Spalvos – nuostabi gyvenimo dalis, kuri lydi mus nuo pat gimimo. Spalvos pasąmonėje siejamos su tam tikrais potyriais, įvykiais, vėliau suformuoja požiūrį ir spalvos supratimą. Dėl to suaugusiųjų žmonių paklausus, kokia spalva mėgstamiausia, jie dažniausiai turi atsakymą. Vaikams visos spalvos nuostabios.
Dailės ir keramikos mokytoja Martyna Juodeškienė
Kada pradėti vaiką mokyti spalvų?
Klausimas, kuris pateikiamas tikrai dažnai. Esu įsitikinusi, kad vaiką mokyti vienų ar kitų dalykų reikia tuomet, kai mažylis jau pasiruošęs. Kaip nustatyti, kad jau atėjo tas laikas? Vaikas pradeda lyginti du tuos pačius daiktus tik skirtingų spalvų. Paėmęs pieštuką ar kreidelę stebi savo aplinką, ieško panašių spalvų.
Tiesa, amžiaus tarpsnis nuo dvejų iki trejų metų yra tas laikas, kai vaikas jau turėtų susidomėti spalvomis. 2,5–3 metų vaikai paprastai jau pažįsta penkias (ar daugiau) spalvų. Geba prisiminti tų spalvų pavadinimus. Jeigu iki 3 metų vaikas nereaguoja į spalvas, nepastebi skirtumo, negali parodyti ar įvardinti nė vienos spalvos, reikėtų apie tai pasikalbėti su gydytoju.
Kaip mokyti spalvų?
Dirbdama darželiuose naudoju kontekstinio ugdymo principus – tai yra susieju visus mokomuosius dalykus į bendrą visumą. Paprastai spalvų pažinimo mokome savaitėmis: raudonoji savaitė, mėlynoji savaitė ir t.t. Tuomet visos veiklos ir užduotys siejamos su pasirinkta spalva.
Būnant namuose, svarbu vartoti spalvų pavadinimus. Pvz.: „Ar norėtum, kad paskaityčiau pasaką iš šios žalios knygos?“ „Žiūrėk, pastačiau mėlyną bokštą“. Labai smagu mokyti spalvų tapant dažais, piešiant spalvotas pieštukais, plėšant ir klijuojant spalvotą popierių, bet kad ir kokius metodus pasirinksite, – svarbiausia kalbėti, pasakoti ir kartoti.
Ar vaiką turi supti tik ryškios, grynos spalvos?
Per didelis spalvų intensyvumas ir srautas vargina suaugusiuosius, tai ką jau kalbėti apie vaikus.
Reikėtų nepamiršti, kad didelis kiekis ryškių spalvų, ekranai, ryškūs žaislai trukdo vaikui mąstyti, nes kai aplink vien ryškios spalvos, – mažylis negali galvoti, jo protas tiesiog apdoroja matomą ryškų vaizdą.
Stenkitės, kad žaislai būtų mažiau spalvingi, nepirkite daug žaislų iš karto. Kuo daugiau vaikas turės žaislų, tuo mažiau kūrybiškas jis augs. Dažnai, norėdami nudžiuginti, padaryti gero, mes tiesiog kenkiame. Vaiko aplinka ir kambarys, kur mažylis ilsisi, turėtų būti švelnių pastelinių tonų.
Ar mokyti vaiką spalvas derinti? O jei mėgsta išsirinkti kakofonišką rūbų derinuką, leisti?
Kai specialistė turėčiau sakyti, kad reikia leisti, bet kaip mama gerai suprantu, kad kartais tiesiog neįmanoma taip atrodančio vaiko išleisti iš namų. Aš suruošiu kelis skirtingus derinius ir leidžiu išsirinkti. Galimybė rinktis yra labai svarbi ir reikalinga. Mokydamasis derinti, rinktis, vaikas augs atsakingas, pasitikės savimi ir taps savarankiškesnis.
Dabar dizaineriai vaikams kuria rudus, pilkus, juodus drabužius – kaip suaugusiesiems. Palaikote?
Man tokie drabužiai patinka daug labiau nei su animacinių filmų herojais, blizgučiais ir labai ryškiomis spalvomis. Galima derinti ryškesnius ir santūresnius drabužius ir aprengti vaiką labai stilingai. Žinau, kad drabužiai tikrai susiję su kūrybiškumo auginimu, kad ir kaip tai neįtikėtinai galėtų skambėti. Tiesa, vaikas yra asmenybė, todėl jo skonis nebūtinai sutaps su jūsiškiu, atminkite tai ir leiskite kiekvienam vaikui būti savimi.
Daug mitų apie juodą spalvą, sakoma, kad ji nevaikiška. Kaip reaguoti, jeigu vaikas ją mėgsta?
Kiekvienam nors kartą gyvenime teko girdėti neigiamų dalykų apie juodą spalvą (juoda katė perbėgo kelią, juoda diena, mirtis), bet ar niekad nekilo minties, kodėl juoda?
Kodėl mirties simboliu negalėtų būti, pavyzdžiui, raudona, nes juk asocijuojasi su krauju. Dėl kačių būtų šiek tiek sudėtingiau, raudonų neteko sutikti. Visa ta tiesa apie juodą spalvą yra mums suformuojama, o mes, tapę tėvais, iš naujo formuojame savo vaikų supratimą. Pagalvokite, ar metukų vaikas suvokia, kad juoda – tai bloga spalva? Vaikas neturi supratimo, požiūrio, bet tokį turi mama. Ne kartą esu girdėjusi mamų pasidalinimų, kaip jos išima juodą spalvą iš paletės. Žinau, kad kai kur darželio auklėtojos surenka juodus pieštukus ir flomasterius.
Ar žinote, kad pusės metų kūdikis dar nemato visų spalvų, dėl to svarbus kontrastas, tad gydytojai pataria naudoti juodos ir baltos spalvos derinius, žaislus, paveikslėlius, nes taip geriausiai lavinama rega?
Kai kūdikis po truputį virsta vaiku ir ima domėtis dažais, kitomis priemonėmis, pastebime, kad juodą spalvą ima pirmą. Tai labai paprasta, nes ta spalva ryškiausia. Nėra čia jokio paslėpto blogumo. Čia lyg mokyti mažylį – žiūrėk, čia rudas šuniukas, o čia juodas, bet jis blogas, jo nemylėkime, rudas daug geresnis, einame, paglostysime jį. Arba – matai, ta teta su juodomis kelnėmis, turbūt jai labai liūdna, matyt kažkas mirė. Tikiuosi suprantate mano ironiją. Tiesiog bandau išteisinti juodą spalvą. Ji nėra niekuo susijus su blogiu, tai tik mūsų visuomenėje suformuotas standartas.
Maždaug 7–8 gyvenimo metais susiformuoja visiškas juodos spalvos supratimas. Tik tokio amžiaus vaikų piešinių spalvos jau galėtų būti vertinamos. Iki tol svarbu, ką ir kaip nupiešė, bet visiškai nesvarbu, kokiomis spalvomis. Iki 7 metų vaikai negeba intuityviai sieti spalvos su jausmais.
Ar turėtume kažką keisti? Aš keičiu, savo vaike, savo mokiniuose, o ar keisite jūs, tai tik jūsų reikalas.
Aš noriu, kad mano dukrytė neturėtų siauro stereotipinio mąstymo, net jeigu tai tik spalvos supratimas. Ką gali žinoti, gal jos gyvenime „bloga“ spalva taps žalia ar mėlyna. Esu tikra tik dėl vieno – tai ji supras ir nuspręs pati.
Apie mane:
Esu Martyna, visų pirma ir svarbiausia mano pozicija – esu nuostabios, 2,5 metų mergaitės Barboros mama. Darbe mokau vaikus dailės ir keramikos. Pedagoginį darbą dirbu jau 8 metus. Mokau Vilniaus rajono Maišiagalos LDK Algirdo gimnazijoje, vedu keramikos ir dailės užsiėmimus net aštuoniuose Vilniaus miesto darželiuose. Įkūriau mažųjų lavinimo studiją „TeptLept“, į kurią susirenka tėvai su vaikais nuo pusės iki trejų metų. Esu „Mamadienio“ renginių savanorė. Aktyviai domiuosi vaikų lavinimu, kūrybiškumo ugdymu, psichologija. Džiaugiuosi, kad savo žinias galiu pritaikyti, dirbdama su vaikais, ir patirtimi pasidalinti su kitais specialistais bei tėvais.
„Mamos žurnalas“
