Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Ar vaikų lavinimas – mada, ar būtinybė? Kada geriausias laikas parinkti vaikui lavinančią veiklą? Ar lavintas vaikas užaugs laimingesnis už nelavintą?
Konsultuoja socialinių mokslų daktarė Dėja Aukštkalnytė, Kauno „Vėtrungės“ pradinės mokyklos direktorė.
Nuo kokio amžiaus jau galime suprasti, kam vaikas gabus?
Jeigu vaikas gimė sveikas, jis gali būti gabus bet kuriam dalykui – anot japonų mokslininko dr. Shinichi Suzuki, gebėjimus lemia ne genai, bet vaikui sudarytos lavinimosi sąlygos, suaugusiųjų sukurta aplinka. Kad 1-2 metų vaikas ką nors darytų kur kas ryškiau nei bendraamžiai, sunku įžvelgti, tad „iškoduoti“ specifinius gebėjimus prireiks kur kas daugiau metų. Nebent jam nuo gimimo buvo sudarytos tikrai išskirtinės sąlygos tam tikrai veiklai.
Juk kūdikį galima mankštinti, jam galima dainuoti ir pan.
Tėvai klausia, ar ne geriau, kai vaikas auga kaip vaikas – žaidžia, dūksta, o ne „lavinasi“? Žaisdamas ir dūkdamas vaikas užtikrintai išmoks žaisti ir dūkti, o kryptingas lavinimas kuriam nors dalykui yra visai kas kita.
Psichologai sako, kad neverta į būrelius leisti pirmokų, juk jiems ir taip didelis stresas?
„Psichologai“ – tai didelė specialistų grupė, kuri lavinimo atžvilgiu turi pačių įvairiausių nuomonių, nebūtinai nusistatymą prieš būrelius pirmoje klasėje. Nors ir nesu psichologė, bet priklausau tai žmonių grupei, kuri pasisako už visapusišką vaiko lavinimą. Beje, rasti būsimą pirmoką, kuris nebūtų lavintas jei ne būreliuose, tai bent kelių suaugusių žmonių, man būtų per sunki užduotis. Tad koks vaikui skirtumas, ar mokykloje jis ras vieną, ar kelis mokytojus: jeigu jau jį nuo to ištiks stresas, tai nieko nepadarysi… Tokio perdėto vaiko jautrumo atveju teks kreiptis į tuos pačius prieš būrelius nusistačiusius psichologus ir mokėti ne už būrelį, bet už jų konsultacijas. O lankyti būrelius nuo antros, trečios ar x klasės – vadinasi, pavėluoti x metų.
Ar pateisinate prievartą leidžiant į būrelius?
Socialinių mokslų daktarė Dėja Aukštkalnytė Kauno „Vėtrungės“ pradinės mokyklos direktorė
Geriausia ne liepti, bet susitarti. Jeigu vaikas prašo vienokios ar kitokios veiklos, tėvų kelias pats lengviausias: susitarti iš anksto, kiek vaikas įsipareigos tą veiklą lankyti (pvz., metus; iki balto karatė diržo; iki tam tikro kūrinio pagrojimo). Jeigu vaikui veikla nusibosta anksčiau, reikia priminti susitarimą ir tvirtai jo laikytis. Juk siekiame ne padaryti vaiką virtuozu ar olimpiečiu, bet ugdyti jo charakterį: mokome susikaupti, ištverti, nugalėti sunkumus, įveikti save mažuose dalykuose. Jeigu buvo susitarimas – „kietumas“ iš tėvų pusės privalomas. Jeigu vaikui veikla patiko ne iš karto, bet po kurio laiko – vėl siekite susitarimo, bet nemeskite po pirmojo pageidavimo „pradėti ką nors kito“. Nenaudokite prievartos: „susitarimas – priminimas – žodžio laikymasis“ yra protinga schema.
Yra du keliai lavinti vaiką. Arba parinkti jam vieną aiškią kryptį ir toje srityje jį lavinti daug metų. Arba leisti kasmet pasimokyti vis ko nors kitko. Kiek naudos vaikui duos eklektiškas visų įmanomų veiklų „paragavimas“, kai vienus metus ji groja gitara, kitus – lanko baseiną, trečius mokosi japonų kalbos?
Įvairių dalykų „paragavimas“ (jeigu tai ne narkotikai) nieko blogo niekam nepadarė. Vaikas gali rinktis. Bet vieną ar dvi sau mielas kryptis jis įžvelgs gana greitai. Būtų gerai, kad vaiko ir tėvų nuomonė dėl veiklų, sutaptų ir būtų sudarytos sąlygos jas tobulinti. Beje, mokykloje vaikai mokomi bent 5-6 skirtingų dalykų per dieną: kodėl nekyla klausimas, kad mūsų bendrojo lavinimo mokyklos ugdo „eklektiškumą“? Deja, dvylika metų aklai šaudome, ko vaikui gyvenime prireiks, o galiausiai jis įgyja siauros srities specialybę ir neretai dirba dar siauresnio profilio darbą.
Turėdamas sau mielą veiklą ar kelias veiklas, vaikas galės jose save realizuoti visą gyvenimą. Kodėl mūsų visuomenėje nuo maždaug trisdešimties metų daryti daugelį smagių dalykų pasidaro „per vėlu“? Nes nesame nuo vaikystės įpratę ieškoti veiklos, mielos širdžiai. O kadangi „širdis“ bet kuriame amžiuje savo išsireikalauja, pradedami bandyti kiti dalykai – žr. pirmą sakinį.
Apie vaikus, kurie pasiekia didelių aukštumų – tampa šokių ar sporto čempionais, dalyvauja konkursuose, sakome „parduota vaikystė“. Ar jie, matydami tik savo siaurą lavinimo sitį, užaugs pilnavertiški – mokės bendrauti, normaliai įsilies į socialinę aplinką?
Tai priklauso tik nuo požiūrio. Draugų galima rasti ir repeticijose bei treniruotėse. Neretai draugystės, pagrįstos panašiais polinkiais, lieka stipriausiomis visą gyvenimą. Nes repeticijos ir treniruotės – taip pat socialinė aplinka, į kurią reikia įsilieti ir kuriose santykiai būna labai gyvenimiški – kartais malonūs iki euforijos, kartais įtempti iki nervinių priepuolių. Rimtai dirbant, mūsų emocijos irgi reaguoja intensyviai, tad labai svarbu, kokiam žmogui patikėsime savo vaiko lavinimą. Ar futbolo treneris liepia pasiekti įvartį, spardant konkurentams į blauzdas, ar pabrėžia komandos draugiškumą, garbę? „Vaikiški malonumai“ yra labai rimtas dalykas, o didžiausias malonumas gyvenime – kai moki gyventi ne tik sau, dalintis. Suaugusieji dažnai to nebeatsimena ir tampa nelaimingais, save graužiančiais žmonėmis, užuot prisiminę, kad kai turi apie ką galvoti, turi kuo rūpintis, nelieka laiko būti nelaimingam.
Manau, tėvų tikslas – kad vaikai užaugtų laimingais žmonėmis. Jeigu jie sutinka, kad laimingais tampame dalindamiesi, nesvarbu, kurioje srityje jie skatins vaiką dalintis: gražiai pašokti scenoje, suteikiant žiūrovams malonumą, nupiešiant paveikslą, kuriuo žavėsis parodos lankytojai, ar šypsotis gatvėje, kad praeiviams būtų maloniau. Socialinę aplinką mes galime kurti, ne tik į ją įsilieti. Beje, tai ir darome kiekvieną akimirką.
Pabrėžiu – svarbu ne veikla, bet požiūris, dėl ko veikiame.
Kaip Jus pačią asmeniškai lavino tėvai ir kaip Jūs lavinate savo dukrą? Ką Jums davė tas lavinimas? Gal atėmė gražias vaikystės dienas?
Tikra tiesa, vaikystės tai visai „neturėjau“, nes po mokyklos bėgdavau į kelis būrelius, muzikos mokyklą, o studijuodama – į kelis renginius per vakarą ir dar laiko pritrūkdavo. Užtat iš kur tas neišmušamas optimistinis požiūris į gyvenimą, kad „viskas bus gerai, o apskritai, tai gerai jau yra!“?
Tad mano dukra Kristė irgi visiškai „neturi“ vaikystės ir paauglystės, dabar ji savarankiškai susidaro savo popamokinės veiklos tvarkaraštį (tiesa, man vis dar reikia jį finansuoti) ir mes retkarčiais pasimatome kokiuose renginiuose, kartais susitikę atsitiktinai, kartais verždamosis į juos viena paskui kitą („Aš eisiu…“, „O, ir aš noriu“). Džiaugiuosi, kad jos migravimo po visuomenę maršrutas man priimtinas – nors gal ne viską žinau. Ir jeigu paauglystėje nuotaikų būna visokių, vis tiek žinau, kad viskas su ja bus gerai. Tai tiek tas lavinimas ir davė…
Ką manote apie tėvelius-snobus, kurie veda lavinti savo vos gimusius leliukus, paskui lavina vaikus, bet tai daro ne dėl vaikų, o dėl socialinio statuso, nes gali pasigirti: „Mano vaikas groja fleita, gitara, smuiku, pianinu“.
Man jie labai juokingi iki tol, kol nekenkia savo vaikui. Pasigirti, kad vaikas kur nors dalyvauja – kiekvieno tėvo pareiga ir asmeninė atsakomybė, tai sveika. Nesveika, jeigu tuo stengiamės pažeminti kitus tėvus ir vaikus, kurie nėra pasiekę „mūsų vaiko lygio“. Pasekmės: mūsų vaikas tikrai geriau už mus išmoks žeminti aplinkinius. Mums tai gal ir tas pats, kol tai liečia tik aplinkinius, ar ne? Bet dažniausiai mūsų vaikai prisiliečia prie mūsų.
Tad galvokite, tėveliai, galvokite…
Ar atskiriate tokius tėvus-snobus nuo geranoriškų tėvų-entuziastų, kurie tikrai stengiasi dėl vaiko? Iš ko atskiriate?
Geranoriški tėvai-entuziastai niekada nežemins savo vaiko, net jeigu jam kas nors sekasi prasčiau už kitus vaikus. Jie kartu su mokytojais stengsis ieškoti problemos sprendimo būdo, ieškos įvairių specialistų pagalbos. O jeigu vaikui sekasi – džiaugsis kartu su juo. Skirstyti tėvus į snobus ir entuziastus – tikrai ne mūsų reikalas, kol vaikai gerai jaučiasi. Mokytojai nuoširdžiai džiaugiasi, jeigu tėvai deda nors menkiausias pastangas, lavindami savo vaikus. O kokie tėvų sumetimai – jiems spręsti. Atsakydama į šį klausimą gavau progą pagalvoti, kas iš pažįstamų tėvų yra tikras snobas. Įsivaizduokite, mano aplinkoje tokio kol kas nėra – nors šiuo metu dirbu su maždaug 300 šeimų. Jeigu atsiras, požymius aprašysiu smulkiau. O mažytės snobizmo apraiškos būdingos daugeliui, kada galvojama tik apie savo, ne apie kitų tėvų vaikus.
Ar esate pasakę tėvams, kad geriau nevestų vaiko į būrelį? Kad vaikas tam būreliui visai netinka arba kad tas būrelis netinka vaikui?
Visada taip pasakau, jeigu vaiko amžius, intelektinis ar fizinis išsivystymas neatitinka veiklai būtinų standartų. Nukreipti vaikus, padėti tėvams apsispręsti – mokytojo pareiga. Pavyzdys: jūsų vaikui nepatartina mokytis ekonomikos, kol neišmoks skaičiukų. Patarimas: kol kas nestokite į aukštąją, pradėkite nuo pradinės mokyklos. Arba paprasčiau: vaikas negros saksofonu, kol nepasikeitę jo pieniniai dantys, o stuburas negali nekrypdamas išlaikyti 6-8 kg svorio. Patarimas: iki 9-10 metų grokite išilgine fleita. Žinoma, visada įmanomos išimtys!
Kokio amžiaus vaikas jau yra subrendęs pasirinkti lavinimosi sritį pats?
Tai priklauso ne nuo amžiaus, bet nuo brandos. Kai kurių protas ateina kartu su amžiumi, o kai kurių amžius ateina vienas. Esu sutikusi vaikų, kurie jau pirmoje klasėje žinojo, kaip lavinsis, kas juos lavins ir kaip to išprašyti tėvus. Taip pat būna tėvų, kurie nepasinaudoja ant lėkštutės prieš juos padėtomis lavinimo galimybėmis, tuo apiplėšdami savo vaiką. Tad svarbu ne kada, o iš ko rinktis.
Kiek valandų per dieną, savaitę rekomenduojate užimti vaikus lavinančia veikla?
24 val. per parą nuo gimimo, nes jeigu užtikrinate kūdikiui ramias miego valandas, jau padedate jam lavėti. Aš nieko nerekomenduoju, tik atkreipiu dėmesį: vaiko lavinimas vyksta ištisai, kai tik jis pramerkia akis ir atveria ausis. Tai ir džiaugsminga, ir siaubinga žinia visiems suaugusiems žmonėms. Jūs pasižiūrite į vaiką – ir jis jau žino, kaip jį vertinate. Praveriate burną – ir jis jau žino ne tik apie save, bet ir apie jus. O kur dar veiksmai? Vaikas susiurbs iš aplinkos viską, ką jam duosite. Nes mokymasis, lavėjimas – tai gebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Vaikai gimsta ir iš karto prisitaiko. Vienam kūdikiui reikia įdėti daug pastangų (rėkti!), kad jį pamaitintų, kitam prie lovytės kabo paveikslų originalai ir skamba gyvo instrumento muzika. Abu kūdikiai taps vaikais, o paskui suaugusiaisiais. Kurio perspektyva pasiekti meno ir mokslo aukštumų didesnė? To, kuriam nereikia iššvaistyti visų pastangų, ieškant duonos kąsnio. Deja…
Vadovaujate pradinei mokyklai, kuri dirba Suzuki metodu. Papasakokite apie tai plačiau.
Viskas, ką rašau apie vaikų lavinimą, man kyla iš dr. Shinichi Suzuki ugdymo filosofijos pažinimo. Dr. Shinichi Suzuki kalba apie du dalykus: beribes vaikų galimybes ir beribę suaugusiųjų atsakomybę. Jeigu būtume tobuli suaugusieji, užaugintumėme tobulus vaikus. Mūsų mokykloje, kurios pavadinimas greitai atspindės turinį (bus pakeistas į „Suzuki pradinę mokyklą“), visos pamokos ir būreliai tarnauja vienam tikslui – kad vaikas veikdamas būtų laimingas ir darytų laimingais aplinkinius. Mokyklos svečiai (ypač tie, kurie išmano kitų mokyklų kontekstą) stebisi vaikų elgesiu, jų kantrybe, mokėjimu bendrauti. Šių savybių ugdymas daug svarbiau negu būrelių ar papildomų pamokų gausa (nors jų mokykloje tikrai daug). Nes, anot dr. Shinichi Suzuki, „žmogus yra savo aplinkos sūnus“.
„Mamos žurnalas“
