Su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos edukologe dr. Sigita Burvyte buvome sutarę keletą įdomių temų, tačiau viską nustelbė faktas, kad Sigita augina 3 sūnūs pametinukus Adomą (15 m.), Simoną (14 m.), Roką (12 m.).
Juk įdomu sužinoti, kaip pavyksta praktikoje pritaikyti mokslines žinias?
Augindama pametinukus, apsigynėte disertaciją. Vadinasi, teko patirti ne tik pametinukų iššūkį, bet ir derinti motinystę su karjera?
Iš vienos pusės, motinystę ir disertacijos rašymą buvo sunku derinti, bet dabar tai prisimenu kaip vieną gražiausių savo gyvenimo periodų.
Galvoju, kaip gebėjau susitvarkyti? Tuomet tiesiog buvo taip, kaip buvo. Priėmiau šį laikotarpį kaip natūralų. Disertaciją buvau pradėjusi rašyti dar prieš susilaukdama vaikų. Ją turtėjau pabaigti, kad galėčiau būti pavyzdžiu vaikams, kaip siekti savo tikslų.
Disertaciją „Pirmosios klasės mokinių pedagoginis koregavimas“ pavyko užbaigti vasarą, kuri tais metais buvo be galo karšta. Vaikus padėjo prižiūrėti mama ir sesuo, tam buvo pasitelkti išplėstinės šeimos ištekliai. Taip pat turėjau ir nuolatinę auklę. Be pagalbos, manau, nebūčiau galėjusi šių iššūkių įveikti.
Tam juk ir yra šeima, kad vieni kitiems padėtume ir palaikytume, kai tas palaikymas labiausiai reikalingas. Mažiausiam sūnui tada buvo 3 metai. Mano vyras palaikė ir visaip kaip rėmė mane, kad užbaigčiau disertaciją ir pasiekčiau savo tikslą. Manau, kad ir kaip mes, moterys, stengtumės būti stipriomis, be antrosios pusės palaikymo tiesiog neįmanoma įgyvendinti tokių dalykų. Kiekviena sėkminga moteris ar vyras turi savo prasmingas veiklas palaikančią antrąją pusę.
Ar dažnai mama-edukologė ima viršų prieš „tiesiog mamą“?
Augindama vaikus taikiau visas teorijas, stebėjau raidą, vedžiau dienoraščius. Kažkada prof. B. Bitinas palinkėjo parašyti monografiją remiantis savo vaikų auginimo patirtimi. Ta mintis pasisėjo galvoje ir vis dar vaikštau su ja.
Pastebiu, kad perskaityti moksliniai straipsniai, knygos formuoja mano požiūrį į vaikų ugdymą, tam tikros idėjos tampa mano asmenybės struktūros dalimi ir auklėjant vaikus atrodo savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto man visada svarbiausia buvo turėti stiprų tarpusavio ryšį su sūnumis, o ne visomis išgalėmis siekti jų akademinių žinių ar skatinti jų pasiekimus kokioje nors srityje.
Konsultuodama šeimas vaikų auklėjimo klausimais stebiu vaikus, tėvus, jų tarpusavio bendravimą ir drąsiai galiu teigti, kad ankstyvosios vaikų patirtys lemia tolesnį jų likimą. Kuo vaikas mažesnis, tuo jis labiausiai priklausomas nuo tėvų, kurie formuoja vaiko ugdymosi aplinką. Tėvų nuostatos apie vaikų auklėjimą, įsitikinimai, vertybės lemia, kokia bus ta aplinka: palaikanti ar žlugdanti, hiperglobojanti ar suteikianti amžiaus neatitinkančią laisvę, su kuria vaikas nepajėgus susidoroti ir kt.
Ar auginant vaikus svarbiau buvo motiniška intuicija, nei metodinės rekomendacijos? Žinoma, motiniška intuicija, bet ją lemia ir perskaitytos knygos, savikritiškas požiūris į save, į kitų patarimus. Teorinės žinios dažniausiai pasitvirtina, ypač jeigu gebi atpažinti gyvenimišką situaciją, kritiškai pasižiūrėti į savo elgesį su vaikais. Bet net man, turinčiai daug teorinių žinių apie vaikų ugdymą, reikia pasukti galvą, kol atpažįstu problemos esmę ar tai, kokie mano (ar vaikų) stokojami įgūdžiai ją sukelia.
Tad aš vadovaujuosi intuicija, stebiu save ir nuolat analizuoju mūsų tarpusavio santykius su vaikais. Mes nemokame skaityti vieni kitų minčių, tad labai daug kalbamės. Tai labai stiprina tarpusavio ryšį su vaikais.
Tėvams patariu įsiklausyti į savo intuiciją ir ja vadovautis. Neleiskite, kad kažkas jums primestų savo nuomonę, jūs patys geriausia žinote, ko jums reikia. Pasitikėkite savimi, niekas kitas negali geriau žinoti už jus pačius. Nebijokite būti savimi ir gyventi savo gyvenimą, bet ne kažkieno kito.
Ar augindama vaikus, kurie beveik trynukai, gimę toje pačioje šeimoje, tuo pačiu metu, įsitikinote, kas vis dėlto svarbiau, – auklėjimas ar prigimtis?
Manau, ir tai, ir tai. Žinote, pati geriausia sėkla, pasodinta ir neprižiūrima, neduos sveikų vaisių, bet jeigu ji augs gerai tręšiamoje aplinkoje ir palankiomis oro sąlygomis, ji suvešės. Gali būti, kad genetika mums iškrenta tokia, kokia iškrenta, bet aplinkos veikiami mes galime viską koreguoti, tik tai reikalauja ilgo ir nuoseklaus darbo. Aplinkos poveikis labai svarbus ir daug lemiantis. Man pačiai buvo sunku patikėti, kad taip stipriai veikia vaikų (ypač kūdikių) veidrodiniai neuronai, kuriais jie kopijuoja tėvų reakcijas, emocines išraiškas.
Buvo, kad vienam vaikui naudodavote vienokią auklėjimo metodiką, o kitam – kitokią?
Žinoma, kiekvienas vaikas, kad ir toje pačioje šeimoje gimęs ir augantis, yra labai skirtingas ir unikalus.
Tai, kas tikdavo vienam, visiškai netiko kitam. Vieno recepto ar burtų lazdelės nėra. Esame tėvai, su savo unikaliomis patirtimis, nuostatomis, kurie kuria unikalius tarpusavio santykius su kiekvienu iš vaikų.
Patys sprendžiame, kokio tarpusavio santykio norime ir, jeigu mums jis netinka, bet kada galime jį pakeisti. Svarbu suprasti bendrą esamos situacijos kontekstą, kuriame auga šių dienų vaikai, pažinti save, nuolat analizuoti tarpusavio santykius. Jeigu patiems savo išteklių nepakanka, tad svarbu, kad neužsidarytumėte ir ieškotumėte pagalbos iš išorės. Tik kritiškai žiūrėkite ir analizuokite šaltinius, kokiais moksliniais tyrimas paremtas virtualioje erdvėje paskelbtas straipsnis. Dabar labai sparčiai vyksta smegenų tyrimai, tad remkitės naujausiais moksliniais tyrimais paremtais šaltiniais, nes tai, kas dabar žinoma apie smegenų raidą, iš esmės keičia visą edukacijos sistemą. Burtų lazdelių bei vieno recepto nėra, pasitikėkite savo vidine intuicija ir ja vadovaukitės kurdami pozityvius tarpusavio santykius su savo vaikais.
Visų trijų berniukų vienodos „meilės kalbos“?
Visų trijų skirtingos „meilės kalbos“, kiekvienas iš jų savitai įdomus. Ryšys su kiekvienu skirtingas. Su vienu reikalaujantis didesnių pastangų, nes mūsų temperamentai labai skirtingi, su kitu tarsi vienas kitą jaučiame per atstumą, o kitas labai aštraus ir greito proto, tad su juo įdomu ginčytis. Reikia pasukti galvą, kad atremtum jo greitus, tikslius ir logiškus argumentus. Būna situacijų, kai jų elgesys netinkamas, bet suprantu, kad tai yra atsakas į mano veiksmus ar žodžius.
Didžiausias gyvenimo egzaminas ir žinių pritaikymas yra kasdienėse situacijose su savo vaikais. Tad puikiai suprantu kiekvieną mamą, nė kiek nesistebiu nė vienos motinos elgesiu, nė vienos nesmerkiu.
Mes kiekvienas – iš savo vaikystė, su savo patirtimi, bet didžiulė pagarba toms mamos ir tėčiams, kurie pajutę, kad santykis su vaikais yra netinkamas, nebijo kreiptis pagalbos. Nes visuomenėje, deja, kol kas dominuoja nuostata: „Eisi konsultuotis, ką, tu vaikų auklėti nemoki?“
Kaip išsprendėte pavydo tarp vaikų problemą?
Skirtingais amžiaus tarpsniais – skirtingai. Bet nuolat stengiuosi rasti laiko asmeniniams pokalbiams, per kuriuos aptariame kiekvieno vaiko rūpesčius, ko prie brolių jie pasakyti negali. Kai buvo mažesni, stengdavausi nesikišti į jų tarpusavio ginčus, o nukentėjus kažkuriam, – dirbdavau su pasekmėmis, pvz., nuplaudavau ir užtverdavau žaizdą, bet nemoralizuodavau. Aplinkinių akimis, buvau žiauri mama.
Namuose buvo taisyklė, kad pas mus nerėkiama, nesumušama ir kalbama mandagiai. Jeigu kažkuriam nepavykdavo, – laukdavo sutartinės pasekmės visiems proceso dalyviams. Pvz., jeigu vienas rėkia, kad kitas neduoda mašinėlės, tada jos netenka abu. Ir abu gauna savo pamokas, kad vienas turi nerėkti, o kitas – neprovokuoti kito.
Kaip sprendžiate vaikų konfliktus dabar?
Mokomės visi kalbėti nepakeltu tonu, pirmuoju asmeniu, nekaltindami vieni kitų, o išsakydami savo jausmus bei įvardindami kitų veiksmus bei žodžius, kurie mums sukėlė šiuos jausmus. Ir, žiūriu, ši praktika vaikams labai padeda gyvenime jau dabar, teik bendraujant tarpusavyje, tiek su mumis, tiek su bendraamžiais.
Ar visi vaikai vienodai paklusnūs?
Visi skirtingai nepaklusnūs. Juokauju. Nenoriu, kad jie būtu man patogūs ir besąlygiškai manęs klausytų, aš irgi žmogus, darau klaidas. Man svarbu, kad jie mokėtų argumentuotai kalbėti, remdamiesi faktais, ir jeigu su manimi nesutinka, turi argumentuotai apginti savo nuomonę. Man patinka, kad jie to mokosi, mes nuolat deramės, analizuojame, tariamės. Įdomu stebėti, kokiais principais jie vadovaujasi tarpusavyje susitardami. Drąsiai galiu pasakyti – ką įdėsi, tą turėsi, kiekvienas vaikų elgesys turi savo priežastis. Kaip mes juos nukreipiame, ten jie ir linksta. „Neleiskime savo vaikams daryti nieko, dėl ko jų nemėgtumėte“, – tai Johano Peterseno mintis. Gili mintis, ir vadovaukimės ja. Vaikai per maži, kad numatytų tolesnes savo elgesio pasekmes, bet mes esame pajėgūs tai padaryti. Įjunkime vaizduotę, kuo gali užsibaigti vaikų netinkamo elgesio įpročiai ateityje. Tik skirtumas tas, jeigu čia ir dabar nieko nesiimsime, tai ateityje nebegalėsime sugrąžinti laiko, o netinkamo elgesio koregavimas reikalaus dvigubai daugiau laiko ir energijos. Sunku patikėti, kad ateityje laiko vaikams rasime dvigubai daugiau, jeigu net dabar neskiriame 5 minučių.
Graudu žiūrėti, kai karantino metu tėvai pagaliau „susipažino“ su savo vaikais, pamatė, kokios yra vaikų įgūdžių spragos, ir dėl to pradėjo kaltinti mokytojus. Socialiniai tinklai ar uždaros grupės tiesiog pilnos šnabždesių apie tai. Kiek daug mums dar trūkta sąmoningumo, kad mes patys turime užsiimti savo vaikų auklėjimu, o nepermetinėti savo pareigų mokytojams, jie to padaryti nepajėgūs. Karantinas buvo gera proga padėti savo vaikams išsiugdyti trūkstamus įgūdžius, bet tik maža dalis tėvų tuo pasinaudojo. Visuomenėje vis dar neįvyko lūžis, kad tėvai yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą.
Kas jūsų sūnums yra „bausmė“, o kas – didžiausias apdovanojimas nuo mamos?
Pas mus nėra bausmių, bet yra susitarimai. Kai iškyla sunkumai, mes juos stengiamės įveikti bendru susitarimu, todėl daug kalbamės, argumentuojame, įrodinėjame, ginčijamės, tariamės. Atsakymo į šitą jūsų klausimą kreipiausi į savo „ekspertus“, – sūnus. Buvo smalsu sužinoti, ką jie atsakys. Pasirodo, kai kurios pareigos jiems yra bausmė, pvz., kai paprašau pagalbos išsiurbti ar išplauti indus. Ypač kai to prašau ne laiku, kai jie nori žiūrėti TV. Vienam didžiausias apdovanojimas yra pagyrimas, kai jaučiasi reikšmingas, nes švariai išplovė indus, tvarkingai džiausto rūbus ir kt. Kitam bausmė – kai negali daryti, ko nori, nes tam trukdo pareigos, o apdovanojimas, pasirodo, yra pagalba, kurią gauna paprašęs atliekant namų darbus.
Ar padedate sūnums ruošti namų darbus?
Labai noriu padėti jiems užaugti savarankiškais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis, kurie jaučiasi atsakingi už savo veiksmus, geba priimti savarankiškus sprendimus. Tad vadovaujantis šia filosofija namų darbai yra jų pareiga. Jeigu jiems kažkas neaišku, tada jie ateina ir klausia, mes analizuojame, ir jie patys mokosi ieškoti informacijos, atskirti patikimus šaltinius nuo nepatikimų, ieškoti netradicinių problemų sprendimo ir kt. Man svarbu, kad ne aš jiems priminčiau, kad jie turi ruošti namų darbus, bet noriu, kad jie manęs klaustų, kas neaišku. Yra didelis skirtumas, kai tėvai vaikšto paskui vaikus ir jiems vis įkyriai primena, kad vaikai turi atlikti savo pareigas ir kai vaikai jaučiasi atsakingi ir ieško, kaip atlikti savo pareigas.
Ar auginti pametinukus „apsimoka“ finansiškai ir laiko prasme, juk sakoma, kad tokie vaikai užauginami „vienu vargu“?
Norėjau, kad būtu mažas tarpas tarp vaikų, ir jie būtų artimi. Ir žinojau, kad jeigu bus ilgesnis laiko tarpas, tai tik po 15 metų užsimanysiu padovanoti jiems broliuką ar sesutę. Ar apsimoka finansiškai, sunku pasakyti: jeigu matuosime ilgalaikėje perspektyvoje, gal ir „apsimoka“, tačiau matuojant šia diena, tai investicijos yra didelės visomis prasmėmis.
Ar jums pačiai reikėjo psichologinės pagalbos auginant pametinukus?
Man užteko artimųjų žmonių palaikymo, pagalbos, rūpesčio ir globos. Aš tą pagalbą gavau artimiausių šeimos narių rate. Taip, man jos labai reikėjo, jeigu tokių žmonių šeimoje neturite, nebijokite pagalbos ieškoti už šeimos ribų, interneto portaluose. Mūsų svetainėje www.ugdykimekartu.lt yra daug informacijos, taip pat žinių galite semtis Pozityviosios tėvystės laboratorijoje (www.tevystė.lt), ten rasite ir pozityviosios tėvystės diagnostikos testą.
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
