Žindanti mama tarp žiedų. Būtent tokį romantišką siužetą sugalvojo fotografė Anna Jankunec ir dviejų vaikučių mama Rūta. Bet kad pražystų žiedas, turi būti nueitas didelis kelias – nuo išdygusio daigelio iki sukrauto pumpuro, įveikiant šalnas, sausras ar nesibaigiantį lietų. Būtent toks buvo ir mamos Rūtos kelias į sėkmingą natūralų maitinimą. Ilgas ir pilnas išbandymų.
Pasakoja Rūta, 3 metų Oskaro ir 10 mėnesių Emos mama.
Ar tikrai maitinimas toks lengvas?
Kai laukiausi pirmojo vaikelio, specialių žindymo kursų nelankiau, bet buvau skaičiusi, kad svarbiausia mamai norėti, ir viskas pavyksta. Pienas pirmiausia gaminasi mamos galvoje.
Tos, kurios nori maitinti, ir maitina. Juk taip sukurta gamtos, tad pakanka norėti, duoti krūtį, o toliau jau viskas vyksta savaime.
Bet pagimdžius Oskarą vien mano noro pasirodė per mažai. Dar nėštumo metu svarsčiau čiulptuko vaikui neduoti, tačiau grįžus iš ligoninės labai smarkiai sutino krūtys, atsirado didelis skausmas, pakilo temperatūra. Mažylis negalėjo net apžioti tokios „akmeninės“ krūties, labai verkė, o mano savijauta buvo šlykšti, krėtė šaltis. Tad vis dėlto, kol nusitraukiau šiek tiek pieno, kad krūtyse palengvėtų, davėme čiulptuką. Kai giliai įmigęs sūnelis nepabusdavo valgyti kas 2–3 valandas, aš nežadindavau, nors akušerės sakė maitinti maždaug kas 3 valandas, tačiau vėliau išgirdau klaidinančių patarimų, kad tai nebūtina, ir vaikas, kai išalks, tai ir atsibus. Ir nors krūtyse pieno buvo, vieną dieną jos staiga pasidarė tuščios. Dabar aš žinau, kad būna tokie augimo šuoliai. O tada to nežinojau. Po gimdymo buvo praėjęs mėnuo. Dabar suprantu, kad augimo šuolio metu pienuko mums išties pritrūko dėl to, kad nebuvo vykdomos svarbios sąlygos laktacijai palaikyti. Visą naktį alkanas vaikas klykė, o kai paskambinau buvusiai vaiko gydytojai, gavau patarimą nemarinti vaiko badu ir primaitinti mišinuku. Patarė paieškoti buteliuko maža skylute, kad neatprastų nuo žindimo.
Kaltinu ir save, kad buvau mažai apsiskaičiusi. Pavyzdžiui dabar, esant tokiai situacijai, gerčiau daug šiltų arbatų, šildyčiau krūtinę, nuolat glausčiau sūnelį prie krūties nešiodama jį, sūpuodama arba spyruokliuodama su juo ant gimnastikos kamuolio, o jei jau prireiktų mišinio, tai duočiau tik iš taurelės ar švirkštuko, kad vaikas paskui neatsisakytų krūties. Bet visa tai sužinojau tik „Facebooko“ grupėje „Žindykime kartu“. O prie šios grupės prisijungiau, kai Oskarui buvo 5 mėnesiai ir jau nebemaitinau pati. Kai pieno krizė praėjo, po kelių dienų krūtys vėl prisipildė pieno, bet Oskaras žįsti jau atsisakė.
Taip ir liko tik naktiniai maitinimai, kuomet mieguistas vaikas ne taip protestuodavo prieš krūtį.
Kai prisijungiau prie grupės „Žindykime kartu“, man tarsi atsivėrė akys, kiek daug visokių niuansų slypi natūraliame maitinime. Pabandžiau dar kartą sugrįžti prie vaiko žindymo, kai jam buvo 8 mėnesiai, net nusipirkau pientraukį, pasidėdavau prieš akis vaikučio nuotrauką, kad pienukas „gamintųsi smegenyse“, ir nusitraukinėdavau. To pieno nebuvo daug, verkdavau, kad nepavyksta. O dar viena konsultantė mane „paguodė“, kad 8 mėnesių vaikas, maitintas mišiniais, vargu ar sugrįš prie krūties. Taip ir liko kartėlis, guodžiausi tik mintimi, kad antrą vaikutį būtinai maitinsiu pati.
Antras bandymas – irgi nelengvas
Pirmam sūneliui buvo beveik pusantrų metų, kai pradėjau lauktis antro vaikelio. Nors abu vaikai planuoti, vis tiek buvo šioks toks šokas, kad tas planas išsipildė beveik iškart. Apsidžiaugėme ir truputį sutrikome, juk mums su vyru nebe 18 metų ir puikiai suprantame, kokia atsakomybė auginti pametinukus.
Nors nėštumo metu teko išgyventi daug streso dėl mamos sveikatos, sėkmingai išnešiojau ir pagimdžiau dukrytę. Ji gimė per dvi valandas nuo pirmųjų sąrėmių! Kaip ir norėjau, dar gimdykloje dukrytę man uždėjo ant krūtinės, ji bandė žįsti krūtį. Jaučiausi labiau pasitikinti savimi, žinojau, kad pienuką prisišauksime tik vaikučiui nuolat žindant.
Pirmąją dieną palatoje praleidome kartu, o naktį prasidėjo verksmas. To pieno dar nėra, tik lašas kitas, vaikutis bando žįsti ir pavargęs verkia. Paryčiais į palatą atėjo akušerė, pamaigė mano krūtis, pasakė, kad pieno tikrai mažai, ir pasiūlė mišinuko. Šįkart tam pasipriešinau, pasakiau, kad palauksime ryto, o tada jau žiūrėsime. Ryte mergytė užmigo, šiek tiek prisnūdau ir aš. Pabudome ramesnės. Atėjo kita akušerė ir pasakė aukso žodžius, kad priešpienio ir turi būti tik keli lašai.
Jokio primaitinimo nereikia. Kažkaip praėjo ir antroji para, o jau trečiąją dieną „parėjo pienas“. Krūtys taip padidėjo, kad teko dėti kompresus.
Grįžus į namus, irgi dėdavau kopūstlapius ir medaus kompresus, nes pieno tikrai buvo pakankamai. Dukrytė gimė vasarą, geras oras, vyras su sūnumi daug laiko būdavo kieme, kad tik aš galėčiau ramiai pažindyti.
Šįkart pieno netrūko, bet 12 dukrytės gyvenimo parą prasidėjo tokie klyksmai, kad iškart supratau: sveikas vaikas taip neverkia. Spiegimas buvo nežmoniškas, įtariau jog jai labai skauda pilvuką ir pastebėjau, jog pradėjo sparčiai šusti užpakaliukas. Tepiau įvairiais gydomaisiais tepalais, dažnai laikydavau nuogą, bet dukrytės savijauta negerėjo – dažnai raitydavosi, jai skaudėdavo pilvuką, nuolat „purpsėdavo“. Kadangi maitinau natūraliai, susimąsčiau ir gavau patarimų, kad turiu keisti savo mitybą. Viena mama internete patarė pašarminti organizmą žaliais kokteiliais. Nemaitinančiai moteriai jie būtų tik į naudą – špinatai, avokadas, obuolys, – bet žindant kūdikį, tai gali būti pavojinga. Vėliau apie šiuos ingredientus išgirdusi viena alergologė susiėmė už galvos. Po tokių kokteilių dukrytės klyksmai nesiliaudavo.
Patekome į ligoninę, į naujagimių skyrių. Prasidėjo spėliojimai, kas ne taip. Gydytojai užkliuvo, kad maitinu per dažnai.
Sakė: „Nuolat maitinate, todėl ji ir purpsi“. O tas purpsėjimas buvo toks, kad man davė celofaninę prijuostę iki žemės, kad nesusiteptų mano pačios drabužiai. Kartu su purpsėjimu „iššaudavo“ ir išmatos.
Nenorėdama kartoti pirmojo vaiko žindymo klaidų, nesutikau maitinti rečiau. Gydytojai tai labai nepatiko, tarp mūsų tvyrojo įtampa. Jaučiau didžiulį stresą, verkiau, iš tų nervų atsirado herpesas. Tada jau gydytoja sakė, jog mano vietoje išvis nemaitintų krūtimi, kad neperduočiau vaikui infekcijos. Bet juk motinos pienas ir duoda vaikui reikalingus antikūnus, svarbu nebučiuoti, nesiglausti prie vaiko su herpeso pažeista vieta?
Ligoninėje užpakaliukas apgijo, ir netrukus mus išleido namo. Išleisdama gydytoja pasakė, kad nepanašu į alergiją maistui, tad man vertėtų pasisaugoti tik pačių dažniausių alergenų, o šiaip galiu valgyti įvairų maistą. Iš tos laimės grįžusi namo sušveičiau gabalą pyrago (turbūt 90 procentų žindančių mamų jaučia didžiulį saldumynų poreikį), suvalgiau porciją ledų. Apskritai mano apetitas tuo metu buvo didžiulis – galėdavau pietums suvalgyti porciją balandėlių su bulvėmis, o po valandos vėl ieškoti, ką čia suvalgius. Šokas ištiko, kai vieną dieną dukrytės sauskelnėse pamačiau išmatas su kraujo gabalais. Prasidėjo kelionės ir santaupų leidimas privatiems gydytojų kabinetams, tyrimams.
Alergologijos kabinete atliko dūrio mėginius 11 dažniausių maisto produktų. Odelė neparaudo tik dviejose vietose.
Pasirodė, kad dukrytė alergiška beveik viskam, išskyrus kalakutieną ir morkas. Dar alergologė leido valgyti mažus kiekius fermentinio sūrio, truputį sviesto, kai kurias kruopas, tačiau pieno produktų atsisakiau visiškai, skaitydavau maisto sudėtis, pakuočių etiketes. Ieškodavau, kad sudėtyje nebūtų pieno, kiaušinių, riešutų, kviečių. Atrodo, kas čia tokio – atsisakyti baltų miltų – bet juk tada išsibraukia ir makaronai, batonas, blynai, bandelės, sausainiukai… Dėl pieno tas pat – nei jogurto, nei varškės, nei sūrelio, nei grietinės… O kur dar galimos kryžminės reakcijos – pasirodo, jei žmogus alergiškas pienui, jis gali būti alergiškas ir jautienai bei veršienai. Mano apetitas buvo didžiulis, o meniu skurdus, keletą kartų pasijutau ties alpimo riba. Atsimenu, kaip vieną naktį vyras man virė bolivinių balandų, kad truputį užvalgyčiau. Ta diena buvo viena sunkiausių, ir būtent tą dieną aš vis dėlto suplakiau dukrai hipoalerginio mišinio, nes ne viena gydytoja manęs vis klausė, ar nemėginau duoti dukrai mišinio, ir patarė kartais jį išbandyti.
Be to, ir mano ekstremalios dietos nedavė jokių vaisių, atrodė, tik blogėja. Tądien jaučiausi visiškai nebeturinti jėgų, plyštančia širdimi jai padaviau tą buteliuką ir mano nuostabai bei džiaugsmui ji nusisuko ir valgyti atsisakė. Tuomet mane užplūdo tikra euforija, veide atsirado šypsena, atsirado jėgų, nes supratau – vis vien maitinsiu pati! Beje, mano situacijoje dėl žindymo būti tvirtesnei labai padėjo dukros gydytoja Dalia Aleknienė, kuri man sakė, jog mamos pieno niekas nepakeis. Nes kartais išėjusi iš gydytojų kabinetų su mišinių pasiūlymais galvodavau, kad gal vis dėlto jie teisūs, gal vaikui taip būtų geriau?
Kraujas išmatose pasirodydavo vos ne kasdien. Prirašiau tris storus sąsiuvinius, registruodama kiekvieną savo kąsnį.
Pacituosiu vieną įrašą: „Pusė vyšninio pomidoro, pora grikių trapučių“. Tuos gardumynus valgydavau minimaliausiais kiekiais, o šiaip: kalakutiena – grikiai, kalakutiena – soros… Vėliau įtraukiau avieną, kiaulieną, bulvės buvo tarsi skaniausias tortas. Saldumynų poreikis buvo beprotiškas. Kartą nusipirkau bandelę, atsistojau prie šiukšlių dėžės, sukramtydavau ir išspjaudavau. Arba vieną karvutės saldainį valgydavau dvi dienas – atsipjaudavau po mažytę kruopelę ir laikydavau burnoje, kol ištirps. Retkarčiais sau leisdavau suvalgyti keptų obuolių. Vėliau, dukrelei kiek sustiprėjus, jau ir kukurūzų lazdeles valgydavau, kartais veganiškus sausainukus ar veganiską jogurtą. Nuolat kamavo kaltės jausmas, kodėl nemoku sureguliuoti savo mitybos, kodėl kenčia vaikas. Dabar suprantu, kad be gydytojų pagalbos pačiai mamai išeiti iš šio užburto rato yra beveik neįmanoma. Nors kelis vėliau ir tyrimų patvirtintus produktus vis dėlto pavyko „atsekti“.
Kraujo išmatose vis pasitaikydavo dar keletą mėnesių. Teko pagulėti Alergologijos skyriuje, kur gavome atsakymus į daugelį rūpimų klausimų. Po truputį, po porą produktų plėtėsi ir mityba, gydytojos alergologės pagal mano pageidavimus pritaikė man valgiaraštį. Gydytoja Aušra Astrauskaitė – tarsi vaikščiojanti enciklopedija. Ji ne tik savo srities profesionalė, bet ir labai žmogiška gydytoja, gebanti nuraminti, suteikti vilties. Ji mane pagyrė, kad atkakliai maitinu savo pienu, nes alergiškam vaikui tai labai naudinga. Kai kurios medikės labai nustebo pamačiusios, jog mums siūlytas mišinys, nes jei vaikas alergiškas, tai motinos pienas yra jam pagrindinis vaistas!
Alergologijos skyriuje mums teko pagulėti du kartus. Antrą kartą, pasitarus su alergologėmis ir privačiame kabinete pakartojus dukters žarnyno bakterijų tyrimą, pradėjome gerti specialias žarnyno bakterijas, situacija gerėjo. Alergologės dar šiek tiek leido paįvairinti mano mitybą, ir iš tikrųjų pastebėjau, kad vos tik daugiau kažko suvalgius, paįvairinus maisto racioną, tiek aš, tiek dukra pasijusdavome daug geriau.
Esu labai dėkinga savo mamai, kuri pirmaisiais dukros gyvenimo mėnesiais labai daug laiko praleisdavo su Oskaru. Juk aš kone nuolat supdavau mažylę arba stovėdavau prie puodų, virdama pietus šeimai ir tas nelemtas sorų kruopas ar dar kažką atskirai sau. Mama gyvena netoliese, tad Oskaras dažnai pas ją ir leisdavo laiką, net pradėjo daug aiškiau kalbėti vos per kelias savaites, nes lavinant vaiką reikia tam skirti daug laiko, o aš tuo metu jo tiek daug neturėjau. Kartais net neturėdavau jėgų apsirengti. Taip pat esu dėkinga savo uošviams, pas kuriuos vyras su sūnum gyvendavo, kol aš su Ema gulėdavome ligoninėse. Ir, žinoma, dėkoju pačiam Oskariukui, juk vyresnėlis per tas problemas liko šiek tiek užmirštas, negavo tiek dėmesio, kiek turėtų gauti dvejų metų vaikutis. Kartais žindydama dukrytę žiūrėdavau, kaip Oskaras žaidžia vienas pats, ir taip suspausdavo širdį…
Dabar Emutei beveik 10 mėnesių, visos didžiosios problemos liko praeityje. Ypač džiaugiuosi, kad ją žindau iki šiol, ir neketiname sustoti. O ir Oskaras kartais pajuokaudamas gurkšnelį kitą atsigeria, pamatęs, kaip sesei skanu. Nesijaučiu kažkokia didvyrė, tiesiog jaučiuosi, kad šįkart atlikau mamos pareigą – maitinti savo pienu – iki galo.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
