Kas mėnesį laukiame naujų Annos Jankunes (Studio Smile) nuotraukų, kuriose ji įamžina žindančias mamas projekte „Žindymas – gamtos dovana“. Visada išlieka intriga – kokią šį kartą išgirsime žindymo istoriją?
Šio numerio viešnia – 2 vaikučių mama Justyna Kunigėlienė. Žindydama sūnų Kajų (jam dabar 3,5 metų), Justyna klaidžiojo kaip ežiukas rūke. Žindydama dukrą Arielę (1 metai ir 1 mėnuo), jau gali būti mokytoja kitoms.
Dvi žindymo patirtys skiriasi kaip diena ir naktis, o to priežastį Justyna puikiai žino – žinių trūkumas.
Pasakoja Justyna:
Kai laukiausi sūnaus, žinojau, kad maitinsiu pati ir net nesusimąsčiau, kad tai kažkas sudėtingo ar ypatingo. Man atrodė, kad tai visiškai natūralu – aš paduosiu vaikui krūtį, o jis valgys. Štai ir viskas. Net į galvą neatėjo domėtis žindymu, eiti į mokymus ar skaityti apie tai.
Tačiau realybė buvo visai kitokia. Kai sūnus gimė, mūsų gyvenimas ir visi įsitikinimai apsivertė aukštyn kojomis. Žindyti nesisekė, atrodo, ištiko visos įmanomos problemos. Žindžiau įvairiausiomis pozomis, ištisai nešiodavau ant rankų, kad tik paimtų krūtį, nuolatos kamavausi nuo minčių – ar pakanka pieno? Tai tęsėsi pusę metų. Pieno tikrai pakako, nes sūnus priaugdavo per mėnesį daugiau nei po 1 kg, tačiau jis buvo labai neramus, irzlus, tad vis galvodavau – gal alkanas? Nuo nuolatinio žindymo gulint, sėdint, vaikštant, nuo nepertraukiamo maitinimo naktį nežinau kiek kartų norėjau žindymą nutraukti.
Jei ne artimųjų palaikymas, nežinau, kaip būtų buvę. Bet namiškiai, o ypač vyras, mane labai skatino: „Justyna, nesustok, tu gali, tu įveiksi. Esi tvirta moteris“. Mano mama, nors yra vyresnio amžiaus, neleido man net galvoti apie žindymo nutraukimą. Žinodama, kad pieno mažėja nuo streso, mama mane išleisdavo pasivaikščioti, virdavo kakavas ir arbatas.
Žinoma, visą tą laiką bandžiau užpildyti žinių spragas, siurbiau visą įmanomą informaciją apie žindymą. Kuo toliau, tuo labiau suvokiau, kad žindymas yra ištisas mokslas, kad yra tokie dalykai, kaip pieno krizės, krūties streikas, žindymo pozų ypatumai. Supratau, kad sūnus yra tiesiog vienas iš neramesnių kūdikių, kurie ne patys prisitaiko, o mama turi prisitaikyti prie jo.
Nuo pusės metų situacija pagerėjo, ir išmaitinau sūnų iki 1,5 metų.
Užtat dukrytė nuo gimimo valgė kaip angelas. Jeigu sūnų maitinau sėdėdama, tupėdama, vaikščiodama, šokinėdama, tai ji tiesiog pavalgydavo ir tiek. Galų gale ir aš jau pati žinojau, kaip teisingai paduoti krūtį, kaip atpažinti alkio signalus, kaip elgtis, kai pieno sumažėja.
Žindymo kelias man dabar lengvas ir malonus, dukrytės nenujunkysiu, kol pati nenorės.
Savo pasakojimu noriu nešti žinią, kad žindymu reikia domėtis dar nėštumo metu. Tai nėra juokas, tai yra darbas, mokslas, žinios. Daugiausiai visko sužinojau iš FB grupės „Žindykime kartu“, ten daug mamų dalinasi patirtimi, nurodo literatūrą, mokymus. Mamos, besilaukdamos būtinai domėkitės žindymu, nueikite į kursus. Nedarykite mano klaidos. Juk kai vaikelis gimsta, jau nebenubėgsi į mokymus.
Fotografė Anna Jankunec
Studija Foto Smile
Suknelė iš „Šypsenų studijos“
„Mamos žurnalas“
