interviu, pirmiausia nusiuntėme bendro pobūdžio klausimų. O pokalbis nuvingiavo visai kitur.
Tikimės, bus įdomu skaityti, nes kalbėti buvo labai labai kaip įdomu.
Mūsų pašnekovė – osteopatė Miglė Bliuvienė iš Kauno. Ilgus metus dirbusi kineziterapeute, gydytoja pasuko į osteopatiją, ir dabar yra tikra kauniečių mamų numylėtinė.
OSTEOPATIJA – ŠIMTAMETĖ
Žodis „osteopatija“ lotyniškai reiškia „kaulų liga“. Tokias ligas gydo kineziterapeutai, traumatologai, ortopedai, manualinės terapijos specialistai. Kuo dar gali padėti osteopatai?
Osteopatija ne tokia ir nauja – užsienyje ji taikoma daugiau kaip 100 metų, turi gilias tradicijas. Kai kuriose šalyse šalia tradicinio gydytojo kabineto yra ir osteopato kabinetas. Šis gydymo būdas ypač populiarus Prancūzijoje, Skandinavijoje, o atsirado Amerikoje. Osteopatijos pradininkas – amerikiečių gydytojas Andrew Taylor Stillas – prieš 144 metus pastebėjo, kad organizme yra tam tikri svertai, ir sukūrė 3 pagrindinius osteopatijos principus:
Pirmas – ir kūnas, ir siela, ir protas yra viena visuma. Žmogus yra vieninga struktūra, kurią sudaro įvairios, susijusios tarpusavyje sistemos. Kai kuri nors struktūra sutrinka, tai gali sukelti ir kitų struktūrų sutrikimus.
Osteopatas šioje kūno ir sielos visumoje ieško ne ligos, o sveikatos (kai tuo tarpu gydymo įstaigose ieškoma ligos, ir ji būtinai „randama“ bei gydoma…).
Antras osteopatijos principas – struktūra ir funkcija yra susiję. Kaulų struktūra yra tam, kad laikytų karkasą. Plaučių struktūra – kad gerai vyktų deguonies ir dvideginio apykaita. Šlapimo pūslės struktūra – kad sukauptų šlapimą ir jį išleistų. Kiekvienas organas, raištis, raumuo, kaulas yra pritaikyti, kad gerai atliktų savo funkciją. Jeigu funkcija sutrinka, tuomet pakinta ir struktūra – tas raumuo ar organas bus išsiplėtęs, susitraukęs, sukietėję, sutrumpėjęs ir pan. Osteopatas savo rankomis, žinodamas organo ribas, jo judėjimą, minkštumą, plastiškumą, gali nustatyti, kuri vieta skiriasi nuo sveikosios dalies.
Trečias principas (pats pozityviausias!) – mūsų organizme yra visi savireguliacijos svertai. Organizmas turi visas galimybes atsistatyti pats, be niekieno pagalbos, nebent jam kažkas trukdo. Osteopatas nustato, kas trukdo.
Ar Lietuvoje tarp medikų populiari ši specialybė?
Turiu pasakyti, kad mes, kolegos osteopatai, Lietuvoje esame atėję iš kitų krypčių. Esame buvę chirurgai, ortopedai. Aš pagal išsilavinimą esu kineziterapeutė. Ir mamos dažniausiai kreipiasi į mane, kaip į kineziterapeutę.
Bet mano metodai ir požiūris į vaiką – kitokie. Aš negydau vaiko kaip atskiro, o žiūriu į kelias sistemas: mama+vaikas, mama+vaikas+tėtis+jų aplinka. Dabar daugumoje medicinos sričių sakoma, kad mama ir vaikas iki 12 metų yra viena visuma.
Dirbdama gydymo įstaigoje užbaigiau savo karjerą ir nebepraktikavau klasikinės kineziterapijos, nes pavargau nuo konvejerio ir mamų abejingumo savo vaikams. Kai mama ateidavo į procedūrą ir paklausdavau, kodėl ji atėjo, ji atsakydavo: „Ai, nežinau, gydytoja kažką rado, kažkas ten pasitempę ar susitraukę, ir davė siuntimą“. Tada padėdavo kūdikį man ant staliuko, o pati įnikdavo į telefoną. Jeigu norėdavau kažką išsiaiškinti, mama po užsiėmimo supykdavo: „Mes tik kalbėjome, jūs nieko nepadarėte!“
KONTINGENTAS
Kokius vaikučius gydote? Štai, gimė kreivas, o jūs atstatote?
Tikriausiai kreivas vaikutis pirmiausia patektų pas kineziterapeutą ar ortopedą. Šie specialistai žino, kas yra norma, kas ne norma, ir pataiso. Bet nesigilina – o kodėl vaikas toks gimė? Gal jis buvo netaisyklingai įsitaisęs mamos pilve, nes tik tokioje padėtyje galėjo išgyventi, mat kažkurioje vietoje jam kažkas spaudė? Pulti taisyti mechaniškai galima, bet ar ne geriau būtų, jeigu organizmas atsistatytų pats ir harmoningai? Ne tik kreiva vieta, bet visas kūnas, karkasas, visi kiti organai. Nes jei mechaniškai atstatysim kaulus ir raumenis, organų pasisukimas ir „kreivumas“ liks…
Kūdikiui ar vaikui osteopatas ieško sveikatos ir sudaro komfortiškiausias sąlygas, kokiose vaikui geriausia būti. Mamos nustemba, kai paimu vaikutį ant rankų, ir jis staiga nurimsta. Kur ta paslaptis?
Tereikia nedaryti to, ko vaikas nenori, tik prie jo prisitaikyti. Vaikutis pajus laisvę, nes jo niekas nelaužia pagal save, pasijus saugiai ir nurims. Deja, visi vaikus taiso. Kineziterapeutas taiso, masažistas lenkia pagal savo nuožiūrą. Bet gal kuriam laikui tam vaikeliui reikia suteikti optimalias būvio sąlygas – pagal jo kūno padėtį, judesius, jų greitį sukurti aplinką, kurioje vaikas pasijus puikiai ir atsipalaiduos. O atsipalaidavusiame kūne įvyksta visi savireguliacijos procesai.
Neskiriate vaistų, nedarote tradicinių masažų. Tai ką jūs darote, jeigu nieko nedarote?
Mano darbe yra didelė dalis psichologijos. Mamos ateina išsigandusios, sunerimusios, kad vaiką greitai reikia pataisyti. Po psichologinės dalies jos nusiramina. Priežastis, kodėl tas vaikutis turi problemų, sužinau tik po pokalbio su mama. Išsiaiškinu, kaip mama gyveno nėštumo metu, koks buvo gimdymas, kokiose padėtyse kūdikėlis miega, yra maitinamas, nešiojamas.
Išsikalbėjus dažnai paaiškėja, kad kūdikiui gyventi trukdo kokia nors smulkmena, tėvų klaida, kurią šie daro dėl nežinojimo ar sukurtų mitų. Gydytojai teoretikai, kurie rašo vadovėlius, bet gal net nėra prisilietę prie vaiko, sukuria keisčiausių tezių. Pavyzdžiui, mitas, kad kūdikiui nereikalinga pagalvė.
Arba, kad kūdikis nuo gimimo turi būti guldomas ant kieto kokosinio čiužinio, nes jam iškryps stuburas.
Šitie dalykai kartais ne padeda, o tiesiog trukdo vaikučiui jaustis komfortiškai. Visos įtampos, kaklo ir kūno asimetrijos po gimimo atsistatytų kur kas greičiau (nes, kaip minėjau, kūne yra visi savireguliacijos svertai), jeigu kūdikiui nebūtų trukdoma.
MAMYČIŲ KLAIDOS – PER DAUG STIMULIACIJŲ
Labai įdomi tema – kokias dar klaidas daro mamytės, taip trukdydamos savo vaikams harmoningai augti?
Viskas dėl nežinojimo, dėl per didelio gero norėjimo. Visi nori savo kūdikius įterpti į normas, kurios kažkodėl labai griežtos.
Labai anksti pradeda nešioti vertikalioje padėtyje, neprilaiko galvytės. Gležnas organizmas dar nesugeba savęs išlaikyti ir mobilizuotis, kūdikis kenčia. Vėliau nešioja irgi neįtikėtinai nepatogiomis vaikui padėtimis – užsisodinusios ant šono. Vaikas prisitaiko prie nešiojimo pozos. Jeigu jis ilgai bus kelto formos įtvare, jo kūnas priims kelto formą.
Vos ne pirmo mėnesio kūdikėliai pradedami nardinti ir intensyviai mankštinti, o to negalima! Pirmus 2 mėnesius galioja fiziologiniai naujagimystės refleksai – tam tikros įtampos, spazmai. Jie praeina savaime po 2 mėnesių. Bet jeigu kūdikis labai stipriai mobilizuojamas fiziškai, tie refleksai užsitęsia, neužgęsta, ir štai jau diagnozė…
Štai tėtis, nardindamas vaiką, sako: „Čia yra gerasis stresas. Kūdikis rėkia, bet įkvepia dvigubai daugiau deguonies!“ Tačiau tėtis nemato, kad kūdikis, vos atsukus čiaupą, jau pradeda trūkčioti – ruošiasi stresui. Tėtis ginčijasi toliau: „Nardinamas kūdikis mokosi sulaikyti kvėpavimą“. Bet kai vaikui bus 7 metai, ateisite pas gydytojus, nes mokykloje, ištikus stresui, vaikas sulaikys kvėpavimą. O juk streso metu vaikas turi kuo daugiau kvėpuoti, nes gamtos taip užkoduota. Štai ir panikos priepuolių priežastis, o šie dabar itin paplitę tarp paauglių. Dar juokais pasiūliau tam tėčiui, kad žmona jam patrauktų už kulno vonioje, ir jis panirtų į vandenį – ar bus smagu patirti tokį gerąjį stresą?
Tėvai nė nenutuokia, kaip mažyliui kenkia ir kai kurie prietaisai, kurie atrodo labai gražūs ir patogūs.
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui, gultukas. Jis gali būti naudojamas per porą pirmųjų mėnesių. Ta lenkta padėtis, kurioje guli kūdikis, tarsi ir fiziologiška, nes tokioje jis buvo pilve. Tačiau vėliau tam, kad ištiesintų nugarą, rastų savo vertikalią ašį ir ją pradėtų laikyti, kūdikiui gultukas labai trukdys. Pusės metų kūdikis turi užfiksuoti tiesią vertikalią padėtį, iki to laiko – su ja susipažinti, ją surasti. O kaip suras, jeigu iki 5–6 mėnesių visą laiką linguoja gultuke, o paskui pasodinamas į maitinimo kėdutę (pusiau gulomis)?
Vežimėliuose vaikučius irgi vežiojame pusiau gulomis. Tarsi augintume atsipūtusius žmones, kurie visą gyvenimą rangysis ant sofų.
O tada 4–5 metų vaikui mes stuksename per nugarą, kad jis išsitiestų. Bet argi jis išsities, jeigu visus tuos 4 metus jis prabuvo pusiau gulomis, įtvaruose ir įtaisuose, kurie suformavo tam tikrą padėtį?
Dar sugalvota visokių šokliukų, kurie pakabinami tarp durų, timpose. Kūdikis juose spyruokliuoja.
Paklausiu tėvų – ar jūs pabandėte taip daryti? Tai pabandykite, pabūkite pusvalandį pakabinti ir spyruokliuokite. Atrakcione, kuris nepatiko, sušuksite – „stop, stop, išleiskite mane“. Vaikas tampa kaliniu, nes iš sau nemalonios padėties negali išeiti.
Kūdikiui, kuris nepasėdi, nevaikšto, žinoma, bus įdomu ir šokliukas, ir vaikštynė, bet tai nėra fiziologiška. Naudodami tokius įtaisus, stabdome kūdikio galimybę pačiam išmokti atsisėsti, atsistoti.
Net galimybę įgauti patirtį klestelėti ant užpakalio ir užsigauti. Dabar kūdikiui to nereikia – jis tiesiog pakeliama ir įkeliamas iš vieno įtaiso į kitą, visuose juose žybsi lempos, viskas sukiojasi. O tada norime, kad kūdikis fiksuotų žvilgsnį, nesistiebtų. Bet kaip jis nesistiebs, jeigu pusę dienos prašokčiojo.
Osteopatų požiūris susipriešina su kineziterapija, kuri sako, kad mažylius reikia kočioti ir stimuliuoti?
Mes patys esame užsistimuliavę ir sakome, kad tai yra super. Bet kai persitempiame, imame ir išsijungiame. Tas pat yra ir su vaiku.
Ar tikrai kūdikiui vienu metu reikia tiek daug stimuliacijų? Kitas dalykas – ar stimuliuodami kūdikį išklausome? Mes patys labai skiriamės savo genais, sudėjimu, raumenų struktūra, energija. Pažiūrėjus į mamą, tėtį, senelį, močiutę, išlenda daugybė specifinių dalykų, tarkime, kad kuris nors jų iki 2 metų nė nevaikščiojo. Kitas nekalbėjo. Tai rodikliai, kurie parodo, kad yra kažkurios sritys, kurios vystosi lėčiau, nes taip įgimta. O mamos taip nori viską daryti greičiau!
Dabar suvokimas apie tai, kas yra gera mama, išsikreipė. Jeigu aš kažką darau su savo kūdikiu (lankau būrelius, mankštinu, keliauju), esu supermamytė? Ne, netiesa. Nes aš nestebiu kūdikio atgalinių reakcijų, – tiesiog nespėju, neturiu laiko sulaukti.
KŪDIKIAI LABAI DAUG PASAKO
O kaip gi suprasti atgalines reakcijas? Jeigu kūdikis neverkia, vadinasi, jam patinka!
Vaikutis „kalba“ visu savo kūnu. Mamoms sakau – jei labai norite, nardinkite, plukdykite, bet būtinai pačios savo rankose laikydamos vaikutį, kad pajustumėte, kada jis įsitempia ar atsipalaiduoja. Privalote jį jausti. Nes dabar turime labai daug žinių, bet neturime jokių jutimų.
Osteopatija – tai sritis, dėl kurios tėvai gali pamatyti savo vaiką tokį, koks jis yra iš tiesų. Mano pagrindinis patarimas tėvams – stebėkite vaiką ir save. Galvojate, kad vaikas verkia šiaip sau? Tai yra jūsų nerimas, jūsų baimės, nestabilumas, netikėjimas savimi ir dar daug dalykų. Jei stebėsite vaikutį, pamatysite, kaip jo elgesys priklausomas nuo mūsų elgesio. Jau 2–3 mėnesių kūdikis reaguoja į tėvus net per atstumą. Jeigu tėtis intensyviai kalba telefonu, nuolat kelia ragelį ar pats skambina procedūros metu, kad ir už durų, vaikas yra visiškai kitoks, nei kad tuomet, kai tėtis šalia sėdi atsipalaidavęs.
Gimė kūdikis, ir stenkitės su juo kuo geriau susipažinti: koks jo ritmas, kodėl jis verkia, kodėl jis miega, kaip jam patogu, ką jis mėgsta? Pamatysite, kad visi kūdikiai skirtingai viską daro, o mes norime visą mauti ant vieno kurpalio. Kai mama išmoksta pajusti vaiką, ji pamato, kokioje padėtyje jis ramiai užmiega, kokios temperatūros vandenyje jis jaučia tikrą komfortą. Gal tai bus net 2 laipsniais mažiau, nei parašyta vadovėlyje, bet vaikui būtent ta temperatūra bus atsipalaidavimo, komforto zona.
Neįsivaizduojate, kokie tėvai būna laimingi, kai patys pradeda pastebėti savo kūdikio ypatumus. Juos ištinka euforija!
Ar visada apsilankiusį pas jus mažylį reikia gydyti? Būna, kad pakanka tik pokalbio?
Pokalbis tikrai pagydo. Štai mama sutrikusi klausia – ar jos kūdikiui aukštas raumenų tonusas, ar žemas? Mat pas vieną gydytoją nuėjo, sako – aukštas, pas kitą – žemas. Gerai, pasižiūrime. Ką tokio amžiaus vaikelis turėtų mokėti padaryti? Jeigu tonusas jam trukdo tai padaryti, vadinasi, problema yra.
Bet jeigu kūdikis viską padaro, vadinasi, toks tonusas jam tinka! Vienas kūdikis gali būti kietas kaip prikimštas, o kitas – minkštas, elastingas, bet jeigu jie abu padaro tai, ką turi padaryti jo amžiaus kūdikis, abu jie yra sveiki. Štai ir pavyzdys, kaip po vienos konsultacijos (tik pokalbio) visi išsiskirstome laimingi ir sveiki.
Kartais tenka būti detektyvu, ilgiau ieškoti negalavimo priežasties. Tarkime, kūdikis užkimęs, mama mano, kad tai gerklė ar sloga, o tai refliuksas dėl mamos pieno (netinkamos mamos mitybos).
Būna, ateina žmogus ir atsineša storiausią ligos istoriją, atliktus dešimtimis tyrimų, jo nori atsikratyti visi gydytojai, užrašo bet kokią diagnozę, kad tik atsikabintų. O negalavimo priežastis būna tokia paprasta… Kartą atėjo moteris dėl neramių kojų sindromo. Paaiškėjo, kad ji ilgai sėdi taisydama mokinių sąsiuvinius ant aukštos kėdutės, įsispyrusi kojomis į stalą. Taip ji prasėdi 5 valandas, o kai atsigula miegoti, kojos pradeda degti, ir niekas neranda priežasties. Kaip pagydėme? Pasiūlėme pakeisti kėdutę.
VYRESNIŲ VAIKUČIŲ BĖDOS
Kūdikių „remontas“ baigiasi maždaug po 2 metų. O kodėl vėliau vaikai ateina pas osteopatus?
Yra įvairių augimo subtilybių. Nuo 2 iki 3,5 metų labiausiai auga ilgieji kaulai – kojos. Tam, kad jie augtų, pralaisvėja visi raiščiai: čiurnos, kelio. Tada tėvai sunerimsta, nes vaikutis pradeda šleivoti, kojos sukasi. Jeigu vaikui tai labai trukdo, jis visur kliūna ir griūna, ieškome priežasties, kodėl tie raiščiai tokie elastingi. Gal trūksta kokių nors medžiagų, ir organizmas nebesusitvarko? Pavyzdžiui, trūksta vitamino D, nes mama pernelyg uoliai tepa vaiką kremu nuo saulės. Gal medžiagas (kalcį, magnį) vaikas blogai pasisavina dėl alergijos? O gal tai avalynė, kuri vaikui nepadeda, o trukdo – kroksai, ugsai? Gal padėti galėsime tik skyrę amortizuojančius batukus, kurie fiksuoja čiurną? O gal vaiko augimas genetiškai labai greitas, nes tėtis – 2 metrų krepšininkas. Dažnai viskas yra taip paprasta, kad net nereikia osteopatijos.
9–10 metų vaikams prasideda krypti stuburai. Ir čia dažniausiai būna kalta ne lova, pagalvė, per mažai pratimų ar per žemas suolas. Stuburas iškrypsta dėl streso. Tai įrodė naujausi tyrimai: vaikai patiria per daug įtampos, nebesugeba atsipalaiduoti, todėl krypsta stuburas. Vėl grįžtu prie to paties – per didelės stimuliacijos. Mes per daug vaikus tonizuojame – nesibaigia šventės ir užsiėmimai. Tėvai sako – bet juk vaikai labai nori, jiems patinka! To nesuvokiamo tonizavimo būtent mes vaikus ir išmokome. Tarsi būtų taip: jeigu nieko neveikiu, tai manęs nėra.
Jei vaikui prasideda tikai, trukčiojimai, svyruoja nuotaika, reikia aptarti, kas vyksta per dieną, – kažkur yra „nusivažiuota“, persistengta, ir tie pakelti pečiai, tikai, virškinimo problemos, tuštinimosi sutrikimai, šlapinimasis į lovą yra mūsų, tėvų, įdirbis, nes per kelerius metus apkrovėme vaiką ir nepastebėjome, kad jam pasidarė gana. Vaikus išjudinti reikia taip, kad nepervargtų nervų sistema. Stebėkite savo vaiką!
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
