Žurnalo autorę ir bičiulę dr. Dėją Aukštkalnytę galima vadinti „talentų mama“. Jos dėka tūkstančiai vaikų iš „paprastų“ tapo talentingais. Viskas įvyko unikalios Suzuki lavinimo sistemos, kurią Dėja prieš 25 metus parvežė tiesiai iš Japonijos, dėka.
Kadangi Dėja gyvena Kaune, šis miestas tapo Suzuki ambasada – atsirado Suzuki būreliai, o mes pradėjome rašyti straipsnius apie muzikuojančius kūdikius ir smuikais griežiančius darželinukus. Vėliau vaikai tęsė mokslus Suzuki pradinėje mokykloje, o šiemet Kauno miesto savivaldybė suteikė mokyklai progimnazijos statusą ir naujas, erdvias, visus mokinių poreikius atitinkančias patalpas.
Vaikai galės nuo priešmokyklinės iki 8 klasės ne tik mokytis valstybinėje mokykloje, bet ir lavinti savo talentus grodami smuiku, fortepijonu, gitara arba violončele, dainuodami chore, mokydamiesi anglų, vokiečių, prancūzų, rusų (ir net japonų!) kalbų, konstruoti su Robotikos akademijos padaliniu, gilintis į fizikos ir chemijos bandymus mokyklos laboratorijose kaip „Eduland“ projekto dalininkai, sportuodami karate, kendo, imtynių ir jogos studijose, žaisti krepšinį kartu su jaunaisiais Žalgiriečiais dalindamiesi sporto sale, būti „Bel“ futbolo akademijos komanda, ir… augti kultūringais, kūrybingais, laimingais žmonėmis.
***
Kartą kolegos mokytojai išgirdo mokinio mamą, komentuojančią dr. Š. Suzuki teiginį: „Talentas nėra įgimtas“. Komentaras buvo maždaug toks: „Kas galėjo sugalvoti didesnę nesąmonę?!“ Mama, vedanti savo vaiką į Suzuki mokyklą, nuoširdžiai patvirtino per amžius nusistovėjusią nuomonę: talentingas žmogus gali būti tik iš prigimties. Nuomonę, kurią XX a. viduryje pirmasis atmetė dr. Šiniči Suzuki, ją įvairiais aspektais tyrė ir Rytų, ir Vakarų mokslininkai, kol XXI a. buvo prieita prie ištisos „Talento vadybos“ mokslo srities. Atmetę „nuomones“, pasigilinkime į argumentus.
Kas tas talentas
Talentas, tradiciniu požiūriu, yra neeilinių rezultatų demonstravimas meno arba mokslo sferose. Renesanso dailininkų drobės, klasikinė muzika, švietimo amžiaus mokslo atradimai, romantikų poezija mums asocijuojasi su iškiliais vardais. Ir prie jų amžiams priklijuotomis etiketėmis: „Čia tai talentas!“ Nepaisant fakto, kad tikrai genialūs pasiekimai buvo lemti… pasišventimo visą gyvenimą skirti darbui, ir tik tos srities darbui.
Taigi pradėję svarstyti, ar talentas yra įgimtas, ar išugdomas, susitarkime, ką mums reiškia pats žodis „talentas“? Žmogų su nepaprastais įgimtais gebėjimais ar darbštumu pasiekusį nepaprastus gebėjimus žmogų? Deja, net mokslininkai į šį klausimą neatsako vienareikšmiškai, jie priskiria genetikai (įgimtoms savybėms) ir aplinkai (išugdomiems gabumams) po 50 proc. nuopelnų. Velniop teorijas, jeigu jos veda į aklavietę: MANO vaikas auga praktiškai ir… labai greitai. Kaip sužinoti, kokius talentus jis atsinešė gimdamas ir kokiais būdais juos atskleisti? Čia ir prasideda dr. Š. Suzuki atsakymai į klausimus. Ar esame pasirengę juos išgirsti, o svarbiausia, pradėti dirbti dėl savo vaiko talento?
Pasistenkime dėl savo vaikų
Jeigu perskaitėte iki šios vietos, tikime jūsų talentu stengtis dėl savo vaikų.
1.
Ar mano vaikas talentingas? Jeigu iki trejų/septynerių/šešiolikos metų lauksite įrodymų, greičiausiai – ne. Nebent iš jūsų (kartu su seneliais, proseneliais ir t.t.) vaikas paveldėjo tą stebuklingą genų rinkinį. O kol neturite įrodymų, pradėkite nuo paprasčiausių dalykų. Talento užuominos – anksčiau už bendraamžius išmokęs kalbėti kūdikis. Kalbėjimas padeda formuotis turtingam žodynui, skatinamas vaiko smalsumas, vaikas geba pateikti klausimus, tuomet – ankstyvas susidomėjimas skaitymu, rašymu, kitomis kalbomis. Deja, nei televizija, nei kompiuteris kalbėjimosi su gyvais žmonėmis nepakeis, nes vaikai mokosi mėgdžiodami mūsų mimiką, smulkiųjų veido raumenų darbą, bandydami įvairius garsų išgavimo būdus. Ar 3–5 metukų amžiuje įgyti puikūs šnekamosios kalbos pagrindai padės vaiko sėkmei ateityje? Be abejo.
Pamąstymui: iki 20 proc. mokyklinio amžiaus vaikų Lietuvoje reikalinga specialistų, ypač logopedų, pagalba. Kalbėkime kūdikiams, kalbėkimės su vaikais, nebūkime stebėtojais, juolab – vertintojais. Tai gali būti raktas į daugybę talentų.
2.
Kada galėsiu pamatyti savo vaiko talentą?
Kai, skyrę vaikui savo laiką ir pastangas, džiaugsitės jo pažanga.
Kai vaikas pirmą kartą savarankiškai sės ant dviračio. Tegul tai būna ypatingas įvykis visai šeimai, juolab kad pasirengimas dviračio pirkimui, šeimos biudžeto planavimas, o gal ir ilgalaikės treniruotės irgi reikalavo didžiulių tėvų pastangų.
Kai vaikas išmoks plaukti. Mokymas plaukti gali vykti mėgaujantis vandens žaidimais su šeima arba iš karto samdant „Meilutytės trenerį“. Ir vienu, ir kitu atveju tėvai TIKISI įžvelgti talentą, ir tam skiria savo laiką, lėšas bei pastangas. Toliau talento įžvalga priklauso nuo lūkesčių: vieni tėvai džiūgaus, kad vaikas visą gyvenimą geba naudotis įgytu gebėjimu, kitiems ir pasaulio čempiono titulas suteiks tik laikiną pasitenkinimą.
Džiaugtis ir didžiuotis mažais vaiko pažangos bet kurioje srityje žingsneliais – kelias į didelio talento atradimą.
Pamąstymui: kada pamatysime vaiko talentą važiuoti riedlente, jeigu bijome, kad jis neužsigautų, ir atidėliojame mintį pirkti tą baisų įrenginį? Tikimybė artėja prie nulio.
3.
Kodėl vaikas, pradėjęs mėgstamą veiklą, staiga nori ją mesti?
Nes mesti yra lengva, o tęsti sunku. Tuo vaikai ypač panašūs į suaugusius žmones. Žmogiška prigimtis linksta ieškoti lengvų kelių, patogių sąlygų, bent minimalaus komforto ir atmesti viską, kas sukelia nepatogumą. Kodėl vaikai turėtų elgtis kitaip? Deja, retam individui pavyks pasiekti patogią egzistenciją negyvenamoje saloje, tad mūsų komfortas priklauso nuo visuomeninių sąlygų ir socialinių ryšių. Tuo tarpu vaiko gyvenimo sąlygos ir ryšiai – jo šeima. Ir jeigu šeimos gyvenimas didžia dalimi skirtas vien vaiko komforto užtikrinimui, kam stengtis?
Jeigu suaugęs žmogus turėtų sąlygas daryti tik tai, ko nori šią akimirką, ar jis rinktųsi pareigą? Ne. Vaikas nežino, kas yra pareiga, todėl visais būdais (nenutylėsime populiariausių būdų: irzlus tonas, pikta veido mimika, verksmas, trypimas kojomis, daužymasis, isterija) stengiasi išvengti sunkumų. Ir jeigu išvardintais būdais vaikas pasiekia laikiną tikslą (nenoriu – ir nedarysiu), labai greitai, nes vaikai auga greitai, turėsime susiformavusį BŪDĄ.
Atsakyti į vaiko nenorą ką nors daryti tais pačiais būdais reikštų prievartą ir psichikos žalojimą, tačiau yra priemonių nenorams įveikti. Tiesa, jos vėl kainuoja mūsų laiką ir pastangas: neapsikentus galima vesti vaiką pas psichologus, bet pirma patartina išbandyti pokalbį, susitarimą ir pavyzdžio rodymą. Susitarkime, kad treniruotes lankysime iki… (pirmų varžybų, pirmo prizo, kito gimtadienio).
Nesmagiam pamąstymui: kiek žmonių, gyvenančių iš pašalpų (visuomenės paramos), bent jau vykdo įsipareigojimus savo šeimai? Taigi susitarimai ir jų vykdymas pasidaro svarbūs vos išlipus iš kūdikiško amžiaus.
Diskutuoti apie talento prigimtį ir jo apraiškas galima dar daugybe aspektų. Nesvarbu, ar talentas įgimtas, ar įgyjamas. Svarbu, kokio talento link šiandien ūgtelėjo vaikas.
„Mamos žurnalas“
