Krūtų kompresai iš kopūsto lapų – klasika
Skaitykite atkaklios mamos pasakojimą, kaip jai pavyko įveikti, regis, neįveikiamus žindymo sunkumus.
Pasakoja Dovilė
Besilaukdama šventai tikėjau, kad man viskas bus gerai, kad kiekvienai mamai žindyti tiesiog duota. Tikrai negalvojau, kad bus TAIP sunku. Juk kai skaitai apie tai, kaip reikia paimti mažylį, kaip jį priglausti, kaip atskirti, kada jis žinda, o kada tiesiog čiulpia spenelį, atrodo – nieko sudėtingo. Vis prašmėžuodavo mintis: „Argi man gali neišeiti toks paprastas dalykas?“. Deja, klydau.
***
Jau pirmą parą po gimdymo ligoninėje supratau, kad nėra taip lengva. Akušerė parodė – „prispaudė“ sūnelį kaip reikiant, ir jis sėkmingai užvalgė. Bet kai pabandžiau pati, niekaip nepavyko pakartoti. Juk jis toks mažytis, baisu jį spausti, kad apžiotų taip, kaip reikia. Mintyse save vis raminau, kad nieko čia tokio, viskas išmokstama, juk pirmas vaikas, reikia daugiau laiko.
***
Po pirmos paros prireikė kompresų, mat mažylis pasidarbavo, ir speneliai tapo raudoni… Pienas ėmė gamintis labai greitai, krūtys „išaugo“, dilgčiojo. Žinojau, kad reikia maitinti tiek, kiek mažylis nori ir kada nori. Atkakliai taip ir dariau. Praėjus vos kelioms dienoms, krūtys ėmė trūkinėti, pasirodė kraujo. Mat aš greičiausiai nemokėjau jam paduoti, o mažylis nemokėjo paimti.
***
Buvo labai karšta vasara, tad kankinomės abu. Vis glaudžiau prie krūtinės, išbandžiau visas žindymo pozas. Geriausia buvo maitinti atsigulus, bet niekaip nemokėjau taip, kad būtų patogu. Tad gana greitai taip susuko sprandą ir petį, kad susirgau nervų šaknelių uždegimu… Prisipažinsiu, buvo ašarų jūra. Bet nė nedrįsau galvoti, kad reikia sakyti „stop“, nesikankinti ir nemaitinti. Visą pirmą mėnesį vaikščiojau atvira krūtine, tepiau kremus, dėjau kompresus, prieš maitinimą lįsdavau po šiltu dušu ir maigiau krūtinę, po maitinimo – traukdavau kopūstą iš šaldiklio… Ko tik nedariau: rijau visą informaciją, visus forumus, nes atrodė, kad tik aš viena tokia netikusi, kad man nepavyksta maitinti. Speneliai degė, kraujavo, aš verkiau.
Kiekvieno maitinimo bijodavau. O juk jie labai dažni. Bet susikaupdavau. Buvo net taip, kad pasidėdavau K. Vitkausko knygą „Nepakeičiamas kaip mamos meilė“, skaitydavau garsiai tą dalį, kaip reikia paimti mažylį, kaip glausti, kaip jis turi žįsti, ir viską pažodžiui darydavau. Tikrai labai skaudėjo, nerimavau, kad iš vis nedingtų pienukas…
***
Vyras kentėjo kartu su manimi. Mačiau jo išsigandusias akis, kai žiūrėdavo į mudviejų su sūneliu mėginimus pavalgyti. Skambindavo iš darbo per dieną dešimtis kartų, jaučiau didžiulį palaikymą ir sulaukdavau tik padrąsinimų, kad „čia laikina, greitai viską išmoksite ir bus vienas juokas, o sūnui – skanumas“.
Kartą vyras neapsikentęs nupirko antspenius. Jie netiko, kažkaip nesilaikė – nervinausi, kad net su antspeniais nesugebu maitinti. Tuomet nupirko kitus, kurie ir tapo mano gelbėtojais. Skausmas vis mažėjo, speneliai gijo, mažylis tapo ramesnis, aš irgi. Jaučiau, kad artėja pergalė!
Dabar praėjus tam laikui džiaugiuosi, kad turėjau kantrybės išlaukti, nes buvo tokių „patarėjų“, kurie vis kartodavo: „Kodėl tu kankinies, pirk mišinį“. Bet aš labai norėjau maitinti pati. Tad užsibrėžiau, kad bent pavyktų mėnesį. Pavyko. Tada užsibrėžiau, kad bent tris. Pavyko. Paskui galvojau, kad pusmetis būtų nerealu. Ir taip maitinau iki 1 metų ir mėnesio.
Mamoms, kurioms nesiseka žindyti, patarčiau – negalvokite apie tai, kad „viskas, nežindysiu, negaliu…“. Įsitikinau – kantrybė ir noras atsiperka su kaupu.
Dovilė
„Mamos žurnalas“
