Annos Jankunes nuotrauka. www.studiosmile.lt
Kad ir kiek žindymui ruoštumėmės teoriškai, praktika dažnai pateikia netikėtumų.
Taip buvo ir trisdešimtmetei Lilijai, dabar jau 3 mėnesių Vyčio Augusto mamai.
Prieš gimdymą ji skaitė daug literatūros, dalyvavo seminaruose internetu, buvo įsitikinusi, kad žindymas yra geriausia, kas gali nutikti kūdikiui, o ir jo mamai.
Tačiau jei ne kantrybė, šios sėkmės istorijos galėjo ir nebūti. Pirmos savaitės po gimdymo Lilijai pateikė įvairių „staigmenų“.
Pasakoja Lilija:
Vytis Augustas – mūsų pirmas ir labai lauktas vaikelis. Jo gimimui atsakingai ruošiausi, stengiausi sukaupti kuo daugiau informacijos, kad žindymas būtų kuo sklandesnis.
Tačiau nors ir ruošiausi, kad gali kilti įvairiausių nesklandumų, nesitikėjau, kad bus taip sunku. Vaikutis gimė per cezario pjūvį, galbūt dėl to, galbūt dėl kitų priežasčių priešpienis iš karto nepasirodė. Pirmas paras vaikas bandydavo užsakyti pienelį, bet niekas nebėgo. Reikėdavo labai didelių valios pastangų ir bandyti vis iš naujo glausti vaikutį prie krūties.
Pirma para dar nebuvo sunki, nes vaikelis dar ir prisitaikęs negauti daug maisto. Buvo sudėtinga nebent tai, kad po operacijos negalėjau stotis iš lovos, ta žindymo padėtis nebuvo pati natūraliausia. Bet antra para jau įnešė nerimo – vaikas pasidarė neramus, buvo neramios naktys, mums siūlė mišinėlius. Aš buvau visiška mišinių priešininkė, galvojau, niekada neduosiu mišinukų, bet, galima sakyti, kad palūžau.
Pasinaudojome šita rekomendacija ir teko du kartus primaitinti mišinuku. Dėl to jaučiausi labai nusivylusi ir net buvo minčių: galbūt man nepavyks.
Ačiū Dievui, kad Antakalnio gimdymo namuose buvo akušerė Danguolė, man ji kaip kokia šventoji, vis prie manęs prieidavo, motyvuodavo, kad man viskas pasiseks. Taip pat vyras – jis drąsino, palaikė.
Gyvename technologijų amžiuje – kad viskas vyktų sklandžiau, vyras pasiūlė pasinaudoti pientraukiu, nusipirkome patį geriausią, kad būtų stimuliuojama pieno gamyba. Ir antrą parą pasirodė priešpienis!
Ryte vyras buvo išsiųstas mišinuko, bet naujagimių skyriuje buvo susidariusi eilė, dėl karantino reikėjo atlikti kažkokias procedūras, ir jis sugrįžo pasakęs, kad eis po 10 minučių. Atsimenu tą momentą, kaip tuo metu, betraukiant pieną su pientraukiu, pasirodė pirmasis priešpienis. Tai buvo jaudinanti akimirka pamatyti, kaip pienelis bėga. Nuo tos minutės nebekilo minčių apie mišinius. Iškart glaudžiau vaiką prie krūties ir jis žindo.
Annos Jankunes nuotrauka. www.studiosmile.lt
Dar vienas labai sunkus momentas buvo krūtų pripratinimas prie žindymo. Mano speneliai visą gyvenimą buvo labai jautrūs, vengdavau prisilietimų, tai buvo neliečiama zona. Pirmas dvi savaites kiekvienas žindymas vykdavo nors ir su didžiausia meile, bet per baisius skausmus.
Kartais tekdavo žindyti sukandus dantis. Laimė, nebuvo žaizdelių, nes tokiu atveju greičiausiai būčiau neištvėrusi. Tik po dviejų savaičių kartą pajutau, kad man nebeskauda. Nebereikia morališkai ruoštis žindymui ir giliai kvėpuoti. Žindyti pasidarė lengva ir natūralu. Kaip akmuo nuo širdies nukrito, ir jaučiausi laiminga.
Dabar supratu, kaip „veikia“ vaikas. Jis užsako pienelio tiek, kiek jam reikia. Pirmą mėnesį mes svėrėme vaikelį kiekvieną dieną ir žiūrėjome, ar netrūksta pieno, ar jis auga gerai. Bet kai matai, kad svoris didėja tarsi pagal vadovėlį, nustoji nerimauti ir imi pasitikėti natūralaus maitinimo stebuklu.
„Mamos žurnalas“
