Kai kūdikio raumenų tonusas per didelis ar per mažas, kai reikia padėti vystytis klubo sąnariui ar yra kreivakaklystė, ir dar dėl daugybės kitų priežasčių mažyliai siunčiami pas kineziterapeutą.
Anksčiau tai buvo vadinama „gydomąja mankšta“. Kineziterapija (gr. κίνηση – judesys, θεραπεία – gydymas) – gydymas judesiu – yra viena iš pagrindinių sveikatos grąžinimo priemonių. Apie tai kalbamės su kineziterapeute Jolanta Erlickyte.
Sakoma, kad masažuoti reikėtų pradėti kūdikius nuo 3 mėnesių. O kaip su mankšta? Ar judinti gležną, trapų kūdikėlį, ar laukti, kol jam sukaks 3 mėnesiai?
Mankštą galima taikyti ir anksčiau, nei 3 mėnesių kūdikiui. Neigiamo poveikio mankštelė tikrai neturi, atvirkščiai – daro didelę teigiamą įtaką vaikelio vystymuisi, motorinei, psichinei, pažintinei raidai.
Pirmuosius patarimus mamai (kaip paimti kūdikį, kaip jį laikyti ar nešioti, kad kūdikio padėtis būtų tinkama ir pan.) būtina suteikti jau pirmąjį vaiko gyvenimo mėnesį, kad ateityje nebūtų judesio-padėties sutrikimų.
Kokias liga gydyti padeda kineziterapija?
Poreikis judėti yra įgimtas ir būtinas kiekvienam žmogui. Judėjimas – fiziologinis organizmo augimo, vystymosi ir formavimosi stimuliatorius. Veikiant vieną ar kitą kūno dalį fiziniais pratimais, į kiekvieną atliekamą judesį reaguoja nugaros ir galvos smegenys, kur apdorojama visa informacija apie taisyklingą judesį ir padėtį, smegenyse susiformuoja taisyklingo judesio pavyzdys. Vėliau, kai kūdikis auga ir pradeda pats judėti, šis taisyklingas judesys pradedamas naudoti. Štai kodėl svarbu kūdikį mankštinti, judinti jo kojytes ir rankytes.
Gydymas judesiu taikomas, kai padidėjęs ar sumažėjęs raumenų tonusas, vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, Dauno sindromu, netaisyklingai susiformavusi kūdikio ar vaiko kūno padėtis, yra motorikos sutrikimų ir pan. Kineziterapijos užsiėmimų metu atsižvelgiama į kiekvieną vaiką ir jo sveikatos sutrikimą ir parenkamas tinkamas gydymas pratimais.
Ar gydytojas kineziterapeutas, pamatęs vaiką ir su juo padirbėjęs, gali įvertinti jo raidą?
Pagrindinis vaikų kineziterapijos konsultacijų tikslas – nustatyti kūdikio ar vaiko bendrosios motorikos raidą, įvertinti, ar ji atitinka vaiko amžių, ar vaiko kaulų-raumenų sistemos būklė gera, bei parinkti tinkamą gydymą ir gydymui reikalingas kineziterapines priemones. Kineziterapeutas pirmiausia pasikalba su tėveliais, išsiaiškina, ką vaikas gali ir ko ne. O po to bendrauja su pačiu vaiku. Stebėdamas, liesdamas, atlikdamas pasyvius judesius specialistas įvertina vaiko raidą, kaip ji atitinka vaiko amžių. Kryptingas kineziterapijos taikymas kūdikystėje – mankšta, fiziniai pratimai, žaidimai, masažas – gali apsaugoti vaiką nuo sveikatos problemų jam augant.
Kas yra „aktyvi“ ir „pasyvi“ kineziterapija?
Atsižvelgiant į kūdikio ar vaiko būklę, skiriami aktyvūs ir pasyvūs kineziterapijos metodai. Taikant aktyviąją kineziterapiją, naudojami aktyvūs valingi paties vaiko judesiai, gimnastikos pratimai, taikomojo ir sportinio pobūdžio pratimai, žaidimai. Pasyviosios kineziterapijos metu nevalingus kūdikio ar vaiko judesius atlieka kineziterapeutas, valingas paciento dalyvavimas nereikalingas. Tai gali būti masažas, pasyvus tempimas, pasyvus atpalaidavimas, pasyvūs judesiai.
Ar mama, pasižiūrėjusi, kaip dirba kineziterapeutas, gali išmokti masažo, mankštos ir tai atlikti namie?
Taip, mama stebėdama kineziterapeutą ir gavusi patarimų, gali ir pati namie atlikti masažą ar mankštelę.
Bet svarbiausia, kad mama suprastų ir gebėtų taisyklingai atlikti būtinus pratimus, kad nepanaudotų per daug jėgos, nedarytų nereikalingų vaikui fizinių pratimų. Todėl mamas kineziterapeutas turi apmokyti, kad paskui nebūtų nereikalingų problemų.
Kokius pagrindinius pratimus reikia atlikti su kūdikiu?
Kūdikystė – tai laikas, kai fiziniai ir motoriniai įgūdžiai formuojasi ypač greitai. Kiekviena diena atneša naujų įspūdžių, mažylio sugebėjimai vis tobulėja. Motorinis vaiko vystymasis pagrįstas dviem pagrindiniais principais.
Pirmasis – motorinė sistema ir raumenys pradeda vystytis nuo galvos, pečių iki viršutinių ir apatinių galūnių.
Antrasis – motorinis vystymasis prasideda nuo geometrinės kūno ašies, t.y. nuo stuburo iki rankų ir kojų.
Kartais kūdikiui reikia pagalbos, kad jo motorinė raida atitiktų vaiko amžių, todėl didelę įtaką vaiko sveikatai turi teisingas judesių formavimas kūdikystėje. Judesių mokymasis – tai sudėtingas jutimo-suvokimo-įgūdžio-veikimo procesas. Kūdikiui augant formuojasi ir motoriniai įgūdžiai, susiję su laikysenos kontrolės vystymusi. Tai kūdikio ropojimas, sėdėjimas, šliaužiojimas, stovėjimas remiantis, tvirtas stovėjimas ir vaikščiojimas. Visi motoriniai gebėjimai turi atitikti tam tikrą amžių.
Vaikai, kurie auga daug išorinių stimulų teikiančioje aplinkoje, judesių išmoksta greičiau, ir tie judesiai būna taisyklingesni, tikslesni. Motorinės programos susiformuoja mokantis naujų veiksmų ir daug kartų kartojant tuos pačius judesius. Kūdikiai neturi motorinių programų – jų motorinę veiklą valdo žemesnieji lygiai ir tai pasireiškia refleksais. Taikant kineziterapiją kūdikiams, dažniausiai atliekami pasyvūs veiksmai, kuomet kūdikio judesius kontroliuoja kineziterapeuto rankos. Tam, kad kūdikis atliktų veiksmą, anksčiau suformuotos motorinės programos yra suaktyvinamos dar prieš pradedant judesį. Tokios terapijos metu siekiama, kad neatsirastų patologinių refleksų (netaisyklingų judesių), todėl dominuoja fiziologiniai refleksai ir judesiai, atitinkantys kūdikio amžių ir išsivystymo lygį. Tačiau taisyklingi aktyvūs paties kūdikio judesiai būtini jo vystymuisi ir augimui. Pasinaudojant žaislais, kamuoliukais ir kitomis priemonėmis aktyvūs kūdikio judesiai tobulinami.
Taikant kineziterapiją kūdikiams, skatinamas greitesnis, saugesnis ir sveikesnis kūdikio vystymasis.
Pagrindiniai kūdikių mankštos pratimai yra: galūnių „lankstymas“ per visus sąnarius, mokymasis vartytis, sėdėti, ropoti, šliaužti, atsistoti, stovėti ir eiti. Labai svarbu sustiprinti silpnus raumenis ir atpalaiduoti įsitempusius.
Ar tėvai gali mankštindami kūdikį padaryti jam žalos?
Tėvai, nežinodami, kaip reikia mankštinti, kokius judesius ir kokia jėga atlikti, tikrai gali padaryti daugiau žalos nei nemankštindami išvis. Esu stebėjusi, kaip pačios mamytės atlieka pasyvius judesius kūdikiams, tiksliai nežinodamos, kaip tai reikia daryti. Pagrindinė jų klaida buvo ta, kad naudoja per daug ar per mažai jėgos, pasirenka netinkamą judesio amplitudę. Todėl tėvai, norėdami patys mankštinti savo kūdikį namuose, turi būtinai pasitarti su specialistu – kineziterapeutu, kad galėtų ne žaloti, o savo vaikui padėti.
Ką manote apie dinaminę mankštą, kai kūdikiai sukami ore, mėtomi, tampomi už kojų, laikomi žemyn galva?
Mano nuomone, dinaminė kūdikių mankšta yra per agresyvi, nes kūdikis labai trapus. Pasitaiko kojyčių ar rankyčių išnirimų ar panirimų. Reikia tiksliai žinoti, kaip paimti vaiką, kaip jį laikyti, kad nepakenktume.
Suteikti kūno laisvės pojūtį kūdikiui galima ir atliekant mankšteles, išrengiant jį, suteikiant daugiau galimybių judėti vaikui pačiam nevaržomai. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę apie dinaminę kūdikių mankštą, kiekvienas tėvelis pasirenka norimą savo vaiko aktyvinimo būdą.
Ar aktyviai mankštinant gresia sukrėsto vaiko sindromas?
Aktyviai ir taisyklingai mankštinant kūdikį sukrėsto kūdikio sindromas negresia. Visi atliekami judesiai turi būti parenkami pagal vaiko amžių, jo fizinę būklę ir gebėjimus. Negalima vaikų purtyti, stipriai tampyti už rankyčių ar kojyčių, naudoti per daug jėgos, žaidžiant su naujagimiu. Taisyklingos aktyvios ar pasyvios mankštos metu sukrėsto kūdikio sindromo tikrai nesukelsime.
Ar mankštinamam kūdikiui skauda? Jei ne, kodėl dauguma jų iš pradžių per procedūras verkia?
Kineziterapijos procedūros kūdikiui ir vaikui visiškai neskausmingos, tik pirmieji kartai gali būti nemalonūs dėl naujos aplinkos, svetimo žmogaus – kineziterapeuto. Bet vėliau mažieji pripranta ir džiaugiasi vykstančia veikla. Visos procedūros metu tėvai turėtų būti kartu, kad kūdikis ar vaikas jaustųsi drąsiau ir saugiau, matydamas artimą žmogų. Rezultatai pasiekiami įvairiai, priklausomai nuo sutrikimo tipo, nuo funkcinės ir fizinės organizmo būklės. Kartais užtenka tik kineziterapeuto konsultacijos ar vos kelių užsiėmimų, o kartais ir 10 procedūrų yra per mažai.
Kiek turi trukti kasdienė mankšta? Ar ji reikalinga, jei kūdikis ar vaikas ir taip daug juda?
Paprastas kasdienis judėjimas, žaidimai, užsiėmimai yra labai svarbu vaiko augimui. Tačiau konkreti ir kryptinga kasdienė mankšta vaikui yra būtina. Kryptingai mankštinantis, sudaromos sąlygos vaikui augti sveikam, be judesio ir padėties, motorikos sutrikimų. Tyrimais įrodyta, kad kūdikiai ir vaikai, kuriems taikoma kasdienė mankšta, greičiau auga, būna tvirtesni bei sveikesni. O sergant konkrečia liga, kasdienė mankšta padeda išvengti komplikacijų. Kasdienės mankštos trukmė priklauso nuo to, kaip kūdikis „priima“ mankštą, ar sutelkia dėmesį į mankštos metu naudojamus dirgiklius (žaislus, kineziterapines priemones ir kt.), todėl kasdienė mankšta turėtų trukti nuo 30 iki 40 minučių.
Kokias judrumą skatinančias priemones turėti namuose – Gymnic kamuolį, švedišką sienelę, lanką, kamuolį ir t.t.?
Gymnic kamuolys plačiai naudojamas nuo kūdikystės, kuomet ant kamuolio supant kūdikį, lavinamos kūdikio pusiausvyros ir koordinacijos reakcijos, stiprinami silpni ir atpalaiduojami įsitempę nugaros raumenys. Todėl tai turėtų būti viena iš pirmųjų mankštai skirtų priemonių namuose. Vėliau, vaikui paaugus, ant Gymnic kamuolio jis galės šokinėti. Kitos priemonės, tokios kaip švediška sienelė, lankai, kamuoliai, judėjimo įgūdžių lavinimo priemonės (pvz., čiužiniai, kubai, laipteliai) rekomenduojami vaikams nuo 1 ar 1,5 metų, kai jau pagrindiniai motorikos judesiai, pusiausvyros ir koordinacijos reakcijos, judant ir atliekant konkrečią veiklą, yra išsivystę. Svarbiausia atsižvelgti į vaiko amžių ir gebėjimus, o priemones parinkti pasitarus su specialistu.
Ką kineziterapeutai mano apie vaikštynes, šokliukus? Ar tokie įtaisai padeda vaikui ar kenkia?
Dėl šių priemonių nėra vieningos nuomonės. Manau, kad dauguma kineziterapeutų į šį klausimą atsakytų, kad tokios priemonės labiau kenkia nei padeda. Nei vaikštynės, nei šokliukai kineziterapijoje nėra naudojami, nes jie skatina netaisyklingos kojų padėties, kojų deformacijų ir netaisyklingos laikysenos formavimąsi. Tačiau dalis ortopedų ar reabilitologų saikingam naudojimui neprieštarautų, žinoma, sveikam vaikui.
„Mamos žurnalas“
