Ne, jums nepasivaideno – šįkart projekto „Žindymas – gamtos dovana“ herojė iš tiesų žindo lauke, ant sniego!
Kaunietė Edita Butienė pati pasufleravo idėją fotografei Annai Jankunec. Iki šiol mamos žindė visur: po žydinčiomis obelimis ir tarp vandens lelijų, bet fotosesijos ant sniego dar nebuvo. Ir tai nesuvaidinta situacija. Prireikus Edita pamaitina savo mažąją dukrelę Vestiną tiesiog lauke.
Pasakoja pati Edita.
Kodėl lauke?
„Šeimoje auginame 11 metų Kariną ir pusantrų Vestiną. Gimus mažylei, natūralu, kad vyresniajai dėmesio tenka mažiau. Todėl stengiuosi su abiem dukrytėmis dažniau išeiti į lauką, kad galėtume visos pasidžiaugti žiemos smagumais. Apsirengusios sportiškai, važinėjame slidėmis ar rogutėmis. O kai mažoji užsinori pienuko, čia pat ją ir pamaitinu. Gerai, jei kur randu mažiau apsnigtą suoliuką, – tada prisėdu, o ne kartą teko žindyti ir stovint.
Man taip atrodo paprasčiau, negu eiti į automobilį, ten bandyti įsitaisyti su žieminiais drabužiais vaikui zirziant.
Atradau, kad svarbiausia tinkamai apsirengti kopūsto principu. Vieną palaidinukę pakeliu į viršų, kitą nuleidžiu žemyn, ir pati nesušaldama galiu žindyti.
Galbūt tokia drąsi esu todėl, kad niekada neteko sirgti krūtų uždegimu. Apskritai mūsų šeima nedaug serga. Vyresnioji per 11 metų gal tik du ar tris kartus yra buvusi pas gydytoją. Atrodo, specialiai vaikų negrūdinu, bet ir šiltai neprirengiu“, – sako Edita.
Paltukai, o ne kombinezonai
Kartais iš aplinkinių Edita sulaukia pastabų, kad žiemą vaikus rengia per plonai. O ji sako esanti iš tų mamų, kurioms labai patinka puošti dukrytes. Jei aprengia gražiomis suknelėmis, nejau prie jų tiks sportiniai kombinezonai? Vedasi į miestą savo mažąsias damas, apautas ilgaauliais batais, aprengtas paltukais, plonomis kepurėmis. Kai darželyje kartą auklėtojos pasakė pastabą, kad visi vaikai atvedami su kombinezonais, Edita nunešė ir paliko spintelėje tuos sportinius lauko drabužius, o pati ir toliau rengia mergaites elegantiškai.
Ji sako klausanti motiniškos intuicijos, kada vaikams per šalta. Bet mergaitės tuo nesiskundžia ir auga beveik nesirgdamos.
Maitinimo patirtis
Editos Butienės žindymo patirtis nėra paprasta. Pirmosios dukrytės nemaitino visai. Sako, tada buvo labai jauna, 23 metų, krūtyse nebuvo pieno, o galvoje – informacijos apie žindymą.
Kai po beveik dešimties metų susilaukė antrosios dukrytės, labai norėjo maitinti pati. Bet pirmomis dienomis kartojosi ta pati situacija – krūtys didelės, vaikas neapžioja, pienas nebėga. Nuo noro pirkti mišinį atkalbėjo dvi geros draugės, pačios auginančios vaikus. Jos sakė, kad kiekviena mama turi tiek pieno, kiek reikia jos kūdikėliui. „Gimdymo namuose susirgau sinfizitu, negalėjau nei sėdėti, nei patogiai paimti vaikelio. Tokia pusiau gulinti ir maitinau – o iš tikrųjų kilnojau vaikelį nuo vienos krūties prie kitos. Dukrytė kaip apžiojo spenelį, taip ir nebepaleido. Nuolat kabėdavo man ant krūtinės. Juokauju, kad naminį chalatą nusivilkau tik po pusės metų, nes pirmąjį pusmetį tik žindžiau ir žindžiau Vestiną. Vaikas valgė kas pusantros valandos ir po nedaug. Kartais ir pavalgiusi būdavo nerami.
Tuo metu labai pasigailėjau, kad nelankiau žindymo kursų. Būčiau turėjusi daugiau teorinių žinių atremti aplinkinių nuomonę. O tų nuomonių buvo visokiausių. Ypač mamos ir anytos mėgsta duoti patarimus iš savo patirties, kaip ir kiek turėtų valgyti vaikas. Su savo mama buvau net apsipykusi. Nuolat sulaukdavau priekaištų, kad kūdikis alkanas, nes juk pavalgęs vaikas turi ramiai miegoti kelias valandas. Mūsiškė nemiegodavo. Tie nuolatiniai gąsdinimai, kad vaikas badauja, išbalansavo ir mane, ir vyrą. Jis irgi ėmė abejoti, ar Vestina pakankamai soti. Nusipirkau pientraukį patikrinti, kiek to pieno yra krūtyse. Žinau, kad kitoms moterims pienas bėga upeliais, pamaitinusios vaikus jos dar po pusę litro nusitraukia. Man pienas niekada nebėgdavo savaime. Pientraukiu ištraukdavau tik po 20 ml. Vėl klausiau visokiausių patarimų, kad reikia gerti kmynų ir pankolių arbatas su pienu, valgyti chalvą ir riešutus. Nežinau, kiek tos arbatos padėjo. Kaip ir krūtų šildymas po šiltu vandeniu.
Kažkur perskaičiau, kad prieš maitinimą „atleidžia pienuką“ šilta vonia arba dušas. Eidavau aš į tą vonią, nors didelio rezultato nepastebėjau.
Nors maitinti buvo nelengva, iki metų net po keletą kartų tekdavo keltis ir naktį, bet vaikutis žindo, svoris augo. Tiesa, Vestina iš smulkesnių vaikų, visada yra ties apatine normalaus svorio riba. Bet auga linksma, sveika“, – pasakoja Edita.
Editos nuomone, sėkmingam žindymui labai svarbus visos šeimos palaikymas. Ji dėkinga vyrui, kuris grįžęs iš darbo nepriekaištaudavo, kad nepagaminta vakarienė, nes mama visą dieną praleido su kabančiu ant krūtinės vaikučiu. Dėkinga ir dukrytei Karinai, kuri grįžusi iš mokyklos pati išmoko išsikepti kiaušinį, išsivirti makaronų ar pieniškos sriubos.
Žindymo palaima
Editai draugės buvo sakiusios, kad svarbu atvargti du mėnesius, kol pienas susireguliuos, vaikutis išmoks žįsti, o tada ateis tikroji žindymo palaima. Praėjo du mėnesiai, trys, šeši… Ir tik septintą mėnesį Edita pajuto tą būseną, apie kurią buvo pasakojusios draugės, – kaip nepaprastai gera, kai vaikutis apžioja krūtį, geria pienuką, o rankyte glosto mamą. Tai su niekuo nepalyginamas jausmas.
Edita sako, kad maitinti natūraliai svarbu ne tik dėl to, kad su vaikeliu būna glaudesnis ryšys. Ji su vyresniąja, maitinta mišinėliais, jaučiasi tokia pat artima.
Motinos meilė nuo maitinimo būdo nepriklauso. Bet didžiausias natūralaus maitinimo pliusas yra tas pilnatvės jausmas, kurį patiria pati mama, galinti išmaitinti savo vaikelį. Tai tikrasis motinystės saldumas, tikroji palaima.
„Iš pradžių galvojau, kad būtų gerai išmaitinti Vestiną iki 7 mėnesių. Paskui – iki metų. Dabar jai jau pusantrų, ir vis dar maitinu pati. Neturiu nusistačiusi jokių ribų, kada turėčiau nutraukti. Tikiuosi, tai įvyks natūraliai“, – sako Edita Butienė.
Ginta Liaugminienė
Fotografė Anna Jankucen, Studio Smile
Fotografuota „Šypsenų fotostudijoje“
Kirpėja ir vizažistė Eglė Breiterienė
„Mamos žurnalas“
