Tęsiame fotografijų ir istorijų projektą „Žindymas – gamtos dovana“. Idėjos autorė fotografė Anna Jankunec.
„Pirmojo vaikučio gimdymas ir žindymas buvo visiškai ne toks, apie kokį aš svajojau. Galbūt dėl to ilgai nesiryžau antram vaikui“, – sako Inga Strelienė, 8 metų Rasos ir metukų Rugilės mama.
Vis dėl to jos užsispyrimas ir kartojimas „jei visos gali, galiu ir aš“ įveikė visus sunkumus, ir antrąją dukrytę ji žindo iki šiol, o norėtų nenutraukti pienelio dar bent metus. Inga pasakoja apie savo žindymo patirtį.
Pirmasis gimdymas ir klaidos nuo pat pradžių
„Pirmasis mano nėštumas buvo labai sunkus, beveik visus 9 mėnesius vėmiau. Ir baigėsi jis ne natūraliu gimdymu, kaip svajojau, o cezario operacija. Gimusią dukrytę gydytojai iš karto išsinešė, man neuždėję ant krūtinės. Nebuvo jokio kontakto oda prie odos. Manau, tą pirmąją naktį ją pamaitino iš buteliuko mišiniu, nes kai jau atnešė naujagimę man, niekaip negalėjau įsiūlyti krūties.
Mažylė spjaudavo krūtį lauk. Žindymas buvo kažkokia katastrofa. Buvau nusiteikusi žindyti, o praktiškai viskas buvo taip sunku, taip sudėtinga. Tuo metu sakiau: viskas, daugiau vaikų aš nebeturėsiu.
Antrasis bandymas po 7 metų
Vis dėlto laikas leido primiršti šią karčią žindymo patirtį, ir po 7 metų pradėjau lauktis vėl. Šįkart pagimdžiau natūraliai, vos gimusią dukrytę man uždėjo ant krūtinės. Jaučiau, kad pieno bus pakankamai.
Kadangi gimdžiau sausio mėnesį, kol mane pervežė iš gimdyklos į palatą, sugebėjau peršalti.
Tikriausiai krūtis perpūtė skersvėjis, veidą labai stipriai išbėrė herpio virusas. Pradėjo kilti temperatūra, galvos skausmas buvo beprotiškas. Dėjau ūkiško muilo kompresus ir pieną nusitraukinėjau pientraukiu. Kaitaliodavau šiltą dušą, kad pienas lengviau tekėtų su šaltais kompresais nusitraukus, kad krūtys aprimtų. Pavyko guzus ir mastitą įveikti be chirurginio įsikišimo.
Nepaisant šių nesklandumų pirmosiomis dienomis, nenutraukiau žindyti. Tik dukrytė kažkaip netaisyklingai paimdavo krūtį, todėl nučiulpė spenelius iki kraujo. Žaizdos nespėdavo užgyti. Bet vis save motyvuodavau: jei kitos gali, galiu ir aš.
Kai grįžome į namus, man labiausiai padėjo internetas ir per jutubą pamatyti filmukai, kaip taisyklingai pridėti vaikutį prie krūties. Viena lietuvė gydytoja rodė, kaip viską padaryti praktiškai.
Pabandžiau – visai kitas reikalas, dukrytė apžiojo taisyklingai, ir nuo tada prasidėjo žindymas be problemų.
Žindymo privalumai
Kai palyginu, ką reiškia maitinti natūraliai ir ką reiškia iš buteliuko, tai nesulyginama. Pirmiausia naktys – dabar pabundu, paduodu šalia gulinčiai dukrytei krūtį ir snaudžiu toliau. Auginant pirmąją, reikėdavo keltis, gaminti mišinuką, paskui nešioti ją išsibudinusią. Dabar naktys kur kas ramesnės. Kartais ateina minčių, kad nesunku būtų auginti ir trečią.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
