Piešimas žmogui gali būti ne tik saviraiškos, bet ir terapijos priemonė. Sąvoka „therapia“ kilusi iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio rūpestį, priežiūrą, gydymą. Žodis „gydymas“ turi dar vieną prasmę – tai išsivadavimas iš ko nors.
Dainora Skrabulienė – edukologė, dailės didaktikos ir dailės terapijos metodų taikymo specialistė.
Piešimas kaip terapija
Vaikai kaip ir mes – suaugusieji – išgyvena daug ir įvairių emocijų: ir teigiamų, ir neigiamų. Svarbu padėti vaikui jas suvokti, suprasti ir būti šalia. Su 4 metų ir vyresniu vaiku jau galime kalbėti apie piešinį, prašyti iš pradžių papasakoti, kas nupiešta. Taigi piešimas gali būti nepamainoma priemonė, padedanti parodyti vaikui, kad esate čia su juo, jis jums svarbus, jums gera su juo būti kartu.
Visiems žinoma situacija, kai žmogus pyksta, bet nepripažįsta savo pykčio, tuomet pyktis jį valdo. Jei tik žmogus suvokia savo pyktį, jį įsisąmonina, dažnai situacija pasikeičia, žmogus pradeda valdyti savo pyktį, ir šis nurimsta.
Dailės terapijos proceso metu vaikas arba suaugęs žmogus „išpiešia“ savo problemą, pats ją vizualiai pamato ir įvardija.
Kaip suvaldyti minčių chaosą
Jaučiamą nerimą ir įtampą, baimes, liūdesį, apmaudą dažnai dar stiprina ir minčių chaosas, kuris siautėja galvoje. Tada bet kokia situacija atrodo nekontroliuojama, o pats jautiesi bejėgis, lyg nieko negali pakeisti ar padaryti, sutrikęs ir išsigandęs. Kartais tą chaosą labai sunku apsakyti žodžiais.
Tuomet į pagalbą gali ateiti paprastas popieriaus lapas ir pieštukas. Kai paimi tuščią popieriaus lapą, iš pradžių sunku – neramu, kad gal kažką ne taip nupieši, gal neturi įgūdžių. Pasidavus spontaniškumui, palengva ranka pati pradeda vedžioti teptuką ar pieštuką, lape atsiranda spalvos, formos, iškyla vaizdai.
Minčių ir jausmų chaosas iš galvos persikelia ant popieriaus lapo. Ir ateina palengvėjimo bei aiškumo jausmas – tarsi viso to jau nebeliko viduje.
Tuomet kur kas drąsiau iš šalies žvelgti į situaciją (į savo piešinį). Tarsi viskas paprasta, bet kartu stebuklinga… Tai, kas buvo mūsų viduje (chaosas, sumaištis, nerimas, gal baimės…) „atsigulė“ ant popieriaus lapo.
Piešiniai – mūsų vidinės nuotraukos
Piešiniai mūsų jausmus, emocijas ar nuotaikas padeda pamatyti tarsi „pagautus nuotraukoje“, atspindėtus veidrodyje, „ištrauktus iš vidinio pasaulio“. Mes žvelgiame į savo piešinį tarsi į save patį, tik dabar jau per aiškiai esantį atstumą, kuris mums suteikia galimybę, nesitapatinant su savo jausmu, emocija ar konkrečiu įvykiu, aiškiau pamatyti ir suvokti esamą situaciją. Svarbu priimti save tokį, koks esu! Piešiniai atspindi ne tik mūsų patirtį, bet ir jausmus, net ir tuos, kurių mes patys negalime įvardinti, nepažįstame, nepripažįstame ar net slepiame. Žvelgiant į šiuos jausmus per atstumą, piešinys autoriui padeda susitaikyti su savo problema, priimti ją.
Tada problema nebeatrodo tokia didelė, grėsminga ar neišsprendžiama.
Dailės terapijos proceso metu žmogus, žvelgdamas į savo piešinius, pradeda skaityti savo darbų simbolių kalbą ir pamažu supranta, iš kur kyla problemos ir kaip galima jas išspręsti ar koreguoti.
Dailės terapija – tai ir galimybė tyliai pasikalbėti su pačiu savimi, „atlikti išpažintį“ sau, ypač tuomet, kai būna labai sunku… Piešinys dažniausiai gimsta tyloje, tačiau jis prabyla labai išraiškinga, turtinga vidinių išgyvenimų kalba, kurią perduoda piešinio linijos, spalvos, figūrų išsidėstymas erdvėje, jų dydis, formos, santykiai, linijos stiprumas…
Simbolių kalba
Piešiant kartu su vaikais, galima labai smagiai ir tikslingai bendrauti, suprasti jų mintis, požiūrį į situacijas. Neseniai su dukrytėmis piešėme tema: „Kuo pasipuoščiau, kuo norėčiau būti, jei mane Dievas pakviestų į puotą“.
Vyresnioji Lurda nupiešė ir paaiškino: „Dievas mus visada kviečia į puotą, kartais mes priartėjame, kartais nutolstame…“ Be galo įdomu – nes piešiant atsikleidžia tokie pasąmonės klodai, kuriuos paprastai bendraujant sunku aptikti.
Piešiniuose galima analizuoti ne tik mažylio naudojamas spalvas, bet ir tai, kokias linijas jis piešia, kokius simbolius vaizduoja, kaip jis piešia, kokio dydžio yra jo piešiniai… Geriausia apie vaiko piešinį kalbėtis su pačiu vaiku, o ne interpretuoti be jo. Vaikas papasakos daug daugiau nei pavaizdavo, ir jo pasakojimas bus tai, ko mums reikia. Yra ir formalusis piešinio analizavimo aiškinimas. Tam tikri piešinių požymiai atspindi psichologines savybes: agresyvumą, negatyvizmą, antisocialumą.
Jei piešinyje padidintos plaštakos – tai nepatenkintas bendravimo poreikis; kumštis – agresyvumo, kaip atsako į nesusiklosčiusius santykius su bendraamžiams, požymis.
Pakelta ranka į viršų (dideliu delnu) gali liudyti apie esantį agresyvumą.
Dantų, rodomų besišypsant, vaizdavimas gali būti verbalinės agresijos požymis. Gali būti, kad tas žmogus dažnai rėkia, barasi, keikiasi, pernelyg dažnai aplinkiniams sako pastabas.
Projekcinis piešinys
Bet kuris vaiko piešinys yra projekcinis. Situacija šeimoje, emocinė ar fizinė savijauta bei kiti veiksniai daro įtaką piešiniui – kompozicijai, spalvoms, formoms, simboliams. Norint įvardinti problemą, nepakanka turėti tik vaiko piešinį, svarbu žinoti, kokiomis aplinkybėmis jis buvo nupieštas, kas šiuo metu vyksta vaiko gyvenime ir ką jis pats sako apie savo piešinį.
Tamsiomis spalvomis užtapytas darbas gali reikšti pyktį, depresiją arba natūralų mažo vaiko poreikį pajausti kontrastą tarp balto popieriaus lapo ir jo paliekamų pėdsakų. Mažytė žmogaus figūrėlė dideliame popieriaus lape gali byloti apie vaiko nepasitikėjimą, drovumą arba tiesiog atspindėti, kaip jis jautėsi pirmą kartą keliaudamas Nidos kopomis.
Vaikai dažniausiai piešia pasaulį tokį, kokį suvokia. Nereikia iš karto baimintis, jei popieriuje pavaizduotas mažojo pasaulis jums pasirodys grėsmingas. Neretai piešinių tematiką lemia dienos atsitiktinumai, patirti įspūdžiai, matyti animaciniai filmai, todėl nusakyti vaiko būsenos iš vieno ar kelių piešinių neįmanoma. Geriausias būdas „perskaityti“ mažojo dailininko piešinius – juos rinkti ir atidžiai stebėti pokyčius. Patartina visada kitoje piešinio pusėje užrašyti datą, kad prireikus galėtumėte jį susieti su konkrečiais įvykiais.
Kaip matote, nežinant konteksto, susigaudyti išties nelengva. Jei vaiko piešinys atrodo piktas, liūdnas, destruktyvus, negražus, svarbiausia suvokti, jog vaikas savo piešiniu išreiškė savo jausmus ir taip išsikrovė, atsikratė įtampos.
Taigi vaikas pats gydo save, piešinyje dėlioja savo patirtį, svarbiausia – jam leisti tai daryti neklausiant, „kodėl taip juodai užterliojai?“, ir nekomentuojant: „Oi, sugadinai tokį gražų piešinį“, „Ne, reikia gražiai mergaitę piešti“.
Ar reikalingas emocijų išlaisvinimas?
Kiekvienas žmogus išgyvena įvairiausias emocijas. Jos dažniausiai būna susijusios su kasdieniu stresu, įtampa, nerimu dėl ateities ar gyvenimo prasmės ieškojimu.
Vaikai, kaip ir mes, turi savų problemų – tai ir situacijos darželyje, ir socialiniai vaidmenys, ir emocinė aplinka namuose, persikraustymas iš vieno buto į kitą, tėčio ar mamos išvykimas į komandiruotę ir kitos įvairios situacijos, kurios mums gali atrodyti nereikšmingos. Vaikui tai – jo pasaulis, kurį jis bando suvokti ir saugiai išgyventi.
Nė viena problema dar neišsisprendė savaime. Galime manyti, kad jas ignoruojant, problemos dingsta.
Tačiau tai paties savęs apgaudinėjimas! Nesprendžiamos problemos, neišlietos emocijos įsitvirtina mūsų viduje ir lėtai mus dusina. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis – niekas iš niekur neatsiranda ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime.
Neslėpdami savo jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.
Veiksmingas būdas įveikti savo vidines įtampas, nesuvoktas emocijas ar nerimą – susidurti su visu tuo akis į akį! Šiam procesui puikiai tinka dailės saviraiška ir dailės terapijos būdai bei metodai. Jie padeda išsakyti tai, kas netelpa žodžiuose. Kartais mūsų išgyvenami jausmai yra per daug sudėtingi, kad galėtume juos patys suprantamai sau įvardinti. Sunku apie tai kalbėti. Tuomet į pagalbą gali ateiti piešimas, braižymas, trynimas… Piešdamas žmogus patiria katarsį – dvasinį ir jausmų apsivalymą. Jo metu piešinio autorius turi galimybę išsivaduoti iš jį kankinančių emocijų, jausmų, prisiminimų, nuoskaudų.
Galimi keli būdai saugiai išlieti susikaupusius negatyvius jausmus ar emocijas:
• Keverzoti užsimerkus nedarbine ranka, tiesiog braižyti, piešti ant popieriaus lapo pieštuku, markeriu ar rašikliu – esant aktyviai emocijai, pageidautina tai daryti kuo stipriau, nesiekiant jokio meninio rezultato. Atsimerkus ir pažvelgus į piešinį patartina rasti („ištraukti“) ten slypinčius konkrečius objektus ar simbolius ir juos dabar jau darbine ranka paryškinti, pagrąžinti.
• Piešti klausantis aktyvios muzikos. Tęsti tol, kol norisi tai daryti. Proceso pabaigoje popieriaus lapą galima suplėšyti. Po to patartina piešti įsijungus ramią muziką.
• Esant pykčiui, patartina nupiešti „pykčio veidą“ – vėliau galima jį suplėšyti ar kitaip juo atsikratyti.
• Galima pieštuku nieko negalvojant užtušuoti visą popieriaus lapą ir trintuku „pratrinti“ kontūrus ar konkrečius vaizdinius.
• Emocijas „išlieti“ padeda ir strėlyčių mėtymas į taikinį, neigiamų emocijų „išrėkimas“ į stiklinę ar popieriaus plėšymas/glamžymas.
Žinoma, vien piešiant problemos nėra išsprendžiamos, tačiau piešimas leidžia išlieti susikaupusias negatyvias emocijas, padeda nusiraminti, atsipalaiduoti, o tada ir tinkamą sprendimą lengviau priimti.
Pastebėta, kad vaikai, turintys psichologinių problemų, piešdami dažnai išteplioja dažais beveik visą savo kūną. Siekiant terapinio tikslo, to nereikėtų drausti. Tokiems vaikams svarbu sudaryti sąlygas žaisti su dažais ir po to nusiprausti. Jei sąlygos bus palankios tokiai raiškai, po truputį toks vaikų elgesys keisis, vaikai nebejaus poreikio taip tepliotis. Būna, kad vaikai, išgyvenę traumines situacijas, dirbdami maišo ir taško dažus – patartina to nedrausti, bet leisti išreikšti viduje susikaupusius jausmus ir emocijas. Po tokio aktyvaus proceso patartina vaikui pasiūlyti „kietą“ dailės techniką (markerį, flomasterį ar pieštuką) – „kieta“ dailės technika padeda nuraminti ir koncentruoti savo mintis.
Ką kalba „geros“ ir „blogos“ spalvos
Tradiciškai manoma, kad „geros“ spalvos (kitaip tariant, tos, kuriomis turi piešti vaikai, neturintys rimtų problemų) – tai žalia, mėlyna, geltona, rausva, oranžinė ir žydra.
Raudona spalva piešinyje gali reikšti polinkį į agresiją, juoda – prislėgtą būseną, depresiją. Tačiau šios schemos nereikia laikyti šablonu, tinkamu kiekvienam vaikui ir kiekvienam atvejui. Juk gali būti ir taip, kad raudona spalva vaikui tiesiog patinka (labai graži paties pieštuko arba flomasterio spalva), kad ji yra nauja, anksčiau neišmėginta ir pan.
Tais atvejais, kai vaikas iš tiesų labai dažnai naudoja raudoną arba juodą spalvą, vertėtų pradėti stebėti vaiką atidžiau, gal jis dėl ko nors išgyvena. Labai dažnai vaikas per piešinį išlieja viską, ką jaučia.
Emocinį, psichologinį nestabilumą gali rodyti:
• Piešimo linija labai silpna, trūkčiojanti, vos įžiūrima.
• Vaikas labai nedrąsiai, nepasitikėdamas savimi elgiasi su meninės raiškos priemonėmis.
• Labai stipriai spaudžia pieštuką.
• Nejaučia ribų, piešia net už popieriaus lapo.
• Nėra skaidrių, ryškių spalvų.
• Vyrauja drumzlinos, „nešvarios“ spalvos.
• Tapydamas dažais pradeda tapyti, terlioti savo kūną.
• Vaikas naikina savo darbelius.
• Nerimastingai trina vieną vietą, lyg norėdamas ištaisyti, ką „neteisingai“ nupiešė.
Visi šie minėti piešinio ar elgesio bruožai turės „pavojaus ženklų“ tik tada, jei jie kartosis nuolat ar ilgą laiką, o ne vieną kartą. Vieno kokio nors simbolio ar schemos piešimas, kartojamas nuolatos gali byloti apie psichologinius, socialinius tam tikrus savisaugos blokus ar gynybą. Tačiau normaliai augančio vaiko patirtis yra įvairi ir kintanti, todėl gali būti įvairių, atsitiktinių, neįprastų piešinių bei poelgių.
Verta žinoti, kad 4–7 metų vaikų jutiminiai išgyvenimai greitai keičiasi, tai atsispindi ir piešiniuose – būdingas padidintų objektų dalių, kurios juos domina, piešimas.
Piešdami padedame sau
Žmogus piešdamas tarsi „išsikuopia“ savo vidų. Dailės saviraiška padeda išveikti, išleisti tai, kas buvo giliai užslėpta, slėgė ir užėmė tam tikrą vietą asmens viduje. Tokiu būdu saugiai išgyvenamos susikaupusios nuoskaudos, įtūžis, gėda, kaltė ir kiti negatyvūs išgyvenimai, kurie trukdo laisvai tekėti gyvybinei energijai. Negatyvūs jausmai ir emocijos – tai „kamščiai“, kurie sukelia kūno negalavimus.
Visa tai išpiešęs ir sąmoningai išgyvenęs bei suvokęs žmogus išgyja. Įrodyta, kad tiek dailė, tiek, kūryba, tiek meninė saviraiška, tiek meditacija (susikaupimas, malda) gali būti ypač svarbi fizinei ir dvasinei sveikatai palaikyti bei atkurti. Na, o savęs pažinimas – tai gyvenimo prasmės atradimas ir vidinių galių atkūrimas.
Jei Jums įdomu plačiau susipažinti su dailės terapija, daugiau sužinoti apie vaikų piešinius ir dailės terapijos metodus, kviečiame į praktinius ir mokomuosius seminarus. Daugiau informacijos rasite puslapyje: www.pazinimassaviraiska.lt
„Mamos žurnalas“
