Esu Marija, jauna mama. Su vyru auginam savo pirmagimę Kamilę, kurios sulaukiau per savo 22 gimtadienį.
Nėštumo metu lankiau tik gimdymui ruošiančius kursus, o apie žindymą pasiskaitydavau internete. Kadangi paskutines savaites prieš gimdymą turėjau praleisti KMUK, teko dalyvauti vienoje pamokėlėje būsimoms mamytėms. Ten pirmąsyk pamačiau, kaip atrodo maitinimui skirti zondukai, švirkštukai, taurelės.
Tuomet telefonu pasakojau vyrui apie juokingai pasirodžiusius „šiaudelius“, kuriais maitina silpnesnius kūdikius. Net į galvą neatėjo, kad išbandysiu tiek juos, tiek visas priemones, skirtas mažyliui, nemokančiam žįsti.
Iškart po gimimo Kamilė buvo padėta man ant krūtinės ir taip prabuvo pora valandų. Gimdžiau visai natūraliai, todėl 3 kg mažylė buvo aktyvi, įvertinta 9-10 pagal Apgar. Jaučiausi viską mokanti ir žinanti teoriškai, todėl drąsiai glaudžiau kūdikį prie krūtinės ir maitinau. Sauskelnes keičiau gana dažnai, o apie maisto stygių nė minties nebuvo.
***
Pirmosios bėdos prasidėjo atėjus vizituojančiai vaikų gydytojai, kuri pasvėrusi Kamilę informavo, kad nukrito 13 proc. svorio, o tai šiek tiek daugiau nei galima. Į palatą buvo pakviesta žindymo konsultatė, kuri parodė, kaip teisingai paduoti krūtį, kaip prižiūrėti krūtinę, kokius tepaliukus naudoti, jei skaudės. Kitą rytą vėl svėrėme Kamilę, o svoris nedidėjo. Neonatologai, apžiūrėję mergaitę, nerado jokių priežasčių, kodėl ji negalėtų žįsti, o aš jau nusitraukinėjau priešpienį į taurelę, iš kurios vėliau girdydavau mažylę. Svoris augo lėtai, dalis priešpienio ištekėdavo pro lūpų kampučius, o ir nusitraukinėti priešpienį reikiamu dažnumu stigo jėgų. Švirkštukai irgi pasirodė ne ką geresnė išeitis.
Kitą dieną slaugytoja atnešė mišinuko buteliuką su mūsų pavarde ir maišelį supakuotų zondukų. Parodė, kaip juos pridėti prie krūties, kaip įmerkti į mišinuką. Taip darbavomės visą dieną. Nors atrodydavo, kad Kamilė žinda, buteliukas tuštėdavo labai lėtai ir nežymiai. Negana to, kad krūtinė buvo pilna pieno, kurį reikėdavo nutraukti, krūtis nuolat tepdavau specialiu tepaliuku nuo įtrūkimų, maitinti natūraliai nesisekė.
***
Iš ligoninės išvykome taikydami tokią maitinimo „taktiką“: nutraukinėti pieną pientraukiu, pilti į buteliuką ir girdyti.
Pientraukio spaudinėjimas ir maitinimas virto kažkokiu uždaru ratu. Dienos pasidarė vienodos, trūko miego. Antrą nakties skambėdavo žadintuvas, kad spėčiau nusitraukti pieno iki trijų, tuomet pamaitinusi gaudavau dvi miego valandas.
Tėvai, uošviai, visi matė, kaip man sunku, todėl guodė, kad ir mišinuku maitinami vaikai puikiai užauga, kad nieko tokio, jei nemaitinsiu pati. Bet vis vien jaučiausi kalta, kad nesugebu duoti pieno savo vaikui, nes turėjau visas galimybes.
***
Dar po savaitės, dėl žemos dukrytės kūno temperatūros atsidūrėme KMUK. Ten sutikome gydytoją iš didžiosios raidės, neonatologę Virginiją Palaitienę. Jos nuomone, Kamilė – sveika mergaitė, kuriai šiek tiek trūksta maisto. Tuomet paklausė manęs, kodėl, turėdama tokią pieno pritvinkusią krūtinę, maigau šitas pientraukių pompas. Pasiguodžiau apie mūsų su Kamile vargus, papasakojau, kaip mudviem nesiseka dėl pienuko. Gydytoja pasisakė pati išmaitinusi tris savo vaikus natūraliai, ir paklausė, ar noriu maitinti. Atsakiau, kad taip. Buvau užtikrinta, kad mano noras maitinti – visa žindymo esmė.
Gydytoja V. Palaitienė, liepė pasidėti pientraukį ir duoti Kamilei žįsti. Vyras, kuris su manim praleido visas šias savaites šeimos palatoje, iškart ėmė protestuoti, jog mes nenorime, kad vėl kristų mergytės svoris, nenorime dar savaitės ligoninėje.
Gydytoja buvo atkakli, pažadėjo sverti Kamilę kasdien ir pati asmeniškai stebėti mūsų maitinimosi ritualą. Mano mama, kuri lankydavo mus kasdien, išeidama namo dar tarstelėjo, kad nakčiai duočiau Kamilei mišinuko ir nesikankinčiau.
***
Atėjus maitinimo laikui, mažylė verkė, muistėsi, šiek tiek pažįstavo ir vėl stumdavo mane nuo savęs, rodė man, kokia alkana yra, o aš kantriai aiškinau, kad nuo šiol bus tik taip – jei nori valgyti, turi dirbti pati. Visa para praėjo siaubingai, dukra užmigo tik paryčiui, o aš laukiau rytinio svėrimo. Atėjus rytinės vizitacijos laikui vėl svėrėme Kamilę. Visų nuostabai, mergytė priaugo 50 g. Gydytoja šypsojosi, sakydama, kad mudvi nepasidavėme ir pasiekėme savo.
***
Dabar Kamilei – aštuoni mėnesiai, ji vis dar valgo mano pienuką ir poliklinikoje niekas jos nebevadina coliuke. Mažoji sveria visai nemažai, beveik 9 kilogramus, o aš džiaugiuosi vis dar galėdama duoti jai viską, kas geriausia – savo pienuką. Linkiu didžiausios stiprybės jaunoms mamytėms, kurios susiduria su žindymo sunkumais, ir patariu nepasiduoti. Viskas įveikiama, kai yra noras. Svarbiausia prašyti pagalbos, ir pasieksite puikių rezultatų. Visada būsiu dėkinga nuostabiai Klinikų gydytojai V. Palaitienei, kuri asmeniškai rūpinasi kiekviena mamyte ir kiekvienu mažyliu vien tam, kad natūralus maitinimas neužleistų vietos mišinukams.
„Mamos žurnalas“
