Žindymo istorija: ilgas kelias iki disco

Anna Smile Photography nuotraukoje – mama Vitalija

Šioje Anna Smile Photography nuotraukoje mama Vitalija pozuoja linksmai, tarsi žindymas prilygtų pašėliojimui diskotekoje. Tačiau kol priėjo iki natūralaus maitinimo atsipalaidavus, su pasimėgavimu, Vitalijai teko nueiti nelengvą kelią. Jos pirmagimei Lėjai 7 mėnesiai, ir dabar jau galima žvelgti į praeitį be ašarų.

Pasakoja Vitalija:

Laukdamasi sąmoningai neskaičiau kitų moterų žindymo istorijų, kurių pilna internete. Žinau, kad tų istorijų būna visokių, ir labai liūdnų, tad stengiausi išvengti neigiamos informacijos. Apie žindymą pasikalbėdavome su draugėmis ir pažįstamomis, kurių nuomone aš pasitikiu. Nusipirkau vieną užsienio autoriaus knygą, bet ji buvo labiau orientuota į motyvaciją žindyti toms moterims, kurios abejoja, ar verta tai daryti. O man motyvacijos netrūko, buvau nusprendusi savo vaikutį maitinti natūraliai, nes taip geriausia kūdikiui ir patogiausia mamai. Be to, žindymas sukuria ypatingą mamos ir vaiko ryšį.

Gydytojai nusprendė, kad mūsų dukrytė turi gimti šiek tiek anksčiau, 37 savaitę, nes buvo mažai vaisiaus vandenų. Be to, nėštumo pabaigoje tyrimai parodė, kad aš turiu teigiamą streptokoko B testą. Tokiu atveju moterims gimdymo metu skiriama antibiotikų, kad gimdamas vaikelis neužsikrėstų streptokoku.

Pirmos savaitės ligoninėje

Mūsų Lėja gimė sverdama beveik 3 kilogramus, pirmomis valandomis atrodė viskas gerai. Mudvi paguldė kartu, kokias penkias valandas džiaugėmės viena kitos artumu. Bet į palatą užsukusiai akušerei Lėjos kvėpavimas sukėlė įtarimų: jai pasirodė, kad kūdikis kvėpuoja leisdamas keistus garsus. Kadangi čia pirmas mano vaikelis, aš net nežinojau, koks turi būti tas kvėpavimas. Lėją išnešė tyrimams. Tą vakarą gydytojos taip ir nesutikau, nesužinojau, kas yra mano dukrytei. Užtat kitą rytą jau 6 valandą laukiau, kada pasirodys neonatologė ir man paaiškins. Po apžiūrų gydytojai nustatė, kad Lėjai yra kraujo užkrėtimas, kuris greičiausiai išsivystė gimdymo metu dėl to viruso. Kita bėda – plaučių uždegimas ir deguonies trūkumas. Lėja pateko į reanimaciją.

Psichologiškai tas laikas man buvo labai sunkus, atrodo, pagimdai, gauni tą savo angeliuką, ir kažkas staiga iš tavęs jį atima. Niekada nesusidūrusį su reanimacija žmogų gali ištikti šokas, nes visi vaikiukai apraizgyti laideliais, aparatų, prietaisų  į galvytę pridėta. Mamai, kuri ką tik pagimdė, tikrai tragiškas vaizdas matyti vaikelį visai be jėgų, negalintį net kvėpuoti. Kai prisimenu, ašaros vėl kaupiasi akyse. Bet turi būti stipri mama, negali pasiduoti emocijoms, nes dings pienas.

Pas dukrytę galėjau ateiti tik kas 3 valandas, pirmomis dienomis atnešdavau priešpienio lašelių. O tie pirmi lašai, kol aš nunešdavau, užstingdavo ir tapdavo panašūs į želę. Nežinodavau, gal tą „želę“ sesutės praskiedžia vandeniu ir sumaitina vaikeliui? Todėl bandydavau nusitraukinėti rankomis, kol pirštai pavargdavo. Kiek žinau, kol neprasidėjusi pieno gamyba, pientraukiais moterims naudotis nerekomenduojama. Bet vieną kartą pamačiau, kad mano tuos lašelius tiesiog išmeta. Morališkai buvo sunku, bet vis dėlto stengiausi nepalūžti ir „užkurti“ pienelio gamybą.

Po 3 dienų atsirado pieno, jau nunešdavau po 10 ml, po 20. O po savaitės Lėją perkėlė į palatą kartu su manimi, galėjau maitinti pienu per švirkštuką, nes natūraliai žįsti ji buvo per silpna. Vėliau pradėjau maitinti savo pienu iš buteliuko.

Pagaliau namuose

Kai po dviejų savaičių pagaliau grįžome namo, Lėja jau buvo įpratusi valgyti iš buteliuko. Aišku, prieš kiekvieną maitinimą duodavau pažįsti, ji ėmė krūtį gerai, bet nepatikdavo traukti, tad pažįsdavo trumpai, greit pavargdavo, imdavo rėkti. Man reikėjo nežmoniškos kantrybės, vyras net klausdavo: kaip tu taip iškenti tą rėkimą? Bet vis dėlto po truputį natūralaus maitinimo daugėjo, o buteliuko mažėjo. Kartais palūždavau ir pati, kai mama imdavo mane mokyti, jog turiu duoti papildomai ir mišinuko, kad vaikas geriau išsimiegotų dieną. Ji sakydavo: kur tai matyta, kad vaikas miega vos valandą? Visi vaikai turi miegoti bent 3 valandas. Pasiduodavau jos įtakai. Bet maždaug nuo penkto mėnesio pradėjau labiau pasitikėti, jog tik aš geriausiai žinau, ko reikia mano vaikui. Jei Lėja nori žįsti dažnai ir po nedaug, – vadinasi, jai taip geriausia. Man geriausias patvirtinimas, kad elgiuosi teisingai, yra dukrytės savijauta ir augantis ūgis bei svoris. Nors ji smulkutė, bet vieną mėnesį užaugo net 4 centimetrus! Gydytoja juokauja, kad auga balerina.

O aš kitoms mamoms noriu pasakyti, kad maitinti nėra paprasta, bet jei labai nori ir įdedi pastangų, – tai įmanoma.

Ginta Liaugminienė

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − = penki

Kitos temos: