Dainininkų ir renginių vedėjų Anželos ir Žygimanto Gečų šeimoje auga ketverių su puse metukų Žakas, kuris, progai pasitaikius, pats mielai lipa į sceną. Kartu su tėvais šoka, dainuoja, o prieš renginį ar šventę dar apžiūri garso kolonėles, „patikrina“, ar viskas gerai. Žodžiu, auga tikras pramogų pasaulio atstovas.
Motinos dienos išvakarėse su Anžela Adamovič-Gečiene kalbame, ką motinystė reiškia jai.
Anžela, kokios jūsų šeimos tradicijos, kaip pažymite Motinos dieną?
Būtinai pasveikiname ne tik savo mamas, bet ir drauges, sesę, kurios jau tapusios mamomis. Aš pati mama tapau 31-erių, atrodo, tikrai subrendusi, bet kai gimė Žakas ne kartą esu pagalvojusi: „Kodėl niekas nesakė, kad bus taip sunku?!“ Kai moteris laukiasi, galvoja, kad čia pati sunkiausia motinystės dalis, – išnešioti ir pagimdyti. Paskui, atrodo, gims angeliukas, ir pasaulis bus gražus. Bet realybėje viskas pasirodo truputėlį kitaip. Pirmi mėnesiai po gimdymo yra patys sunkiausi.
Kokie prisiminimai liko iš gimdymo?
Iki šiol prisimenu kiekvieną tos dienos minutę! Atsimenu, kaip tarp sąrėmių dažiausi. Kadangi teko iš anksto gultis į ligoninę, kraudamasi daiktus nepamiršau ir kosmetinės. Aš apskritai esu toks žmogus, kuris visada turi pasiimti daug daiktų. Net kasdienybėje išeidama iš namų pasiimu didelę rankinę, nes neaišku, ko tą dieną gali prireikti. Kai buvau studentė, į paskaitų krepšį įsidėdavau virbalus su siūlais, jei nebūtų kokios paskaitos ir atsirastų laiko pamegzti!
Taigi kosmetikos priemonės gimdymo namuose man buvo labai reikalingos. Nuo lašelinių buvau ištinusi, dar ir išberta, tikrai nenorėjau taip atrodydama gimdyti vaikelio. Praeina sąrėmis – pasidažau vieną akį, praeina kitas – kitą. Tuo metu dar galvojau, ir ko tos moterys taip sureikšmina gimdymą, jei jis toks ir yra, tai nieko čia baisaus. Bet paskui sąrėmiai prasidėjo visa jėga, ir tada jau buvo visko! Nebe labai rūpėjo ir makiažas, jei ne Žygimanto pagalba ir nuostabus personalas, nežinau, kaip būčiau pagimdžiusi. Buvo toks momentas, kai gydytojai sakė, jog čia paskutinis bandymas, jei nepavyks išstumti, teks daryti intervenciją. Laimė, kad pavyko! Iškenčiau visus natūralaus gimdymo etapus.
Atsimenu, kad Žygimantas palatoje buvo padėjęs picos, aš atėjau iš gimdyklos ir puoliau valgyti tą picą, buvau išeikvojusi visas savo jėgas.
Esate labai prieraiši mama?
Aš vis mokau save, kad reikia paleisti vaiką, neprilipti prie jo, kad vaikas būtų savarankiškas. Bet iš tiesų esu labai jautri ir atsakinga nuo pat pirmų dienų. Pirmas savaites buvau tokia įsitempusi, kad vienu metu iš nuovargio net pykindavo. Nesuprasdavau, kas vyksta su manimi. Žakas gimė kiek mažesnis ir anksčiau, negu buvo numatytas gimdymo terminas. Kad pasivytų normalų svorį, tekdavo naktį žadinti ir maitinti kas dvi valandas. Pati miegodavau trumpomis atkarpėlėmis po valandą ar dar trumpiau. Pažadini, vaikas valandą valgo, tada užmiega, ir netrukus vėl turi žadinti! Po kokio mėnesio pajutau, kad kartais akis užtemdo migla, norisi bėgti į tualetą, nes pykina. O pykino iš streso ir nuovargio. Tuo metu labai padėdavo Žygimantas, kai vaiko nereikėdavo maitinti, jis nešiodavo, ramindavo, kad galėčiau nors kiek pailsėti. O po kelių mėnesių Žakas priaugo svorio ir nebereikėdavo naktimis žadinti maitinti, tada viskas stojo į savo vietas. Dabar gydytojai sako, kad jis yra „vaikas iš vadovėlių“, atitinka visas augimo normas.
Kai manęs klausia, koks vaiko auginimo etapas sunkiausias, sakau, kad kiekvienas etapas ir sunkus, ir gražus. Atrodo, sunku, kol nevaikšto. Bet pradeda lakstyti po namus, ir nuo to lengviau nepasidaro – visąlaik įsitempęs stebi, kad kur neužsigautų. Buvo akimirkų, kai vaikas šalia manęs, o vis tiek sugeba kažkaip užsimesti ant savęs kėdę ar susidaužti į spintelės kampą. Kiek kartų tekdavo nukrapštyti nuo tvoros, kai sugebėdavo ten užsikarti! Labai bijodavau, kad nesusidaužtų momenėlio, atrodo, ta galvelė tokia pažeidžiama!
Nelengvas, bet labai įdomus etapas, kai pradeda kalbėti ir visko klausinėti. Neseniai su Žaku ėjome taku, kur daug nukritusių pernykščių lapų. Pasakiau, kad atėjus pavasariui lapai supus ir išnyks. O jis tada pradėjo klausinėti, ar mirę žmonės taip pat išnyksta? Pokalbis staiga pasidarė labai rimtas, teko pasakoti apie išėjusius artimuosius. Stengiuosi vaikui paaiškinti jam suprantama kalba ir nieko nemeluoti.
Ar Žakas – labai judrus vaikas?
Pastaruoju metu didžioji jo aistra – krepšinis. Nuo ketverių lanko krepšinio mokyklą. Tiesa, iš pradžių bandėme vesti į treniruotes 3 kartus per savaitę, bet pasirodė, kad tokio amžiaus vaikui per daug. Šiemet lanko 1 kartą per savaitę ir yra labai laimingas, laukia treniruotės. Kartais treniruojasi savarankiškai, eina į savo kambarį ir pasako, kad padarys apšilimą ir pamėtys į krepšį. Žako kambaryje yra krepšinio aikštelė su pastatomu krepšiu, kur vyksta rungtynės. Žakas visada būna „žalias“ kaip Žalgiris, o tėtis „juodas“, nes vilki juodus marškinėlius, jo komanda pavadinimo neturi. Mes su šuniuku turime palaikyti Žaką, skanduoju kaip tikra sirgalė, kad jį palaikyčiau. Žakas moka labai efektingai pakibti ant lanko ir dėti iš viršaus – tai daro pasilipęs ant sofos.
Meilę krepšiniui perdavė Žygimantas, pats nuo vaikystės žaidžiantis šį žaidimą iki šiol. Jei tėtis treniruojasi ar žaidžia rungtynėse dieną, važiuojame jo palaikyti. Žakas jau pažįsta visus komandos vyrus, per pertraukas nubėga su jais pasisveikinti, pasėdėti ant atsarginių suoliuko. O dabar planuojame važiuoti į Žalgirio areną stebėti tikrų varžybų.
Laisvalaikiu dar mėgstame iškylauti gamtoje. Pasiimame termosą, ko nors užkąsti, ir važiuojame prie kokio ežero ar į mišką. Labai smagu gamtoje išsikepti pietus.
Esate vegetarė. O kaip maitinasi sūnus?
Aš nevalgau mėsos jau kokius aštuonerius metus. Šiemet bandžiau grįžti į visavalgystę, bet supratau, kad man visiškai tos mėsos nesinori. O šeimai mėsą gaminu dažnai, svarbiausia, kad būtų ir daug daržovių. Jie su tomis daržovėmis valgo mėsą, aš – žuvį ar keptą sūrį. Žakas nėra išrankus, labai mėgsta brokolius, net buvo save praminęs brokolistu. Ir žuvį noriai valgo. Kadangi mano aplinkoje yra vaikų, kurie išrankūs maistui, mačiau, kaip sunku, kai valgyti tenka versti. Nenorėjau, kad ir mums taip nutiktų. Vienas geriausių patarimų: kai kalbi apie maistą, reikia sakyti, kad tai labai skanu ir sveika. Būna, tėvai duoda brokolį ir maldauja: „Na suvalgyk nors vieną, žinau, kad neskanus, bet reikia“. O kas norės tada valgyti? Mes niekada nevalgome žiūrėdami televizorių ar braukydami telefoną. Ir Žakas žino, kad valgyti reikia normaliai atsisėdus prie stalo.
Nors mėgstu gaminti, bet negaminu pagal receptus aklai ir nesveriu visko gramais. Aš virėja „iš akies“, ką turiu, iš to gaminu, man įdomūs eksperimentai, todėl tas pats patiekalas niekada neišeis vienodo skonio. Kartą pagaminau lazaniją savo tėvams, jie galvojo, kad lazanija su mėsa. Nustebo, kad mečiau savo vegetarizmą. O lazanija buvo su sojos faršu! Man svarbu ne tik skonio savybės, bet ir tai, kad maistas būtų vertingas, kad valgydami gautume visų reikalingų medžiagų.
Kai einu apsipirkti, pirkinių krepšyje 90 procentų sudaro įvairiausios daržovės. Anksčiau apsipirkdavome turguje – ne tik daržovių, bet ir naminių kiaušinių, sūrio. O dabar nebepatogu, nes jis toli. Kai užeinu į parduotuvę, pats pagrindinis ir reikalingiausias – daržovių skyrius. Kaip kasdieninė duona man brokoliai, svogūnai, morkos, cukinijos, avokadai, žiediniai kopūstai. Valgome labai daug žalios spalvos daržovių. O iš vaisių mėgstamiausi obuoliai ir bananai. Laukiame, kada atsiras šviežių uogų.
Žakas – labai retas vardas. Ar teko Lietuvoje sutikti daugiau žmonių tokiu vardu ?
Įdomiausia tai, kad kartą sutikome „X faktoriaus“ laikų pažįstamą, kurios sūnelis irgi vardu Žakas! Jis kokiais metais vyresnis už mūsiškį. Koks sutapimas, juk apie tai niekada nekalbėjome ir nesitarėme! Mūsų sūnaus vardo istorija paprasta – kai jis dar buvo pilvelyje, rinkome skaitydami vardyną. Pamenu, kaip glosčiau pilvelį, o kai Žygimantas perskaitė vardą Žakas, vaikelis spyrė. Nustebome: nejaugi Žakas?! Juk ganėtinai retas vardas. Lyg ir turėjome išrinkę vardą Danielius, kuris paskui tapo jo krikšto vardu. Po kurio laiko važiavome automobiliu ir vėl kalbėjome apie vardus. Ištarus Žako vardą, vaikutis vėl spyrė. Nustebome ir nutarėme palaukti, kol jis gims. O kai gimė, atsisukome vienas į kitą – grynai Žakas! Vaikas pats išsirinko sau vardą. Dabar, kai kas klausia jo vardo, sako: „Aš Žakas Gečas“.
Kiek jūsų šeimoje yra muzikos?
Šiemet Žygimantas dalyvauja „Muzikinėje kaukėje“. Mes su Žaku esame tėčio palaikymo komanda. Važiuojame į filmavimus ir būname užkulisiuose. Kiekvienąkart sako: „Įdomu, kaip tėtukas šįkart atrodys, ką jam padarė?“ Pirmas žvilgsnis į Žygimantą būna su nuostaba, aš pati jį vos pažįstu. Toks mažas šokas, nes žmogus visai kitaip atrodo, o ta permaina – ar čia visam laikui? Ar jis atrodys kada taip, kaip anksčiau? Žakas sako: „Tėtuk, ar galima tave paliesti?“
Žakas jau susirado ir draugų. Turi mėgstamus atlikėjus: Mariją, Simoną, Norbertą. Kai tėtis repetuoja namuose, Žakas irgi išmoksta tas dainas, ne tik lietuviškas, bet ir angliškas, dainuoja iš klausos be jokių kompleksų. Manome, kad reikės leisti jį į muzikos mokyklą, kad talentas nedingtų. Jis puikiai intonuoja, labai gerai jaučia ritmą.
Kartais, kai su Žygimantu vedame renginius ar koncertuojame, Žakas irgi lipa ant scenos. Jam patinka dėmesys, mes vadiname jį performeriu. Jam reikia pašokti scenoje, ir žavi ne tik vaikiškos dainelės. Tiesą sakant, vaikiškų nedaug ir moka. Jam patinka viskas, kas susiję su muzika, – nuo klasikinio roko iki šiandieninio popso. Labai mėgsta vieną Donato Montvydo dainą. Mes važiuojame automobiliu ir dainuojame. Būna, kad vieną eilutę padainuoja Žakas, antrą aš, trečią Žygimantas. Automobilyje laikomės tokios tvarkos: kiekvienas pasirenka sau patinkančią dainą ir jų klausome iš eilės, kad nė vienas nebūtų nuskriaustas. Kiekviena išvyka pilna muzikos. Kai patinka kuri daina, tai dainuojame visi. Kažkada mus vežė draugų šeima, važiavome ir nesupratome, ko jie taip tyliai važiuoja? Kodėl nedainuoja?
Ar Žakui patinka lankyti darželį?
Iš pradžių jis ėjo į vieną privatų darželį, bet greitai iš jo atsiėmėme, pastebėję, kad trūkstant auklėtojų su vaikais būna bet kas. Buvau išsigandusi, kai tai suvokiau. Paskui radome kitą privatų, kuriame jis jautėsi gerai. O nuo 3 metų lanko valstybinį daželį, ir esame labai patenkinti. Daug išmoksta, bendrauja su įvairiausiais vaikais, daro gražius darbelius. Jei keletą dienų praleidžiame dėl ligos, Žakas labai pasiilgsta vaikų ir auklėtojų. Labai įdomu stebėti jo socializaciją, jis labai komunikabilus vaikas. Valstybiniame darželyje teko perkelti iš vienos grupės į kitą, bijojome, kad galbūt sunkiai pripras, bet greitai susirado naujų draugų. Sako: „Mama, čia irgi yra Nojus, tik kitas!“ Jis kartais toks plepus, paprašau: „Žakuli, dabar automobilyje patylėkim“. Jau nebeužtenka jėgų atsakinėti. Kitą kartą važiuojame ir aš jo ko nors paklausiu, tada jau jis man gudriai atsako: „Mama, pabūkime ramiai“.
Kokios akimirkos sugraudina ir prajuokina?
Oi, juokiamės mes labai daug! Būna tų juoko valandėlių, kai juokiamės iki nukritimo. Užtenka Žakui padaryti kokią grimasą, pradedu juoktis aš, o tada jau ir jis, mes niekaip negalime nurimti, net pilvus skauda.
Ir dar labai dažnai apsikabiname. Kartais primenu: „Jau laikas apsikabinti, ilgokai pabuvome neapsikabinę“. Tas ilgokai – valanda. Kartą Žygimantas pasiėmė Žaką į studiją ir sulaukė tokio pat pasiūlymo. Sako: „Tėtukai, žinok, jau laikas apsikabinti“. Per dieną mūsų namuose daugybę kartų nuskamba „myliu“, „bučkis“. Būtinai prieš miegą ir prabudus. Mes jį ir žadiname ne įprastai pasakydami, kad laikas keltis. Aš sakau: „Slinkis“, dar prisiglaudžiu pagulėti ir tik tada žadinu. Mūsų šeimoje meilumo daug, bet mokome rodyti ne tik gražius jausmus. Mokome neužgniaužti savyje bet kokių emocijų, o jas išgyventi ir jomis dalintis.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
