Kiek būrelių reikia vaikui? Ar normalu, kad 4 metų darželinukas lanko kelis būrelius? O pirmokas – kiekvieną dieną skuba vis į kitą būrelį? Kodėl kai kurie vaikai būreliuose nori pasilikti, o kiti bėga iš jų? Kaip suprasti, ar vaikui patinka būrelyje?
Kalbiname kurso „Kitos požiūris“ idėjos bendraautorių ir vystytoją Andrių Guginį.
Ar matant dabartinį vajų leisti vaikus į kuo daugiau būrelių, nekirba mintis, kad tai ne vaikų, o tėvų lenktynės?
Tėvai visada vaikams ieško geriausio varianto. Galbūt todėl ir leidžia savo atžaloms vienu metu būti keliais herojais. Tik ar tų herojų kostiumai vaikams tinka, ar vaikai gerai jaučiasi juos vilkėdami, sunku pasakyti. Jei atžalos būrelius lanko vien tik dėl tėvų socialinių dalykų ir įsitikinimo, kad mano vaikas turi lankyti bent tris būrelius, kitaip jis jau nėra toks gabus, kaip Jonukas ar Gretutė, gali nutikti taip, jog po tam tikro laiko vaikas išvis nebenorės jokių papildomų užsiėmimų. Nes į jo emocinę būseną taip ir nebuvo atsižvelgta.
Kartu su masinio futbolo asociacija (Mafa) seniai pastebėjome, kad vaikai į būrelius ateina ne siekti rezultatų, o gerai praleisti laiką. Vaikams svarbiausia yra žaidimas, saugi erdvė ir nuotaika. Pagalvojome, kaip galėtume geras emocijas ir saugią erdvę perkelti į futbolą, ir sukūrėme interneto kursus „Kitas požiūris“, nes norime gerinti tėvų ir trenerių bendradarbiavimą, o sportui sugrąžinti džiaugsmą ir vaikystę.
Daugelyje Europos šalių futbolas iki 10–11 metų žaidžiamas dėl malonumo ir jame nėra labai daug turnyrų, kuriuose varžomasi ir siekiama rezultatų. O Lietuvoje vis dar į pirmą vietą iškeliamas sportinis principas – tikslo siekimas ir pergalė. Kartais tas tikslo siekimas užgožia buvimą čia ir dabar.
Įsivaizduokite, tėvai atveda keturmetį vaiką į treniruotę ir jau po kelių mėnesių ima reikalauti rezultatų. Vaikas jau turi būti pradėjęs ugdyti nugalėtojo mentalitetą, turi sugebėti įveikti kitus ir konkuruoti su kitais. Bet, remiantis psichosocialiniais raidos etapais, nuo 3 iki 7 metų vystosi žaidimų amžius, tad vaikui svarbiausia yra žaisti, linksmai leisti laiką su draugais, jam svarbus yra pats procesas, o ne nuolatinis rezultato siekimas, kurio labiau nori suaugusieji.
Ir tuomet išeina toks uždaras ratas – vaikas nori eiti į užsiėmimą, jis nori patirti džiaugsmą, bet tėvai ar specialistai nori pasiekti užsibrėžtą rezultatą. Nes reikia. Nes reikalauja. Nes taip buvo. Nes pasiekia kiti. Nes kitaip nesuprantamas darbas. Nes tokia yra sistema. Ir taip toliau.
Ir tada aštuoniose atvejuose iš dešimties prasideda procesų frustracija ir vaikas meta norimą veiklą, nes neištveria spaudimo iš išorės. Ne vidinio spaudimo, o išorinio. Juk vaikas tik norėjo gerai praleisti laiką, o čia ima kažkas reikalauti rezultato.
Kad specialistai turi turėti žinių apie vaikų lavinimą, tai aišku, tačiau ar tai būtina tėvams? Juk vaikas pasako – noriu į futbolą, tėvai užrašo, ir baigta.
Vaikų ugdymas yra ne vien tik specialistų reikalas. Didžioji dalis vaiko sėkmės priklauso ir nuo tėvų. Tarkime, tėvai atveža vaikus į būrelius ir po būrelių juos pasiima. Tačiau, ar jie mato, kaip vaikai tobulėja, kaip jaučiasi, kaip žaidžia, kaip bendrauja. Dažniausiai ne.
Aišku, būna ir tokių atvejų, kai tėvai stebi treniruotes, nes neapsimoka važiuoti valandai, bet ir po to nutinka smulkūs nesusipratimai, kurie „gesina“ vaikų norą.
Tarkime, tėvai varžybų metu ima rėkti ant vaikų ir reikalauti rezultato, o tokie veiksmai tik kenkia bendram mikroklimatui ar vaiko emociniam laukui.
„Kito požiūrio“ kursuose psichologijos daktaras Tadas Stumbrys savo paskaitoje analizuoja tėvų, vaikų ir trenerių santykius bei pataria, kaip derėtų elgtis ir ko vertėtų vengti.
Tėvai turėtų susipažinti su treniruočių procesais, suprasti vaiko raidą bei pasitikėti visais procesais, o ne juos bandyti sukontroliuoti.
Kitas dažnai nutinkantis veiksnys yra perdėm greitas rezultato reikalavimas iš vaiko. Mes ir taip visur skubame, yra darbų, kuriuos „reikėjo padaryti vakar“, ir dažnai iš vaiko imame reikalauti rezultato. Skamba absurdiškai – iš keturmečio ar penkiamečio vaiko mylimo laisvalaikio užsiėmimo reikalauti rezultato! Bet taip yra. Kaip reaguoja vaikas? Jis nenori už viską atsiskaitinėti, jis nori žaisti ir jausti malonumą, todėl natūralu, jog procesas gali nutrūkti.
Vertėtų įsisąmoninti, kad sportas nėra vien tiek rezultatų siekimas – sportas gali būti ir visų procesų visuma, kuriame rezultato siekimas yra tik vienas tikslas iš daugelio.
Suaugusieji savo ruožtu turėtų taip pat atidžiau bendrauti su vaikais ir po treniruočių skatinti pozityvų, palaikantį, padrąsinantį pokalbį, o galimus kritiškus pastebėjimus pasilikti kitam kartui. Kritiką bus dar laiko kada pasakyti. Dar visas gyvenimas prieš akis.
Ar leisti vaikui išbandyti daug būrelių, tegul atsirenka, ar nukreipti viena linkme ir varyti iki galo?
Žiūrint pagal raidos amžiaus tarpsnių ypatumus, konkretus nukreipimas į konkrečias sporto ar meno sritis patartinas nuo meistrystės amžiaus.
Toks amžiaus tarpsnis, remiantis garsaus vokiečių psichologo Eriko Eriksono įžvalgomis, prasideda nuo 6–7 metų ir tęsiasi iki 12. Vadinasi, teisingam vaiko pasirinkimui laiko yra labai daug. Bet verta atsiminti, kad renkasi vaikas, ne tėvai. Šioje situacija man labai patinka žydų elgesys – jie leidžia pasirinkti ir atsiskleisti atžalai ir vaikuose nekuria savo projekcijos bei nesprendžia, kuo jie turėtų būti.
Nuo kokio amžiaus būrelis turi prasmę? Ar reikia būrelių darželinukams, kur ir taip labai įvairi veikla – sportas, muzikavimas, dailės darbeliai?
Gal čia labiau kalbama apie privačius darželius. Valstybiniuose darželiuose būrelių atsiradimas kol kas yra gal labiau epizodiškas reiškinys ir, manyčiau, kad ne visada ir naudingas. Tarkime, ar verta nuo 3 metų vaiką mokyti anglų kalbos, kai jam rūpi žaidimai, o kalbą spės išmokti ateityje? Ar verta tiek anksti visiems ugdyti muzikinius gebėjimus, jei vaikui rūpi žaidimai ir fizinė veikla?
Galbūt ir verta, jei įmanoma integruoti veiklas, rasti vaikams patinkamą veiklų ritmiką bei pateikimo būdus.
Jūs klausiate konkretaus amžiaus, bet, kiek mums teko susidurti ir išgirsti įvairių specialistų nuomonių, nėra įrėminimo. Aišku, yra pavienių atvejų, kai vaikai labai anksti atsiskleidžia, bet tokie atvejai negali būti laikomi imtimi. Gal geriau leisti visiems brendimo procesams vystytis savaime. Dabar dažniausiai į būrelius leidžiama nuo 4 metų, tačiau kai kuriose ugdymo metodikose (pvz., Valdorfo) teigiama, kad bent iki 7 metų geriausi vaiko ugdytojai yra šeima.
Ar reikia tėvams ir būrelio vadovui susipažinti ir palaikyti ryšį?
Asmeninio ryšio palaikymas, plėtojimas, nuolatinė refleksija yra vienas iš pagrindinių vaikų augimo sąlygų. Bet kokio būrelio vadovas turėtų suprasti, jog būrelis neapsiriboja kai kurių įgūdžių perdavimu būrelio lankytojams. Yra svarbu saugumas, lygiateisiškumas, bendravimas, bendradarbiavimas.
KASDIENĖS SITUACIJOS, KAI VAIKAS LANKO BŪRELIUS
Situacija: Vaikas akivaizdžiai gabus kokiai nors sričiai, tačiau nenori lankyti tos srities būrelio.
„Kito požiūrio“ kursuose psichologė Aušra Kurienė kalba apie situacijos lėtumą. Pasak psichologės, svarbu leisti įvykiams tekėti savo vaga. Vaikas negali būti tėvų norų pildytojas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė Giedrė Širvinskienė savo pasakojime vaiką lygina su gėle. Mes visi puikiai suprantame, jog gėlės augimo proceso nepaspartinsime, o bandydami primesti savo veiksmus augalą tik pražudysime.
Su vaikais labai panašiai. Reikia įsiklausyti į juos, o ne modeliuoti. Vaikai nėra molis, iš kurio suaugusieji kuria savo įsivaizduojamąsias skulptūras.
Situacija: Vaikas užsidegęs pradeda lankyti būrelį, tačiau po kelių užsėmimų nebenori.
Psichologai sako – visada bus tokių situacijų ir ateis toks būrelio metimo momentas. Edukologė Sigita Burvytė siūlo tėvams motyvuoti vaiką, ieškoti vaiko stiprybių ir taikyti tokią formulę: vieną vaiko silpnybę įveikti septyniais stipriais vaiko bruožais, kuriuos jis turi.
Vilniaus „Žalgirio“ treneris Valdas Dambrauskas akcentuoja, jog treneris visų pirma turi būti tarnas savo auklėtiniui. Kalbėdamas apie tai jis pabrėžia, jog tik gerai suvokęs žodžio „tarnas“ prasmę, gali pradėti dirbti darbą su vaikais.
Gal ir tėvai turėtų galėtų geriau suprasti žodžio „tarnas“ sąvoką. Gal taip geriau galėtume identifikuoti vaiko norus ir bet kokių būrelių metimų būtų mažiau.
O kad tokių „metimo“ atvejų bus, tai faktas. Tokio dalyko neišvengsi. Ir dažniausiai teks susitaikyti su tokiu atžalos pasirinkimu. Aišku, jei vaikas tikrai turi talentą, tuomet reikėtų sudaryti sąlygas tam talentui augti. Ir tuo turi rūpintis ir tėvai, ir mokytojai, ir treneriai.
Situacija: Vaikas nori lankyti daugybę būrelių (5–6), ar leisti? Ar tai nėra tik laiko užmušinėjimas?
Į klausimą atsakysiu klausimu: o iš kur tėvai žino, kad būtent jų parinktas būrelis yra tas, kurio vaikui reikia? Žvelgiant į žmogaus raidos tarpsnių etapus, nuo 3 iki 7 metų yra žaidimų raidos amžiaus tarpsnis. Ne žaidimo, o žaidimų. Tai natūralu, jog vaikui norisi išbandyti, pačiupinėti, patirti ir suprasti kuo daugiau veiklų, tad, savaime suprantama, bus taip, jog veiklos kis greičiau, nei nori tėvai.
Tik ieškojimais galima atrasti ką veikti.
„Kito požiūrio“ kursuose apie tai kalba „Demokratinės mokyklos“ įkūrėjas ir partneris Nerijus Buivydas. Jis pasakoja, jog jo vadovaujamoje mokykloje vaikai patys susitaria, kada reikia mokytis, o kada žaisti, kartu sprendžia aktualius bendruomenei klausimus bei kuria mokymosi ir laisvalaikio procesus. Ir daug kas kinta. Procesai nėra tvarūs, bet jie vyksta ir vaikai patys išbando įvairius procesus bei formuoja įgūdžius, nuomones bei patirtis.
Situacija: Vaikas nenori lankyti JOKIO būrelio. Nes nemėgsta svetimų žmonių, yra baugštus.
Gal vertėtų pagalvoti, kur slypi tokio elgesio priežastys. Gal vaikas per daug laiko praleidžia prie televizoriaus, kompiuterio, mobiliojo telefono ir jo savivertė virtualiame pasaulyje yra stipri, o realus kontaktas labai silpnas. Dabartinė Z karta dažnai virtualųjį pasaulį painioja su realiuoju.
Virtualiuose žaidimuose vaikai turi daug gyvybių. Kai vaikas yra nugalimas, jis pasinaudoja kita gyvybe ir vėl žaidžia, o realiame gyvenime, deja, taip nėra. Kai vaikas patiria nesėkmę, – jis iškart prisimena, kur jam sekasi geriau. Šiuo atveju – virtualiame pasaulyje, bei nori vėl grįžti į jį.
Susidaro savotiški spąstai, ir juos nutraukti galėtų tik tėvai. Būtent jie turėtų palaikyti ir padrąsinti, skirti daugiau dėmesio ir laiko, žaisti stalo žaidimus vietoj kompiuterinių, ieškoti būrelių, įsiklausyti į vaiką ir palengva jį auginti. Nevertėtų forsuoti įvykių. Šiuo atveju reikėtų mokėti išlaukti.
Situacija: Vaikui patinka būrelis, bet nepatinka vadovas.
Dėl to mes sukūrėme šiuos kursus. „Kito požiūrio“ kursuose apie panašius dalykus kalba socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, psichologas Tadas Stumbrys, buvęs futbolininkas, dabar Danijoje treneriu dirbantis Aurelijus Skarbalius. Visi sutaria, jog svarbiausia yra sukurti saugią aplinką, kad galėtų vystytis tam tikros vaiko kompetencijos. Ir būtina neužmiršti – bet kokio būrelio vadovas pirmiausia tarnauja vaikams, o tik paskui yra vadovas. Vaikai turi jaustis lygiateisiais su suaugusiaisiais.
Situacija: Vaikui patinka būrelis, bet nedraugiški kiti vaikai būrelyje.
Čia yra tiek būrelio vadovo, tiek vaiko tėvų problema. Yra įvairių metodikų, padedančių amortizuoti tokias situacijas, padedančių kurti saugią augimo erdvę. Be abejo, tam reikia laiko, bet dažniausiai viskas pasikeičia per 2–4 savaites.
„Mamos žurnalas“
