Jeigu vaikas gimė sveikas ir gali išmokti gimtąją kalbą, jis bus gabus bet kuriam dalykui

Ką turime omenyje sakydami „gabus“, „talentingas“ ir „genialus“?

Ar visus vaikus verta lavinti? Išklausykime dr. Dėjos Aukštkalnytės, daug metų dirbančios pagal Š.Suzuki metodiką, minčių. Minėta metodika sako – VISI vaikai yra talentingi.

Ką turime omenyje sakydami „gabus“, „talentingas“ ir „genialus“?

Šie žodžiai apibūdina skirtingus žmogaus laimėjimus kurioje nors veikloje – mene ar moksle.

Genialus – daugiau nei talentingas, o talentingas – daugiau nei gabus. Deja, lietuvių kalboje žodžiai „talentingas, genialus“ kažkaip neskamba – pabandykite garsiai pasakyti: „Mano vaikas talentingas!“ Nereikės nei auditorijos – išsigąsite savo žodžių. Panaši reakcija kildavo ir Japonijoje, kai dr. Shinichi Suzuki įkūrė talentų ugdymo mokyklą. Savigrauža ir savikritika mes tikrai panašūs į japonus.

Tačiau dr. Suzuki norėjo pakeisti požiūrį į vaiko gebėjimus: jeigu vaikas gimė sveikas ir gali išmokti gimtąją kalbą, jis bus gabus bet kuriam dalykui. Tačiau ar daug dalykų jam pristatoma taip paprastai ir be prievartos, kaip gimtoji kalba? T.y., labai anksti (nuo gimimo, jei ne anksčiau), džiaugsmingai skatinant kiekvieną kūdikio pastangą kalbėti, be prievartos ir peikimo? Jeigu šitaip būtų skatinami loginiai gebėjimai, kiekvienas iš mūsų būtų puikus tiksliųjų mokslų specialistas, ar ne?

Genialių vaikų – tik maža dalelė, ar verta stengtis iš kiekvieno eilinio vaiko „lipdyti“ genijų?

Žinoma, verta. Kas ištyrė, kad jų tik maža dalelė? Juk nuo gimimo žmogaus smegenys yra tokios geros, jog per visą gyvenimą jis sugeba išnaudoti tik 10 proc. jų galimybių. Verta pamąstyti, kodėl. Mokslininkų tirtos smegenų jungtys, vadinamos sinapsėmis, užtikrinančios informacijos jose judėjimą, susidaro pačiame ankstyviausiame amžiuje. Pavyzdžiui, jei vaikui  iki dvejų metų nebus teikiama kalbos informacija, jis niekada nebeišmoks kalbėti jokia žmonių kalba. Nes sinapsės, lemiančios kalbos raidą, jau nebesusiformuos, kitaip tariant, smegenys „užkalkės“. Kiti gebėjimai (pvz., muzikiniai) formuojasi iki penkerių ar devynerių metų. Tad kiek talentų savo vaikuose mes jau esame palaidoję? Sakyti, kad ko nors daryti nėra prasmės, vadinasi slėpti savo tingumą. Juk visada verta stengtis dėl savo vaiko.

Jei Š. Suzuki sako, kad kiekviename vaike slypi talentas, ką jis sako apie paveldimumą? Ar gali talentas būti tiesiog duotas, akivaizdus, kai jo „budinti“ net nereikia?

Apie paveldimumą Suzuki nekalba beveik nieko – tik apie iš prigimties puikias kiekvieno sveiko kūdikio smegenis. Visa kita, anot jo, suformuoja aplinka. Taip, talentas gali būti akivaizdus – prisiminkime nuo gimimo šokančią Aisedorą Dunkan arba nuo penkerių metukų po Europą koncertuojantį V.A.Mocartą.

Tačiau jei Mocarto tėvas Leopoldas pats nebūtų muzikas, jei jaunojo vunderkindo aplinkoje nuo kūdikystės nebūtų „mėtęsi“ įvairūs instrumentai, o visa šeima ir draugai nebūtų muzikavę, ar turėtumėme visos žmonijos genijų? Greičiausia ne. Mes net nežinome, kiek Mocartų gimsta lietuviškose šeimose – jiems nesudaromos galimybės atsiskleisti. Tad budinti talentą arba talentus yra būtina, nes „akivaizdu“ paprastai atsiskleidžia tik veikloje. Jeigu laikysime vaiką tarp keturių namų sienų, o vienintelis jo „langas į pasaulį“ bus televizorius, jis išaugs genialiu televizoriaus sargu. Gaila, bet panašaus talento apraiškų mūsų visuomenėje nors vežimu vežk.

Ar menininkų dinastijos yra talento paveldėjimo apraiška, ar vis dėlto tai yra ankstyvojo lavinimo stebuklas, nes vaikas nuo kūdikystės mato muzikuojančius (tapančius, šokančius ect.) savo tėvus ir seka jų pavyzdžiu?

Klausime slypi ir atsakymas. Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu muzikantų, pirtininkų ir gydytojų dinastijos buvo įprastas reiškinys. Apie žemdirbių „dinastijas“ neverta nė kalbėti. Ir šiais laikais vaikai dažnai aplenkia tėvus jų profesinėje srityje. Juk jeigu šeimoje nuolat kalbama apie darbo reikalus, jeigu vaikams sudaroma galimybė pabūti tėvų darbe, jei namuose pilna profesinės literatūros, „profesinis orientavimas“ vyksta natūraliu būdu. Kalbame ne vien apie menininkus: tai ir teisininkai, ir mokslininkai, ir verslininkai. Tiesiog menininkų dinastijos dažniau išgarsėja. Vaikai VISADA seka suaugusiųjų pavyzdžiu. Tai įpareigoja suaugusius žmones būti gerais pavyzdžiais. Tad nesiskųskime kriminalinėmis kronikomis ir jaunimo pasileidimu. Kokie pavyzdžiai, toks ir elgesys…

Kokie atlikti tyrimai įrodė, kad vaiko talentai atsiskleidžia ankstyvame amžiuje, o nelavinami vaikai auga daug primityvesni?

Dr. Suzuki sakė: jeigu perkeltumėme pirmykštės bendruomenės kūdikį į mūsų amžių, argi jis neprisitaikytų prie gyvenimo ir netaptų pilnaverčiu visuomenės nariu? Tačiau XX a. viduryje Indijos miškuose rastos vilkų užaugintos mergaitės yra priešingo prisitaikymo pavyzdys. Deja, jų istorija neprimena laimingos Mauglio paauglystės ir grįžimo pas žmones.

Kai buvo rastos ir pristatytos į vaikų namus, vienai iš jų buvo apie 2, kitai – apie 12 metų. Vaikų veidai ir krūtinės buvo apaugę plaukais, kojų sąnariai nebegalėjo išsitiesti nuo vaikščiojimo keturiomis, jos niekada neprakaituodavo, oda valydavosi natūraliai, vandenį lakdavo iš dubenėlių, žalią mėsą plėšydavo tvirtais dantimis, mėnesienos naktimis kaukdavo, prisiartinus žmogui urgzdavo, mieliau draugaudavo su šunimis. Tokie ryškūs fiziniai pokyčiai iš karto leido spėti, kad mergaitės niekada nebegrįš į žmogiškąją būtį.

Per trejus metus (iki vyresniosios mirties nuo poliomielito) mergaitės buvo nuolat stebimos prieglaudos direktoriaus, ir jo įrašai yra neišsenkama medžiaga mokslininkams iki šių dienų.

Tačiau jei kiti mokslininkai patvirtino akivaizdų mergaičių „idiotizmą“, dr. Suzuki įžvelgė ir nepaprastas žmogaus kūdikio galimybes išgyventi bet kokioje jam nepalankioje terpėje. Jos tobulai prisitaikė gyventi vilkų aplinkoje: naktimis matydavo kaip laukiniai žvėrys, bėgiodavo greičiau už šunis, pačios „susimedžiodavo“ maisto (prieglaudos ūkyje auginamus viščiukus), o kojų padai ir rankų delnai dėl suragėjimo niekad nesusižeisdavo. Tiesiog iš vilkų aplinkos jos tobulai perėmė vilkų gebėjimus. Deja, perimti žmogiškuosius buvo per vėlu…

Ar reikia, kad visuomenėje būtų tiek daug talentingų? Kas tada bus jų auditorija?

Nejau geriau, kai visuomenėje tiek daug vidutinybių? Gal dėl to ji ir atlieka tik „auditorijos“ vaidmenį? O gal neteisingai suprantamas žmogaus talentingumas? Ar beprasmis maivymasis (politinis, kultūrinis ar tiesiog pornografinis), kurį kasdien nušviečia žiniasklaida, rodo „žymius žmones“ ir jų „talentus“? Kokia žmonių veikla turi išliekamąją vertę? Tikrai ne vienadienis (vienasezonis, vienametis) išgarsėjimas šou laidoje. Žymiausi išradimai, keičiantys mūsų kasdienybę, tyrinėjami, bandomi ir perdarinėjami daugelį metų, dažnai net pamirštant, kas buvo genialių idėjų autorius.

Taip tikrieji talentai tampa anonimais, o tai ir gerai, ir blogai. Gerai, kad jie turi laiko ne reklamuoti savo kuriamą produktą, o uoliai ties juo dirbti, kol visai jį ištobulina. Tai galioja ir meno kūriniui, ir kompiuteriui. Blogai, kad visuomenė orientuojama į vienadienes vertybes, nepažindama tikrųjų. Talentingas žmogus todėl ir yra talentingas, kad neturi laiko paviršutiniškumams. Juk talentą sudaro 99 proc. darbo. Kaip būtų gera gyventi visuomenėje, kurią sudarytų vien talentingi (t.y. darbštūs ir atsidavę savo veiklai) žmonės!

Ką atsakytumei tėvams, kurių taktika – laukti, kol vaiko talentai atsiskleis patys? Tarkime, leidžia vaikams pasirinkti būrelius, nespaudžia jų muzikuoti, jei vaikai nori boksuotis?

Atsakyčiau, kad jie tinginiai. Ir nesulauks nieko gero nei artimiausiu metu, nei tolimiausioje jiems „šviečiančioje“ ateityje.

Beje, leisti vaikui pasirinkti ir tiesiog laukti – tai ne tas pats. Jeigu tėvai sudaro vaikui galimybę lankyti daug būrelių ir tuomet laukia, kas jam bus, labiau prie širdies – tai sveikintina. Jeigu jie tik „laukia“ nieko nesiūlydami – koks bus vaiko akiratis? Iš ko jam rinktis? Vaikai prisitaiko prie susidariusių aplinkybių: jeigu po mokyklos reikia lankyti meno, muzikos, sporto, kompiuterių ir užsienio kalbos būrelius, pradžioje jie tai darys nemąstydami (nes tėvai nuveža – parveža – sumoka), vėliau – iš įpročio, o galiausiai – dėl savo malonumo. Patikėkite, pažįstu ne vieną tokią šeimą, ir vaikai nuo 3 iki 16 metų sėkmingai viską pasirenka ir suspėja.

Prisipažinsiu, ir mano dukra groja smuiku bei gitara, mokosi anglų ir japonų kalbos, ilgai lankė jogą ir aikido (šiuo metu apsileidau ir nebesudarau jai šių galimybių), o mokykloje mokosi beveik vien dešimtukais. Tiesiog „tampiau“ ją į visas veiklas, kuriose man pačiai buvo smagu. Visos jos draugės gyvena panašiai. Ir dar spėja aptarti daugybę perskaitytų knygų, apeiti kino teatrus, piešti, rašyti, siuvinėti ir – net! – pažiūrėti televizorių. Jeigu prioritetas būtų televizija ar kompiuteris, susirūpinčiau pirmiausia ne jos, bet savo dvasine sveikata. Juk vaiko elgesys – mūsų šeimos veidrodis.

Ar vaikas, kuris nori bėgioti arba lankyti kovos menus, bus blogesnis už tą, kuris smuikuoja? Ar sportas – irgi talentas?

Kodėl gi ne? Yra tiek sporto rūšių, kad kiekvienas žmogus, net manantis, kad jis visai fiziškai neišsivystęs, gali atrasti savo talentą. Vienas yra stiprus, kitas – lankstus, dar kitas – greitas. O dvasios savybės, kurias ugdo sportas, visiems žinomos per amžius: tai ištvermė, kantrybė, valia, atkaklumas, ir pan.

Ir nė vienas vaikas nėra blogesnis už kitą. Tiesiog žmonės yra skirtingi ir smagu, kai jie renkasi skirtingas veiklas bei jose save realizuoja. Skirtumai neturėtų žmonių supriešinti, jeigu džiaugtumėmės kito laimėjimais bet kurioje srityje.

Kodėl Š. Suzuki pabrėžė muzikavimą? O nieko nekalbėjo apie mezgimą, audimą, puodų žiedimą?

Dr. Suzuki taikė savo metodiką muzikavimui smuiku, nes jis buvo tos srities profesionalas. Ir, kaip pats teigė, mokė to, ką geriausiai išmanė. Tačiau visada pabrėždavo, kad nė viena sritis nėra prioritetinė. Kiekvienas vaikas gali išmokti bet ko ir pačiu lengviausiu būdu – kaip gimtosios kalbos – jei bus tinkamai mokomas. Kaip tik šias mintis taikome savo mokykloje visoms disciplinoms. Juk Suzuki nekalbėjo apie lietuvių kalbos ar kūno kultūros mokymą. Tačiau taikyti „Motinos kalbos“ principus galima visuose dalykuose: pradėti lavinti vaikus kuo anksčiau, niekada jų nepeikti ir nebausti už klaidas, pastebėti, kas jiems pavyko, o tik po to taisyti nepavykusius dalykus, nuolat kartoti praeitus dalykus ir tik tuomet eiti prie naujų, nuoširdžiai džiaugtis vaiko pastangomis ir laimėjimais. Tad muzikavimas ir nėra išskirtinė veiklos sritis. Tiesiog jį paprasčiausia taikyti nuo paties ankstyviausio amžiaus – kaip ir kalbėtis su kūdikiu. Mokytojui pamokius, tai daryti sugeba kiekvienas šeimos narys.

Ar sutikote vaikų, kurie niekaip nepasidavė lavinami?

Vaikų, nepasiduodančių lavinimui, nebūna. Tik aplinka gali veikti jų elgesį taip, kad mokykloje iš pat pradžių vieniems bus lengva, kitiems – labai sunku. Ne veltui šalia intelektualinių laimėjimų prieš priimant į mokyklą rekomenduojama pasitikrinti ir emocinę brandą. Tai nustato psichologai arba ilgai vaiką stebintys pedagogai. Kadangi mūsų mokinukai dažniausiai užauga ankstyvojo lavinimo grupėse, jų raidą mokytojos iki pirmosios klasės gali stebėti bent 3-5 metus. Jeigu lavinimas vyksta kryptingai ir sistemingai, net lėčiausias (ar judriausias) vaikas prisitaiko prie mokykloje galiojančių taisyklių ir daro puikią pažangą. Juk dr. Suzuki pabrėžia, kad kiekvienas eina savo tempu. Sunkiausia pirmoje ir priešmokyklinėje klasėje su naujokais – bet tik pirmuosius mėnesius, kol jie išmoksta dirbti grupėje ir susiformuoja reikiamos mokslams charakterio savybės. O charakteris mūsų mokykloje iš tiesų formuojamas, o ne laužomas: kiekvienas vaikas priimamas toks, koks yra. Lėtesniam paliekama daugiau laiko įveikti užduotis arba atlikti jas vėliau, judresniems skiriama daugiau veiklos.

Svarbiausia – bendravimas su mokytojomis. Nė vienas vaikas nepaliekamas nuošalyje kaip beviltiškas, nelavinamas. Nors vaikų su sveikatos sutrikimais mokykloje nedaug, nesikratome nei Dauno sindromo, nei autizmo, nei kitų diagnozių. Ir su pasididžiavimu stebime tų vaikų augimą ir prisitaikymą prie palankios jiems atmosferos. Didžiausias džiaugsmas, kai autistas vaikas pradeda bendrauti su savo mokytoja, o po to – ir su klasės draugais, o „nelavintinas“ mažiau, lėčiau, bet įsisavina dėstomas disciplinas. Tad ką kalbėti apie sveikus vaikus? Jie visi gali viską – tik turime tuo patikėti ir suteikti jiems galimybes.

Ar lavinimas – išskirtinai inteligentų siekis? Kokio socialinio sluoksnio tėvai į Jūsų mokyklą atveda savo vaikus?

Neskirstau žmonių pagal socialinius sluoksnius, juolab kad visi lietuviai – geriausiu atveju „trečia karta nuo žagrės“. Ir mūsų mokykloje vaikus lavina gydytojai, verslininkai, teisininkai, statybininkai, siuvėjai, prekybininkai… Nežinau, kokios tėvų profesijos – daug svarbiau, jog tai savo vaikų ateitimi besirūpinantys žmonės. Jie siekia, kad ta ateitis būtų kuo šviesesnė, ir tiki, kad mokykla padės šį tikslą pasiekti. Iš tiesų, mūsų visuomenėje nedaug žmonių, tikinčių mokykla, ir nedaug mokyklų, kurios palaikytų šį pasitikėjimą. Dažniausiai esame vieni kitiems abejingi: „Ai, jei vaikas gabus, jis ir taip išmoks, jei ne – mokykla nepadės, nebent tėvelių pinigai ir korepetitorius“. Mums ne tas pats, ko vaikai mokomi ir ką jie gali pasiekti. Taip, daug mokytojų, daug dalykų, įvairios pasirinkimo galimybės nėra nemokamai teikiamos paslaugos, tad asocialių šeimų mūsų mokykloje dar nebuvo. Tačiau, nepriklausomai nuo profesijos ir pajamų, Suzuki talentų mokyklos tėvai pirmiausia yra geri pavyzdžiai savo vaikams.

Jie malonūs, gražiai bendraujantys, daug besišypsantys, atviri naujovėms ir dažniausiai kurios nors srities profesionalai–entuziastai. Su kai kuriais bendraujame visus dvylika metų (nuo pirmojo iki trečiojo ar ketvirtojo vaiko) ir vis dar vieni kitiems nepabodome. Vadinasi, ir nesustabarėjome. Augame kartu su vaikais.

Kaip atskirti pelus nuo grūdų, kai tų ankstyvojo lavinimo mokyklėlių prikepta, o jose dirba neaišku kas?

Klausti apie mokytojų įgytą išsilavinimą. Klausinėti apie metodiką, kuria dirbama. Ieškoti papildomos informacijos bibliotekose, internete, per pažįstamus. Svarbiausia – ateiti kartu su vaiku ir pasižiūrėti, ar veikla yra priimtina. Jeigu ne – yra galimybių rinktis kitokias metodikas arba tradicinį lavinimą. Dar prieš dešimtmetį buvo kur kas blogiau, kai nebuvo iš ko rinktis, o tradicinis mokymas buvo brukamas privaloma tvarka kaip vienintelė pasirinkimo galimybė. Tai galioja visoms mokykloms ir visiems būreliams. Jei ieškosite, tikrai rasite sau ir vaikui mielą veiklą bei aplinką.

Ar baigus ankstyvojo lavinimo mokyklėlę reikia tęstinumo?

Mokomės visą gyvenimą, todėl galima pajuokauti, kad ankstyvasis lavinimas taip niekada ir nesibaigia. Žinoma, turėsite išleisti vaiką ir į priešmokyklinę, ir į pirmąją klasę, o vėliau ieškoti geros gimnazijos. Mūsų mokykloje ugdymas prasideda nuo „nulinio amžiaus“ – į muzikos pamokas kartą per savaitę renkasi ir 2-3 mėnesių mažyliai. Nuo 2-3 metukų jie gali lankyti dar ir dailę, sportuoti, kiek vėliau – ir gimtosios kalbos, užsienio kalbos, pasaulio pažinimo pamokėles. Šalia jų nuo 3 metukų kai kurie renkasi individualias instrumento pamokas (groja smuiku, pianinu, gitara, violončele ar fleita).

Nuo 5-6 metų jie mokykloje užimti jau visą savaitę – prasideda priešmokyklinė klasė. Be klasės mokytojos, kiekvieną savaitę pas juos ateina septyni mokytojai-dalykininkai: anglų kalbos, muzikos, dailės, teatro, šokio, sporto ir keramikos. Maždaug tuo metu instrumentais groja jau visi mokinukai, tad pirmoje klasėje prasideda ne tik individualus, bet ir ansamblinis muzikavimas be jokios mokytojų iniciatyvos: vaikai tai daro tiesiog pertraukų metu.

Nuo antros klasės mokome ir antros užsienio kalbos. Keista, bet vaikai niekada nesiskundžia per dideliu krūviu. Veiklos jiems tokios malonios, kad visai natūralu „kartotis pamokas“ pertraukų metu. Jeigu reikia, mokykloje iki 17.30 val. veikia ir pailgintos darbo dienos grupė. Tėvams dažnai kyla problemos atsiimant vaikus iš mokyklos net vėliausią popietę. Jie dar nebūna baigę visų savo reikalų ir prašo dar kelias minutes pasilikti su draugais. Kad ir kaip mokytojai būtų pavargę po darbo dienos, nėra nieko smagiau negu girdėti, kad vaikas nenori eiti iš mokyklos.

Kas svarbiau lavinant vaikus – pinigai, entuziazmas, laikas?

Svarbiausia – meilė. Tada atsiranda ir entuziazmo, ir laiko, ir pinigų.

Neeikvokime laiko tuščioms kalboms teisinantis, kodėl nedarome to ar ano – tiesiog pabandykime padaryti bent vieną sau malonų dalyką, skirkime jam nuo skundų ir dejavimų apie blogėjantį gyvenimą likusį laiką. Tai gali būti sagos siuvimas, bet jei siūsime sagą su gera nuotaika ir tai stebės vaikai, jie taip pat be vargo išmoks įsisiūti sagas. Ypač jeigu pagirsime, kad bando tai daryti, paprašysime, kad kitą kartą įsiūtų ir mums, padėkosime už atliktą darbą.

Vaikai labai nori būti paslaugūs. Kodėl vakarais, po darbo dienos, nepaprašyti išvirti jums arbatos? Štai ir vaiko lavinimas, ir „dvasios“ palaikymas namuose. Tiesa, jeigu arbata išeis nelabai skani arba klausimai apie jos virimą iš pradžių tęstųsi ilgiau negu gėrimo ceremonija, būkite kantrūs ir malonūs. Jau po pirmojo karto daugelis vaikų bus tobuli arbatos virėjai. Kiti – po antrojo. Bet jeigu niekada to nepaprašysime arba paprašę už tai nepadėkosime, to jiems teks mokytis savo sukurtose šeimose. Ir kartais labai skausmingai. Kalba eina net ne apie arbatą – apie mokymąsi būti paslaugiu ir jautriu kito žmogaus poreikiams. Ar norėtumėme turėti paslaugius ir jautrius vaikus? Tai leiskite jiems tokiems būti jau šįvakar.

Ar per lavinimo gausą vaikai nepraranda vaikiškų džiaugsmų?

Kiekvienas tėvas linki savo vaikui laimės. Tačiau vaiko laimė suprantama skirtingai. Vienam atrodo, kad vaikas laimingas tada, kai visko pertekęs, kitam – kai visada užsiėmęs, dar kitam – kai nealkanas. Iš tiesų vaikai gali būti laimingi įvairiose buitinėse sąlygose, jeigu jie jaučiasi mylimi ir saugūs. Tad ir į lavinimą pažvelkime iš šio taško: ar vaikas bet kurioje veikloje yra mylimas ir saugus? Kaip pamokose su vaikais elgiasi pedagogai?

Nes, kaip sako Suzuki mokytojai, kiekvieną savo darbo dieną galima paversti rojumi arba pragaru. Tai priklauso tik nuo to, su kokia nuostata dirbsi.

Tikrai nerekomenduoju lavinti vaiko tuose būreliuose, kuriuose tėvų dalyvavimas nepageidaujamas, o jiems apsilankius mokytojų elgesys tampa nenatūralus – pavyzdžiui, saldus lyg medus su cukrumi. Vaiko savijautos stebėjimas – geriausias atsakymas, ar veiklų ne per daug ir kurios vertėtų atsisakyti. Gaila, tėvai dažnai negirdi vaiko siunčiamų signalų arba labai aiškių atsisakymų dalyvauti tam tikrose veiklose. Ir ypač gaila, kad daugelyje mokyklų vienos ar kitos pamokos nemėgstama būtent dėl mokytojų.

Šiaip jau vaikas – greitai besiadaptuojanti būtybė, tad jie pripras ir prie nemaloniausios veiklos, jei matys didžiulį tėvų norą siekti menamų rezultatų. Bet sugrįžkime prie to, ko linkėtumėme savo vaikams: pasiekti pasaulinio lygio rezultatų kurioje nors veikloje ar būti laimingu? Kiekvienas į šį klausimą turi atsakyti pats.

Daugiau informacijos apie vaikų lavinimą ir talentingus vaikus ieškokite: www.talentas.lt

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

• 
  Ankstyvoji kūdikių edukacija: šiandien mažylis, ryt – genijus
• 
  Ar vaikas tyčia rodo ožius ir erzina tėvus? Atsako neuropsichologė
• 
  Ar verta investuoti į vaiko lavinimą?
• 
  Dailininkė Ieva Babilaitė kviečia vaikus į meno dirbtuves: kūrybinė veikla gydo
• 
  Italų ir suomių vaikai triukšmauja vienodai
• 
  Kai išmokyti kūdikį pamėgti muziką? Namuose dažniau... šokite
• 
  Kaip mes keliavome susipažinti su Japonijos švietimo sistema
• 
  Kaip suprasti, kokių gabumų turi mano vaikas?
• 
  Kaip užauginti Nobelio premijos laureatą
• 
  Kam kūdikiui mokyklėlė? O gal pakaks lavinimo namuose?
• 
  Kiek vaikui leisti žiūrėti televizorių, žaisti kompiuteriu, spoksoti į išmanųjį telefoną? Rekomendacijos keičiasi
• 
  Kodėl tokie protingi žydų vaikai?
• 
  Kodėl tokie talentingi japonų vaikai, ir kuo čia dėtas Suzukis
• 
  Kokios muzikos reikia kūdikiui
• 
  Kuo vaikus vilioja dailusis čiuožimas?
• 
  Ką reikėtų apsvarstyti prieš vaikui duodant išmanųjį įrenginį?
• 
  Norite, kad jūsų vaikas jaustųsi laimingas ir atsipalaidavęs? Paskatinkite jį sportuoti
• 
  Penkių vunderkindų mama Foreli Kramarik: kaip darniai atskleisti unikalius vaiko talentus?
• 
  Rimtos temos bendraujant su vaikais gali virsti įtraukiančiu žaidimu
• 
  Scenoje – maestro Kūdikis
• 
  Talentingos dvynukės Urtė ir Smiltė iliustravo „Quorum“ klipus: „Arkliukas“ ir „Vaikai po lelijom“
• 
  Tas išdykėlis Suzukis
• 
  Tėvai, gimdymo namuose sužinoję, kad vaiko klausa yra gera, vis tiek turti būti budrūs
• 
  Vaiko smegenys pradeda vystytis praėjus vos kelioms savaitėms po pastojimo
• 
  Vaikų emocinis intelektas: nuotaikų paveikslėlių neužtenka, reikia praktikos
• 
  Į populiariąsias Zumba treniruotes pagaliau įtraukti ir kūdikiai – Lietuvoje pristatyta Zumbini treniruočių rūšis
• 
  „Speak Up“ – anglų, ispanų ir prancūzų kalbų mokomės nuo mažų dienų!