Garsaus amerikiečių mokslininko, molekulinės biologijos specialisto ir smegenų veiklos tyrinėtojo Johno Medinos knyga „Kaip vystosi kūdikio smegenys. Ko reikia mažyliui nuo 0 iki 5 metų, kad užaugtų protingas ir laimingas“ skirta ne tik mažylius auginantiems tėvams, bet ir visiems, planuojantiems jų susilaukti.
Autoriaus patarimai remiasi naujausiais neurologijos, neuropsichologijos tyrimais, tačiau pateikti žaismingai, įdomiai ir suprantamai kiekvienam skaitytojui.
Esminė knygos mintis, kad tėvystė – tai pirmiausia tinkamų sąlygų vaiko smegenims vystytis sudarymas, įskaitant mamos nėštumo laikotarpį. Be galo svarbu ir šeimos atmosfera. Knygoje griaunama daugybė įsišaknijusių mitų, tokių kaip „jei būsima mama klausysis klasikinės muzikos, kūdikio smegenys bus labiau išsivysčiusios“, „kuo daugiau lavinamųjų žaislų – tuo geriau“, ir pan.
Hipertėvystė. „Mano kūdikis geresnis už taviškį“
Belaukdamas savo skrydžio, neseniai nugirdau tokį pokalbį: „Ar Stefani jau vaikšto? Ne? Brendonas vaikščiojo jau devynių mėnesių!“ Kiek vėliau: „Stefani vis dar su sauskelnėmis? Brendonas išmoko naudotis puoduku, kai jam dar nebuvo dvejų!“ Pokalbis vis tęsėsi, nagrinėjant vis kitus raidos pasiekimus, kuriais Superkūdikis Brendonas lenkė Nevykėlę Stefani. Tokių pokalbių girdžiu visur. Tai hipertėvystės bruožas – dar vienas dalykas, kurį reikėtų riboti smegenų vystymą skatinančioje dirvoje.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip pokalbiui pasibaigus jautėsi Stefani mama. Supyko? Susigėdo? Ji greičiausiai nuėjo į parduotuvę ir prisipirko krūvą neva vaiko raidą skatinančių žaislų, kad tik kaip nors paskubintų savo mažosios mergaitės vystymąsi. O gal tiesiog apsiverkė. Ir be jokio reikalo.
Tokie palyginimai ne tik neduoda naudos (tiesą sakant, jie gali sukelti spaudimą vaikams ir tai gali pakenkti jų smegenų vystymuisi), tačiau ir neatitinka šiuolaikinių neuromokslo sampratų.
Visos smegenys vystosi skirtingu greičiu
Kaip jau žinote, smegenys vystosi pagal grafiką, kuris yra toks pats individualus kaip ir smegenų savininko asmenybė. Neteisinga būtų manyti, kad visi vaikai tuos pačius raidos etapus pasiekia tuo pačiu nekintančiu metu, tarsi kokie smegenų robotukai savo kelyje į ateitį.
Vaikas, kuris ketverių jau yra puikus matematinių įgūdžių meistras, nebūtinai toks išliks sulaukęs devynerių. Sklando gandai, kad net ir Einšteinas, nors ir koks buvo protingas, sakinių nesuregzdavo iki pat trejų metų. (Jo šeima vadindavo jį „apsnūdėliu“!) Šis individualumas iš dalies nulemtas genų, tačiau taip pat ir neuronų jautrumo išorinei aplinkai.
Neuronai lengvai sudaro naujas jungtis ir suardo senąsias, ši jų savybė vadinama neuroplastiškumu.
Smegenys pereina tam tikras bendrąsias vystymosi stadijas. Tačiau smegenis tiriančių mokslininkų bendruomenė sunkiai sutaria, kokios tai stadijos. Raidos psichologas Žanas Pjažė (Jean Piaget; jis dirbo kartu su Alfredu Binė, tuo, kuris sukūrė intelekto koeficiento testus) teigė, kad egzistuoja keturios kognityvinės raidos stadijos, kurias jis pavadino sensomotoriniu intelektu, priešoperaciniu mąstymu, konkrečiu operaciniu mąstymu ir formaliu operaciniu mąstymu. Nors tuo metu buvo plačiai pripažintos, dabar raidos stadijų sampratos yra ginčijamos. Mokslininkai abejones ėmė reikšti XX amžiaus pabaigoje, nustatę, kad vaikai įgūdžius įgyja kur kas anksčiau, nei teigė Pjažė. Tolesni darbai atskleidė, kad, net ir apibrėžus tam tikrą kategoriją, vaikai raidos stadijas pasiekia labai nevienodu greičiu. Daugelis įgūdžius įgyja ne ta tvarka, kurią pasiūlė Pjažė; kartais jie praleidžia vieną ar kitą etapą, o kartais tą patį etapą kartoja kelis kartus iš eilės. Kai kuriems apskritai neįmanoma išskirti kokių nors stadijų. Ir su šių vaikų smegenimis nėra nieko blogo. Neteisingos tik mūsų teorijos.
Tačiau kai kurie tėvai mano, kad vaiko raida – tarsi kokios olimpinės varžybos. Jie nori, kad jų vaikai laimėtų kiekviename etape, bet kuria kaina. Galite pastebėti tokio auklėjimo pasekmes, kai šių tėvų vaikai stoja į koledžą. Nors dažniausiai mokau studentus, kartais susiduriu ir su jaunuoliais, kurie nori bet kokia kaina patekti į medicinos studijas. Daugelis jų pasakoja, kad tėvai labai reiklūs ir juose mato labiau ne vaikus, o pirmūnų ženklelius.
Tai vadinama hipertėvyste ir šis reiškinys buvo ištirtas. Raidos psichologas Deividas Elkindas (David Elkind), dabar į pensiją išėjęs Taftso universiteto vaikų raidos profesorius, suskirstė pernelyg daug siekiančius mamas ir tėčius į kategorijas. Išskirtos keturios kategorijos:
Tėvai gurmanai. Šie tėvai patys daug pasiekė ir nori, kad vaikai sektų jų pėdomis.
Koledžo lygio išsilavinimą turintys tėvai. Jie sudaro savo vaikams šiltnamio sąlygas gauti išsilavinimą. Šie tėvai panašūs į tėvus gurmanus, bet mano, kad kuo anksčiau prasidės akademinis parengimas, tuo geriau.
Į išorę orientuoti tėvai. Jie nori savo vaikams užtikrinti visus išlikimo įgūdžius, nes mano, kad pasaulis yra labai pavojinga vieta; dažnai šie tėvai yra kariškiai ar teisininkai.
Nepaprastai gabūs tėvai. Lydimi finansinės sėkmės ir labai įtariai žiūrintys į edukacinę sistemą tėvai, kurie nori apsaugoti savo vaikus nuo neigiamos mokyklų įtakos.
Kad ir kokia būtų hipertėvų kategorija, paprastai jie siekia vaiko intelektinės sėkmės net ir jo laimės sąskaita. Nors realūs skaičiai nežinomi, pamokomų istorijų gali pateikti Pietų Korėjos aukštųjų mokyklų studentų statistika. Šie studentai neretai patiria milžinišką spaudimą siekti geriausių rezultatų. Savižudybės tarp 15–19 metų jaunuolių yra antroji pagal dažnį (po transporto avarijų) mirties priežastis.
Visai suprantama, kad mylintys tėvai konkurencingame pasaulyje, kur paprastai laimi protingiausi, labai daug dėmesio skiria vaikų intelektui. Vis dėlto reikalus gadina viena maža detalė: per didelis spaudimas dažnai duoda priešingų rezultatų. Hipertėvystė gali net pabloginti jūsų vaiko intelekto vystymąsi…
Susiję straipsniai
