Konsultuoja Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Piešiniai – vaiko meistrystės išraiška
Vaikų piešiniai buvo pradėti moksliškai tyrinėti maždaug prieš šimtą metų, siekiant aptikti juose laipsniškų pokyčių, rodančių vaiko brendimą, jo raidą. Įdomu, kad mūsų kultūroje suaugusieji paprastai būna patenkinti, kai jų auginami ir auklėjami vaikai piešia (ypač jei jie tai daro popieriuje, o ne ant sienų), tai iš dalies paaiškina, kodėl mūsų vaikai piešti mėgsta.
Vaikų entuziazmas piešti labai susijęs su tuo, kaip suaugusieji elgiasi su piešiančiais vaikais.
Kiekvienas vaikas turi lūkestį būti geras ir patikti suaugusiesiems, tad jam malonu, kai suaugusieji džiaugiasi piešiniais, laiko juos meistrystės išraiška. Vaikui svarbu, kad tėtis ar mama šią meistrystę pastebėtų, pripažintų, paskatintų. Tokiu atveju – jis piešia noriai. Yra kultūrų, kuriose vaikų piešimas yra paplitęs kiek mažiau, arba vaikų piešinių specifika gali būti savita (pavyzdžiui, pastebėta, kad Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje vaikai daugiau laiko praleidžia piešdami įvairius ornamentus, tai susiję su vietos kultūra).
Viena iš svarbiausių žmogiškumo ypatybių
Pasak garsaus raidos psichologo Žano Pježė, augdami vaikai įgyja gebėjimą piešiniuose panaudoti simbolius, atspindinčius realybę. Žmogaus vidinio pasaulio raiška per simbolius yra viena iš esminių žmogiškumo ypatybių, kuri pradeda rastis nuo pat vaikystės. Kaip kūdikio gugavimas ilgainiui virsta suprantamais žodžiais ir sakiniais, kuriuose atpažįstamas savitas, jokiam kitam vaikui nebūdingas balso tembras, taip ir beformės, beprasmės, atsitiktinės keverzonės popieriaus lapuose (kurių „gaminimas“ iš pradžių vaikui teikia tiesiog paprastą fizinį malonumą) priešmokyklinukui augant ūmai prasiskleidžia spalvotais veidais, žmonių, gyvūnų, augalų figūromis, įgyja prasmę.
Pasak J. Pježė, piešdami vaikai žaidžia, tad šių dalykų negalima griežtai atskirti: pavyzdžiui, dėliodamas smulkius taškelius popieriaus lape, vaikas (įsi)vaizduoja-žaidžia, kad lyja lietus.
Kuo vertingas piešimas?
Priešmokyklinis amžius – puikus laikas piešti, tuos piešinius tyrinėti ir tais piešiniais džiaugtis. Vėliau vaikai patenka į ugdymo sistemą, kurioje pedagogai ir tėvai tarsi liaujasi vertinti šiuos vaiko veiklos produktus, prioritetą teikdami raidėms, žodžiams, sakiniams, skaičiams ir formulėms.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl daugelis maždaug 8 metų vaikų nustoja branginti piešimą ir tuo užsiima vis rečiau, o dažnas suaugusysis savo piešimo gebėjimais primena būtent tokio amžiaus vaiką. O štai, kol vaikas mažas – piešimas yra vertinamas. Tėvai ir pedagogai, paklausti, kuo jiems patinka ši vaiko veikla, paprastai pateikia vieną ar kelis iš tokių tipiškų atsakymų:
piešdamas vaikas lavina smulkiąją motoriką, miklina ranką, tai praverčia mokantis rašyti;
piešiant skatinamas vaiko kūrybiškumas, stiprinami savikontrolės įgūdžiai, piešiniuose jis gali išreikšti jausmus (šią idėją iš tiesų patvirtina moksliniai tyrimai, yra pastebėta, kad jau trejų metų vaikai geba atpažinti ir pavadinti baimę, liūdesį, laimę, išreikštą savo bendraamžių piešiniuose);
piešdamas vaikas yra užsiėmęs, jaučia malonumą, pasitenkinimą ir tol, kol piešia, prikrečia namuose ar darželyje mažiau „eibių“; suaugusieji tuo metu gali „atsipūsti“, imtis kokių nors reikalų;
vaikų piešiniai yra žaviai „naivūs“ ir gražūs, nors imk ir kabink namuose ar darželio grupėje ant sienos – tai paprastai ir yra daroma, teikia džiaugsmo vaikams, tėvams ir pedagogams; teigiamai veikia vaikų (taip pat – tėvų ir pedagogų) savivertę; įdomu, kad net pasaulinio garso menininkai, pavyzdžiui, Gustavas Klimtas (Gustav Klimt 1862–1918) labai žavėjosi vaikų piešinių savitumu, sėmėsi iš jų įkvėpimo;
piešiantys vaikai nebūtinai leidžia laiką vieni, jei piešiama grupėje vaikų, tuo pat metu vaikai bendrauja: šnekasi, domisi vienas kito piešiniais, dalijasi kreidelėmis, pieštukais, trintukais ir kitomis priemonėmis, tad lavėja vaikų socialiniai įgūdžiai;
vaiko piešiniai leidžia geriau pažinti vaiką, jei suaugusieji jais domisi ir smalsauja, kas gi tame popieriaus lape nupiešta.
Geriau pažinti vaiką?
Viena iš labai stiprių raidos psichologijos idėjų yra ta, kad vaiko piešinius ir žaidimą galima vertinti kaip universalią kalbą, kuria naudodamasis vaikas pasakoja unikalią ir savitą istoriją apie save ir savo pasaulį. Vaiko piešiniuose nepasirodo veikėjų, situacijų, įvykių, kurie nebūtų savaip svarbūs vaikui jo gyvenime. Piešinys – tarsi langas, per kurį galima pažvelgti į tai, kaip vaikas suvokia artimiausius žmones, reikšmingiausius santykius, vietas, kur jis kasdien praleidžia daugiausia laiko, daiktus, kurie jį supa.
Svarbu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad šios idėjos, kaip ir daugelis kitų psichologijos moksle, nėra vienareikšmės. Tyrinėtojai, kalbant labai apibendrintai, yra susibūrę į dvi gyvybingas minties stovyklas. Viena iš jų atkakliai tvirtina, kad vaikų piešiniai – prasmingi ir tebėra nepakankamai įvertinti ir analizuojami, kita – kad jie sureikšminti nepagrįstai ir nepelnytai, kad juose ieškoma prasmių, kurių ten nėra ir būti negali, o per daug atidžiai tų prasmių ieškant – nesunku suklysti.
Šiame straipsnyje laikomės pirmiau išsakytos nuomonės, kad piešdamas vaikas tuo pačiu metu pasakoja istoriją, perdirba kasdienę patirtį. Ir nors vaikai retai skiria daug laiko, kad išdailintų ir ištobulintų savo piešinius-istorijas, tuo metu, kai jie įsijautę „dirba“ prie popieriaus lapo, sudeda į darbelį visas tuo metu aktualias emocijas ir patirtis. Stengiantis šiuos pasakojimus suprasti, svarbu vaiką gerbti ir netrukdyti jam pastaruoju būdu atsiskleisti.
Netrukdyti vaikui atsiskleisti?
Ir tėvai, ir pedagogai kartais nėra tikri, kaip reaguoti į vaiko piešinius. Mes, suaugusieji, paprastai turime neblogą supratimą, kaip klausytis, kad leistume kitam suaugusia asmeniui papasakoti tai, kas jam svarbu. Gerbiame jo išsakytus jausmus, potyrius, vertinimus. Tik nejučia pasidaro keblu išlikti pagarbiam, besidominčiam ir supratingam, kai apie save savitu būdu kalba vaikas, o tai yra būtina, jei norime apčiuopti piešiniais išreikštas vaiko idėjas, jausmus, baimes ar troškimus.
Kaip jau minėta, piešiniuose atsiskleidžia, kaip vaikas patiria ir suvokia jį supantį pasaulį.
Piešiniuose išvysite pavaizduotus gėrį ir blogį, jėgą ir silpnybę, priklausomybę ir savarankiškumą, pavojus ir nuotykius, kaip juos suvokia Jūsų vaikas. Žemiau rasite keletą paprastų rekomendacijų apie tai, kaip bendrauti su piešiančiu vaiku.
Net jei prieš save matote akivaizdžią keverzonę, raskite jėgų ir smalsumo nuoširdžiai bei rimtai ja pasidomėti: ką vaikas nupiešė, ką jis apie tai pasakoja? Kalbėkitės su vaiku apie jo piešinius, neinterpretuokite jų patys, geriau klauskite įvairiausių klausimų, leiskite vaikui pavadinti nupieštus dalykus, sukurti apie juos istorijas.
Būkite patenkinti tuo, ką vaikas pasakoja, net jei iš pradžių jo pasakojimai itin trumpučiai. Ilgainiui, vaikui matant, kad jums įdomu, šie pasakojimai ilgės, darysis išsamūs. Pastebėsite, kad vaikas tą patį piešinį po kelių dienų ims aiškinti jau kitaip. Vadinasi, jo pasaulio matymas pasikeitė. Kita vertus, pasitaiko, kad pasakojimas apie piešinį nesikeičia ilgą laiką ir būna stebėtinai pastovus.
Venkite kritikuoti savo vaiko piešinius, niekada neplėšykite ir neišmeskite vaiko darbelio, jame – daug daugiau nei vien spalvos, linijos, figūros.
Jame – vaiko mintys, jausmai, išgyvenimai, jo asmenybė ir dažnai – dovana jums.
Kai kurie autoriai rekomenduoja neslopinti vaiko raiškos estetinio pobūdžio komentarais, nevertinti vaiko darbų pagal suaugusiųjų meno standartus („miškas nebūna tokios spalvos, kitą kartą piešk žalią“ – jei norisi žalio miško, verčiau išmokyti savo vaiką fotografuoti), nesiūlyti vaikams piešimo technikų, kurias yra „įvaldęs“ mama ar tėtis („katinas negali būti toks, šitas – kreivas ir be uodegos, leisk aš tau parodysiu, kaip reikia piešti kates“). Suaugusiajam tiesiog verta suteikti piešimui reikalingas priemones ir stebėti, kaip vaikas jas tyrinėja bei ilgainiui atranda vis kūrybiškesnių būdų jomis naudotis. Toks suaugusiųjų komentarų nenukreiptas ir neformuojamas piešimas virsta dideliu nuotykiu ir vaikui, ir stebinčiam suaugusiajam. Kitu atveju atsiranda rizika gauti daug taisyklingos formų katinų, nupieštų taip, kaip patys išmokėte, kuriuos vaikas pieš, norėdamas jus pradžiuginti. Tą akimirką, kai vaikas pradeda piešti „taip, kaip reikia“, „pagal taisykles“ – langas į jo pažinimą per piešinį gerokai prisiveria. Leiskite savo vaikui jus savaip nustebinti, palikite plačią erdvę „kūrybingumo langui“ vertis, pripažinkite vaiko piešinių vertę.
Prisiminkite, kad vaikams nepaprastai svarbu veikti ką nors su suaugusiaisiais kartu. Tai reiškia, kad esate laukiamas palaikyti vaikui kompaniją jo piešimo kampelyje, tai stiprina jūsų tarpusavio ryšį. Kai kurie suaugusieji net juokauja, kad spalvinimas ir piešimas darbo dienos pabaigoje padeda jiems patiems sumažinti stresą, pailsėti.
Jei matote, kad vaikas kurią nors dieną yra liūdnas ar prislėgtas ir jam sunku papasakoti, kas atsitiko, galite pakviesti jį piešti. Yra pastebėta, kad piešiant ir žaidžiant vaikams būna lengviau pasikalbėti apie išgyvenamus sunkumus.
Daugiau apie piešinius ir vaikų sunkumus
Tėvai ir pedagogai nori sužinoti, ką reiškia, kokią konkrečią prasmę turi viena ar kita vaiko piešinio detalė, nerimauja, kad galbūt ji atspindi vaiko rūpesčius ar sunkumus (vienišumą, baimes, išgyventas traumas, depresiją ir kt.). Vaikų psichoterapijos istorijoje iš tiesų yra reikšmingų bandymų suklasifikuoti tam tikrus vaikų piešinių bruožus, specifines grafines piešinių charakteristikas, kurios leistų identifikuoti sunkumų turinčius vaikus ir rasti būdų jiems padėti. Bandant apibendrinti įvairiuose tyrimuose gautą medžiagą, piešimo proceso ir piešinių analizės sritis pavirto į nuodugnaus pasirengimo ir ilgametės praktikos reikalaujančią kompetenciją, kurią įgyja vaikų psichoterapeutai.
Pastarieji specialistai, suvokdami šio reikalo kompleksiškumą, paprastai vengia bet kokių populiarių spekuliacijų apie vaikų piešinių detalių prasmę, siekdami nesukelti tėvams nereikalingo nerimo ir abejonių. Imkime, pavyzdžiui, interpretaciją, kuri pateikiama viename iš populiarių straipsnių: „ilgos kojos vaiko piešinyje rodo jo nepriklausomybę ir savarankiškumą“, „pilka spalva rodo atstumtumą ir abejingumą“. Ar tai – visiška tiesa? Tikrai ne. Ta pati piešinio ypatybė gali reikšti visiškai skirtingus dalykus, kai kalbame apie du skirtingus vaikus, turinčius savitą gyvenimo istoriją, patirtį, aplinką ar žiūrinčius skirtingus animacinius filmukus, vartančius ir spalvinančius skirtingas knygeles.
Psichologui pasakyti kažką labai konkretaus ir tikro apie vaiką, kurio jis niekada nematė, o turi tik jo piešinį, yra vargiai įmanoma. Vaikų psichoterapeutai savo darbe nedaro išvadų apie vaiką vien iš jo piešinių. Vaiką suprasti padeda ilgas bendravimo su juo ir jo tėvais procesas. Tuo tarpu populiariojoje spaudoje pasirodančios spekuliacijos apie tai, ką reiškia viena ar kita vaiko piešinio detalė, gali suklaidinti tėvus, sukelti jiems nepagrįsto nerimo, vesti prie neteisingų išvadų. Jei jums kelia didelį nerimą vaiko piešiniai, susitikite pasikalbėti apie juos su vaikų psichologu, nesiimkite diagnozuoti patys.
Baigiant norisi paskatinti skaitytojus išlikti kritiškiems, turėti, vertinti ir branginti savo nuomonę ir tėvišką intuiciją, kuri yra ne mažiau vertinga nei „knyginė“ medžiaga. Skaitant visus tekstus psichologinėmis temomis svarbu prisiminti, kad juose išsakytos idėjos ir rekomendacijos nėra absoliučios, jos yra sąlygiškos, atspindinčios vieną ar kitą mąstymo apie vaiko raidą, auklėjimą, brendimą ir pedagogiką kryptį. Straipsnių autoriai net ir išsamiuose tekstuose dažnai analizuoja tik tam tikrą idėjų grupę, paprastai tą, kuri jiems patiems atrodo įdomiausia.
„Mamos žurnalas“
