Energingas kūdikio mėtymas aukštyn.
Bėgiojimas nešant kūdikį ant pečių, nugaros ar krūtinės.
Kūdikio „jodinimas“ pasisodinus ant kojos.
Supimas ar sukimas paėmus kūdikį ar vaiką už kojyčių.
Sukimas aplink save laikant už rankų.
Visa tai darome su savo mažyliais, nes jiems labai patinka.
Tačiau iki traumos, vadinamos sukrėsto kūdikio sindromu (SKS) – vos vienas žingsnis. Apie tai kalbamės su specialiste.
Plačiau – psichologė Erna Petkutė
Kas atsitinka vaiko galvytėje, jei jį stipriai supurtome?
Sukrėsto vaiko sindromu (SKS) vadinama trauma, kurią sukelia suaugusieji vaikui – dažniausia kūdikiui – paėmę jį už krūtinės ties pažastimis ir stipriai pakratę. SKS yra viena iš smurto formų – valingai ar dėl nežinojimo taip suaugusieji smurtauja prieš savo vaikučius. Pasitaiko, kad purtymo pasekmės pastebimos net vyresniems nei 3 metų vaikams. Stiprus kūdikio purtymas pažeidžia gležnas galvos smegenis, sukelia plonų galvos kraujagyslių trūkimus, kraujo išsiliejimus po smegenų dangalais. Trauma tuo stipresnė, kuo stipriau vaikutis supurtomas. Jeigu papurtytas vaikas staiga numetamas į lovytę, ant kito baldo ar grindų, trauma dar pasunkėja. Šį sindromą sudaro: kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu, smegenų sumušimas, kraujosrūvos akių tinklainėje (aplink optinį nervą) bei kaulų lūžimai.
Išorinių galvos traumai būdingų požymių vaikams paprastai pasitaiko retai.
Kai kūdikis purtomas, pavyzdžiui, stipriai supant, smegenys atsimuša į priekines ir užpakalines smegenų sieneles. Todėl smegenys gali patinti, kraujas išsilieti ir kai kurie smegenų plotai susispausti. Dėl to vaikutis gali net mirti. Purtant mažylį, galima pažeisti stuburą, kaklą ar net akis. Net jei galva atsitrenkia į minkštą daiktą – pagalvę ar žaislą – tokio atsitrenkimo pakaks, kad kūdikio ar mažo vaiko smegenys būtų pažeistos.
Mažų vaikų smegenys yra minkštesnės, jų kaklo raumenys dar silpni, o galva neproporcinga, palyginti su kūnu (suaugusiojo galva sudaro 10 proc. kūno masės, o kūdikio galva – net 25 proc.). Pažeidimų atsiranda todėl, kad mažų vaikų smegenyse daug skysčio, platesnis povoratinklinis tarpas (voratinklinis smegenų dangalas), ir smegenys tiesiog sumušamos į vidinį kaukolės paviršių – kaip plaktuvėje.
Kūdikiui trauma gali būti dar rimtesnė, nes nuo purtymo gali lūžti ar išnirti ir kaklo ar ilgieji galūnių kaulai, kurie dar silpni, ploni, o raumenys per menki, kad apsaugotų. Gali būti pažeisti ir pilvo organai – jie plyšta ir kraujuoja. Pirmą kartą apie tokias traumas 1972 metais rašė G. Caffey, kai kūdikiams buvo nustatyta sunkių galvos smegenų traumų, kraujo išsiliejimų į galvą ir į akis bei ilgųjų kaulų lūžių, nesant išorinių galvos traumos požymių.
Kaip suprasti, kad kūdikis yra supurtytas, juk jis nemoka papasakoti?
Nėra lengva iš karto suprasti, nes bendrieji požymiai gali būti būdingi ir kitoms ligoms. Dažniausiai plika akimi fizinių tokios traumos ženklų nematyti, tačiau šį sindromą išduoda pasikeitęs kūdikio elgesys – irzlumas, atsiradusi apatija, mieguistumas, vaikutis nesišypso, neturi apetito.
Gali atsirasti konvulsijų ar traukulių kūdikis gali dusti, springti, vemti, gali sutrikti judesių koordinacija. Gali išsipūsti momenėlis, pamėlynuoti veidelis. Patyręs sunkią traumą kūdikis ar vaikas gali prarasti sąmonę ar nustoti kvėpuoti, gali sutrikti širdies darbas iš karto po papurtymo ar mėtymo į viršų.
Kaip gydytojai diagnozuoja šį sindromą? Juk tėvai tikrai nesakys, kad vaiką supurtė.
Gydytojai gali įtarti SKS, kai tėvai labai nenoriai ar klaidinančiai papasakoja, kas nutiko, ypač kai simptomai yra akivaizdžiai matomi. Galima diagnozuoti peržiūrint medicininę vaiko istoriją bei kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso, rentgeno tyrimais įvertinant pažeidimus smegenyse ar kauluose.
Gydytojai turi būti itin atidūs, jeigu tą patį vaikelį su panašiais požymiais pamato pakartotinai. Ypač atidžiai visi specialistai turi stebėti, jeigu tokį vaiką atvežė pavartoję alkoholio arba narkotikų tėvai. Tėvų komentaruose gydytojai gali išgirsti, kad vaikelis juos „įsiutino, išvarė iš proto, neklausė, nenutilo, nevalgė ir vis verkė“. Didelį nerimą turėtų sukelti tėvų negebėjimas bent iš dalies pripažinti savo kaltę, išsisukinėjimas, uždelstas ir pavėluotas kreipimasis pagalbos, dėl to kūdikis gali mirti. Tokiais atvejais būtina pasitelkti vaiko teisių apsaugos tarnybas, kartais – net policiją.
Ar galima atsitiktinai sužaloti kūdikį žaidžiant ar sportuojant?
Žinoma, kad galima. Todėl reikia pasistengti iš anksto įvertinti padėtį ir neimti kūdikio į rizikingas jo gyvybei ar sveikatai vietas arba užsiėmimus. Neverta su kūdikiu leistis slidėmis nuo stataus kalno ar greitai nusileidinėti rogutėmis nuo nelygios kalvos, o stumdant vežimėlį žaisti futbolą.
Tūkstančius metų kūdikis buvo mėtomas, supamas, sukamas. Ar ir tada būdavo SVS?
Būdavo, tik senovėje šios traumos taip, kaip dabar, nevadindavome. Nė vienas užsiėmimas su vaiku savaime gal ir nebūtų kenksmingas, jeigu galėtume teisingai ir tiksliai numatyti pasekmes. Nei sūpavimas ant kojos nei greitas ėjimas, nešant vaiką nebus jam kenksmingas, jeigu jūsų judesiai nebus staigūs ir stiprūs, krūvis jo kauliukams ir raumenims nebus per didelis. Tai nustatyti plika akimi beveik neįmanoma. Kartais suaugusieji sprendžia pagal save, kad „kūdikis toks pat stiprus, kaip ir aš“, o tokia nuomonė labai klaidinga.
Visa esmė ta, kad geriau kūdikį pasaugoti negu stengtis iš jo padaryti „stipruolį ir tvirtuolį“, rizikuojant sužeisti.
Kartais taip atsitikti gali ne iš blogos valios. Ką turėtų žinoti tėvai, įtarę, kad jų vaikas supurtytas, sukrėstas?
Bet kokiu atveju įtarus ar pastebėjus, kad vaikas galėjo būti stipriai supurtytas ar sukrėstas, būtina netidėliotina gydytojo apžiūra. Kol patys tėveliai ar kiti suaugusieji su vaikeliu pasieks gydytoją arba atvyks greitoji pagalba, kūdikis nedelsiant turi būti ramiai padėtas, negalima judinti jo galvos ar kaklo, nes gali būti lūžę kaulai, tai pavojinga gyvybinėms funkcijoms. Jeigu kūdikis praradęs sąmonę, nesistenkite pakartotinai jo purtyti ar pliaukšėti jam per veidelį, negirdykite jo, nestimuliuokite per daug. Gydytojui būtina papasakoti, kas atsitiko su kūdikiu, kad medikas nepradėtų ieškoti apsinuodijimo ar kitų sutrikimų, nesusijusių su kūdikio supurtymu. Kuo greičiau kreipsitės pagalbos, tuo didesnė tikimybė išgelbėti vaiką.
Sindromo pasekmės – ilgalaikės? Kokios?
Kai vaikas stipriai purtomas, jo smegenys pažeidžiamos. Tokie vaikai gali turėti klausos ir regos pažeidimų, gali atsirasti traukulių, kalbos mokymosi sutrikimų ir emocinių ar elgesio problemų. Raidos sutrikimai po tokios rimtos traumos paprastai ir vadinami ilgalaikėmis pasekmėmis.
Ar gali pakenkti dinaminė mankšta? Dabar dėl to daug diskusijų.
Į kiekvieną mankštą reikia žiūrėti kompleksiškai. Nėra idealios mankštos, kuri tinka kiekvienam vaikui.
Specialias mankštas ar fizinius krūvius turi parinkti kineziterapeutas arba vaikų gydytojas. Jeigu pratimai ir užduotys atitinka vaiko amžių, sveikatos būklę ir fizinį treniruotumą, tai tokia mankšta tikrai naudinga, o tikimybė, kad pakenks – labai menka. Tačiau jeigu vaikas prieš tai buvo fiziškai sukrėstas arba ilgai sirgo kokia nors liga ir po ligos yra nusilpęs, tai fiziniai krūviai turi būti tausojantys ir labai atsargiai palaipsniui didinami.
Patarimai tėčiams ir mamoms, kaip išvengti SVS.
Kad išvengtumėte SVS, turite patys būti geros formos ir žinoti, kaip elgtis su kūdikiu. Svarbiausia, kad nepradėtumėte kūdikio purtyti.
Kartais vaikas būna neramus, pasikeitęs, galbūt sirguliuoja, o jūs nesuprantate, kas jam atsitiko, nors ir pasūpavote ir pamaitinote, bet jis negali nurimti. Pirmiausia jums prireiks:
Savitvardos ir kantrybės. Nepulkite į paniką, ramiai pakvėpuokite, išeikite trumpam į balkoną, nusiprauskite po dušu, išgerkite arbatos, paklausykite mėgstamos dainos ir tada imkitės tolesnių veiksmų, kad padėtumėte kūdikiui. Tik pasirūpinkite, kad matytumėte kūdikį visą laiką.
Specialistų patarimų. Jeigu kūdikis ilgai verkia ir nenustoja, nors jį sūpuojate ir guodžiate, paskambinkite savo gydytojai ar slaugytojai. Nesivaržykite paprašyti, kai jums reikia patarimo ar palaikymo. Neprivalote likti visiškai vieni, kai jums sunku ir neramu.
Artimųjų ir aplinkinių paramos. Pasiguoskite vyrui, mamai, seseriai arba draugei, kurie gali jus suprasti. Ypač naudinga pasidalinti savo rūpesčiais su panašaus amžiaus vaikų turinčiomis mamomis.
Poilsio ir geros savijautos. Stenkitės išnaudoti galimybę pamiegoti, kai kūdikis miega. Išmokite atidėti kitus darbus ir pasnauskite drauge su vaiku. Bent vieną ar kelis kartus per savaitę suderinkite su artimaisiais, kad galėtumėte išsimiegoti per naktį. Pasimankštinkite, sparčiau pasivaikščiokite gryname ore, vežiodami kūdikį, pabūkite saulėje arba dienos šviesoje. Darykite atsipalaidavimo, meditacijos, jogos pratimus. Melskitės. Neatidėliodamos nueikite pas gydytoją dėl savo sveikatos, jeigu blogai jaučiatės ar ką nors skauda.
Laisvalaikio ir bendravimo. Nuo gana ankstyvo kūdikio amžiaus galite lankytis saugiose vietose kartu su juo. Nebijokite kartais įsileisti artimųjų ir draugų į namus, kad trumpai pabūtų su jūsų kūdikiu.
Pabūkite tarp žmonių ar vienumoje, kad atgautumėte jėgas. Pabendraukite su partneriu dviese, kur nors nueikite. Išliekite sukauptus jausmus, pašokite, padainuokite.
Visos mamos ir tėčiai pavargsta. Jeigu gebėsite pasirūpinti savo poreikiais, augindami mažylius, išvengsite grėsmingų sukrėsto vaiko traumų, tėvystė jums bus smagesnė ir ramesnė.
„Mamos žurnalas“
