Pasaulio sveikatos organizacija, siekdama užtikrinti optimalų kūdikių augimą, raidą ir sveikatą, yra patvirtinusi rekomendaciją juos žindyti bent pirmus šešis gyvenimo mėnesius. Vis dėlto natūraliai maitinti moteriai ne visuomet pavyksta. Vilniaus gimdymo namų gydytoja akušerė-ginekologė Rūta Liutkevičienė įsitikinusi, kad žindymui iš anksto ruoštis reikia emociškai.
Maksimali nauda mažyliui
Pasak gydytojos R.Liutkevičienės, mamos pienas yra idealus maistas mažyliui iki penkių šešių mėnesių amžiaus. Mat jis užtikrina visą maisto medžiagų, mineralų, vitaminų ir mikroelementų poreikį.
„Mamos pienas – gyvas audinys, kurio sudėtis mažyliui augant keičiasi, idant būtų patenkinti visi vaiko medžiagų, energijos, vitaminų ir net skysčių poreikiai. Taigi natūraliai žindant mažylį nėra poreikio jo net papildomai girdyti. Visą tai suteikia mamos pienas. Po pusmečio tik žindant aprūpinti sparčiai išaugusio kūdikio organizmo reikiamomis medžiagomis nebepavyksta, todėl po truputį įvedamas kietas maistas“, – aiškina gydytoja akušerė-ginekologė Rūta Liutkevičienė.
Ilgesnis žindymas, kai natūraliai maitinama iki trejų metų ar ilgiau, anot R.Liutkevičienės, yra labiau emocinis nusiraminimas, bandymas išlaikyti vaiko ir mamos ryšį. Gydytoja įsitikinusi, kad mažyliui paaugus tai palaikyti galima ir kitais būdais. Vis dėlto vienos tiesos, juo labiau rekomendacijos, kiek ilgai tęsti žindymą, nėra. Mama pati renkasi, kiek ilgai mažylį glausti prie krūties, jaučia abipusį poreikį.
Paklausta, ką daryti gimdyvėms, kurios dėl aplinkybių pusdieniui turi palikti mažylį, specialistė sako, jog tokiu atveju sėkmingai tęsti natūralų kūdikio maitinimą galima ir nutraukiant pieną, jį užšaldant.
„Jei laikomasi visų higienos rekomendacijų, nutrauktas ir iš buteliuko sugirdytas pienas nepraranda savo vertės“, – patikina specialistė. Be to, tai ir būdas į mažylio globą įtraukti tėtį, kitus šeimos narius.
Svarbiausia – sąmoningai ruoštis
Kartais net ir prie geriausių mamos norų žindyti mažylio nepavyksta. Gydytoja aiškina, jog įtaką tam gali daryti įvairios medicininės kontraindikacijos, prasta mamos ar mažylio būklė. Vis dėlto kartais, nors fizinė sveikata kojos ir nepakiša, žindyti nepavyksta, nes emociškai tam nepasiruošta.
„Pastebiu tendenciją, kad šiandien ypač gajus ekologijos, prieraišios motinystės kultas. Moterys jau prieš gimdymą ruošiasi natūraliam maitinimui, klauso paskaitų apie žindymo svarbą, naudą. Mažyliui palankiose ligoninėse personalas aktyviai stengiasi, kad nuo pat kūdikio gimimo žindymo procesas moteriai vyktų sklandžiai. Pataria, parodo, kaip taisyklingai tai daryti. Moteris turėtų nebijoti ieškoti pagalbos, jei jai nesiseka, būti teigiamai nusiteikus į siūlomą pagalbą“, – sako gydytoja ir priduria, kad šiandien karantino sąlygomis žindymo konsultantai nuotoliniu būdu konsultuoja mamas, palaiko emociškai. Tai suteikia moterims ramybę. Mat vidinis atsipalaidavimas ypač svarbus gerai pieno laktacijai ir žindymo procesui.
Jei mama sudirgusi, susijaudinusi, naujagimis jaučia neigiamas emocijas, tampa irzlus. Abu patenka į užburtą ratą.
Vis dėlto R.Liutkevičienė įsitikinusi, kad ir kokią patirtį moteris turėjo iš praėjusių nėštumų, su kiekvienu kūdikėliu išmokti žindyti ir atrasti tinkamiausią jiedviem būdą tai daryti tenka mokytis iš naujo. Mat kiekvienas vaikas diktuoja savas taisykles, prie kurių mamai tenka prisiderinti.
„Pirma nesėkminga žindymo patirtis nedaro jokios įtakos kitiems žindymams“, – akcentuoja ji.
Tarp kitko:
Žindymas naudingas ne tik mažyliui, bet ir moters sveikatai. Moksliškai įrodyta, kad bent pusmetį žindžiusios moterys rečiau serga onkologinėmis krūtų, kiaušidžių, gimdos ligomis.
Žinomų mamų patirtis
TV laidų vedėja ir dviejų vaikų mama Rūta Mikelkevičiūtė:
Norėčiau pamatyti tą moterį ir ją supantį pasaulį, kuri ima sverti, kas yra svarbiau – jos krūtinės grožis ar vaiko sveikata.
Mano galva, tokios moters prioritetai sudėlioti ydingai. Padėti ant tos pačios lentynos vaiką ir išvaizdą yra neįmanoma.
Moteris privalo tai daryti, be jokių klausimų „kodėl“, „kas bus po to“, „kaip atrodys mano krūtinė“, „ar liksiu patraukli vyrui“. Tai – infantilūs ir naivūs klausimai, kurie, mano galva, mamai neturėtų kilti.
Esu iš tų mamų, kurios visada sako, jeigu tik gali, turi – žindyk. Tai – moters prigimtis. Gamta taip sutvarkė. Pagaliau žindymas – ne tik maistas vaikui, bet ir abipusio ryšio kūrimas.
Žindymui skirta vieta, manau, turi būti pasirenkama. Pamenu, prieš ketverius metus gimus Jonukui atėjo banga tai daryti viešai. Mamytės nesiteikė viešumoje prisidengti, klausė, o kodėl turėtų tai daryti? Vis dėlto esu senoviškų pažiūrų. Vaiko žindymas man sakralus ir intymus dalykas. Tai ne tas pats, kas duoti vaikui pavalgyti. Tai – mano kūno ir sielos dalis, todėl atsisėsti bet kur rodant moters triumfą: „O ką jūs man? Ko čia žiūrit, senamadiški dėdės ir tetos?“ man nepriimtina. Tai ne gėdos – tai intymumo klausimas.
Puikiai žinome, kas nutinka mamos pieno laktacijai, kai ši jaučia įtampą. Su pienu įtampa perduodama ir vaikui. Esu už žindymą, tačiau nesu natūralistė, kuri nori tai daryti kad ir troleibuso stotelėje. Mieliau atsisėsčiau ant suolelio atokiau nuo svetimų akių.
Vis dėlto metams bėgant mano požiūris į žindymą pasikeitė. Prieš aštuoniolika metų gimus dukrai apie tai net buvo gėda kalbėti viešai, ta tema nebūdavo aptarinėjama. Apie žindymą buvo galima perskaityti tik tam tikruose leidiniuose. Neseniai socialinėje erdvėje pasidalinau nuotrauka, kaip žindau ligoninėje sūnų. Bijau, kad prieš aštuoniolika metų apie tokį viešumą būtų net neįmanoma pagalvoti.
Normos kinta, ypač visuomenės požiūris. Ir tai svarbu, faina.
Šokėja Edita Daniūtė:
Kad ir kaip moteris norėtų rodyti savo požiūrį į žindymą, elgtis, kaip liepia širdis, nori nenori, aplinka supratimui daro didelę įtaką.
Tarp mano vaikų – devyneri metai skirtumas. Pirmagimę auginau Lietuvoje, sūnelį – Italijoje. Dukrą tuomet žindžiau kone slapstydamasi. Mat toks tada buvo aplinkinių supratimas. Vyras ir jo požiūris taip pat padarė didelę reikšmę tai daryti kone nematant.
O susilaukusi ir augindama vaikelį Italijoje gerokai išlaisvėjau. Moterys čia žindo laisvai. Dvejų trejų metų vaikas drąsiai gali pribėgti prie stalo, pakelti mamai palaidinę ir atsigerti pieno, prisiglausti, nurimti ir vėl lyg niekur nieko nubėgti.
Iš pradžių tie vaizdai mane šokiruodavo. Dukrytės niekada viešoje vietoje nežindžiau, kone slapstydavausi. Paskui tai ėmiau priimti kaip natūralią moters būseną. Moterys ir taip daugeliu atveju yra užspeistos. Kodėl jos nešiodamos vaikelį, gimdydamos turi slėptis žindydamos? Nesutinku, kad krūtinė neva pasileidimo ar seksualumo ženklas. Žindymas – gero darymas savo mažyliui. Laisvai galėdama maitinti vaiką jautiesi gerokai patogiau, smagiau. Žinoma, jei kas nors iš šono baksnoja ir ima kreivai žiūrėti, vartyti akis, verčiau neerzinti aplinkos ir dėl to pačiai neleisti sau patirti įtampos – pasišalinti į nuošalesnę vietą. Vaikas mamos įtampą jaučia su pienu.
