Prieš kurį laiką spausdinome skaitytojos Editos žindymo istoriją. Maitindama sūnų Aleksandrą, moteris patyrė visą įmanomą žindymo problemų virtinę. Susilaukusi antrojo, galvojo, kad jau yra žindymo profesionalė, bet – stop!
Pirmoji patirtis – vienos bėdos
Vilnietė Edita lankė nėščiųjų mokymus apie žindymą ir puikiai suprato, kad gali kilti visokiausių problemų, tačiau kad beveik visos atiteks jai vienai? Pati žindymo pradžia buvo komplikuota, nes Edita ilgai buvo izoliuota nuo vaikučio. Vėliau dėl skausmingų spenelių laukė mėnesiai kančių. Edita manė, kad skausmas yra normali būsena, todėl sukandusi dantis leisdavo Aleksandrui žįsti krūtį valandų valandas. Kompresai ir tepalai jau nebepadėjo, nes žaizdos buvo gilios, tarsi speneliai būtų atkąsti. Gydytoja net skyrė vaistų.
Negana to, kūdikiui blogai augo svoris ir net mama Editą įkalbinėjo nutraukti žindymą, nes Editos „pienas mėlynas“. Iš šios situacijos išgelbėjo papildomo maitinimo sistema, kuri skirta, jei kūdikiui nepakanka mamos pieno, bet mama nenori nutraukti žindymo. Sistema veikia taip: kūdikis apžioja mamos spenelį ir kartu plonyčius šiaudelius, per kuriuos iš rezervuaro teka mišinukas. Kūdikis žinda mamos krūtį, bet kartu gauna ir mišinio.
Prie šių problemų prisidėjo per trumpas liežuvio pasaitėlis ir sūnui prasidėjęs dermatitas, dėl kurio Editai teko pakeisti mitybą.
Nepaisant visos šios klampynės, Edita išmaitino sūnų 1 metus ir 3 mėnesius, tuo metu jau laukėsi kito sūnaus.
„Dabar, prisiminusi savo žindymo istoriją, nusišypsau, bet tada buvo be galo sunku ir skaudu, kai vaiko svoris neaugo; kai draugės (kurios neturi vaikų) vis komentuodavo, kad vaikas alkanas, nes verkia; kai močiutė geriau už mane žinojo, ko nori mano vaikas. Tai buvo tikras pragaras, kartais neištverdavau ir tiesiog naktimis paverkdavau, o ryte viską dariau iš naujo“, – tada pasakojo Edita.
Antroji patirtis – dar nežinota bėdelė
Su Edita atsisveikinome, kaip su žindymo veterane, kuri galėtų konsultuoti kitas mamas. Ir kokia apėmė nuostaba, kai Edita mums parašė jau kaip 2 berniukų mama, – šiuo metu ji žindo sūnų Michaelį (4 mėn.), ir likimas jai atsiuntė dar vieną žindymo bėdą.
Edita pasakoja: „Kai laukiausi, buvau rami – žindyti tikrai mokėsiu, nes turiu didžiulę patirtį su pirmu vaiku. Jeigu kas gali būti blogiausia – tai gali būti taip pat. Jei išgyvenau visas problemas su pirmuoju, tikrai išgyvensiu ir su antruoju. Galų gale turėjau konsultančiųjų telefonus, žinojau, ko klausti patarimų.
Nėštumas ir gimdymas buvo puikūs – pagimdžiau per 50 minučių! Tuo tarpu COVID-19 viruso testas ir formalumai truko 40 min. Po gimdymo sūnus iškart susirado krūtį, pradėjo žįsti – tiesiog viskas pagal mokomuosius filmukus. Tai buvo man ženklas iš viršaus – jau šį kartą, Edita, viskas bus kitaip.
Tačiau vieną vakarą susiklostė situacija, kai tikrai išsigandau, jog vėl viskas bus blogai. Michaeliui buvo 2 savaitės, atrodė, kad tuoj tuoj prasidės tikroji harmonija, kai pienas jau gana riebus, kai kūdikiui nebereikia tiek ilgai žįsti, nes pasisotina greičiau. Ir štai Michaelis verkia, neužmiega, nepavalgo. Pirma mintis – o gal ir vėl kartojasi ta pati situacija, vėl per mažai pieno. Iš nevilties verkdama paprašiau vyro, kad surastų papildomo maitinimo sistemą. Buvo beveik vidurnaktis, vyras susiruošė važiuoti į budinčią vaistinę mišinuko. Kaip tyčia, pas mus tuo metu svečiavosi mano mama, ji patvirtino – vaikas alkanas! Mamos akyse įskaičiau, kad turėčiau nedelsdama duoti Michaeliui mišinio.
Koks apėmė liūdesys, kai savo rankomis pagaminau mišinuką ir padaviau sūnui. Michaelis patraukė 5 ml ir užmigo. Kitą dieną buvo suplanuotas vizitas pas šeimos gydytoją. Jai papasakojau, kad vakar buvo krizė, vaikelis iš alkio klykė visą vakarą. Tačiau gydytoja, pasvėrusi Michaelį, pasakė – svoris auga stulbinamai, nepanikuok ir maitink pati. Žindymo konsultantė, kuriai paskambinau, patarė įsigyti svarstykles ir stebėti vaikučio svorį pagal PSO lenteles. Taip aiškiai pamatysiu, ar reikia papildomai maitinti, ar ne.
Nusipirkau svarstykles, pradėjau Michaelį sverti, pati stengiausi valgyti kuo geriau. Svėriau kiekvieną dieną. Ir tas vakaras, kai Michaelis išgėrė 5 ml mišinio, buvo pirmas ir paskutinis. Buvau skaičiusi, kaip suprasti, ar kūdikis laimingas ir viskuo patenkintas, – pavalgęs ir paleisdamas krūtį toks kūdikis šypsosi. Taip daro ir Michaelis.
Prie lengvo žindymo prisidėjo ir tinkama spenelių priežiūra. Pirmus 1,5 mėnesio tepiau kremu su lanolinu, bet prieš tai būtinai išspausdavau pieno ir patepdavau spenelį. Dabar jokių kremų ir kompresų nebenaudoju, bet pienu spenelius patepu visada – tai padeda nuraminti krūtis, kai vaikas ilgiau žinda.
Beje, sėkmingam žindymui man labai padeda labai reta poza – aš maitinu sėdėdama prie stalo, kai kūdikis tuo tarpu guli ant stalo. Tą pačią krūtį kūdikis gali išžįsti iš abiejų pusių. Šią pozą atradau pati, kai pirmą sūnų teko maitinti kavinėje. Nebuvo vietos, paprašiau paklotėlio, pasiguldžiau sūnų ant stalo ir pamaitinau – man taip patiko ši poza, kad paskui kitos beveik nebenaudojau. Dabar mūsų miegamajame stovi rašomasis stalas, kurį vadinu „darbo stalu“, – ant jo visada žindau Michaelį. Mano patarimas – jeigu nesiseka žindyti, nereikia ieškoti problemų savyje, o būti išradingoms ir ieškoti patogiausios būtent jums pozos“.
Kas tos pieno krizės
Ką daryti, kai sklandus ritmingas žindymas staiga padažnėja, nes kūdikis atrodo nepasisotinęs, o krūtys tuščios?
Atsako akušerė Ieva Girdvainienė, www.gandrolizdas.lt
Ryškiausia pieno krizė – tai dar vadinamoji trečiojo mėnesio krizė, kuri iš tiesų ištinka motiną, o ne kūdikį. Kūdikiui viskas gerai, jam nėra jokios krizės. Tačiau mama nerimauja, ir tai dažniausiai įvyksta tarp antro ir ketvirto mėnesio.
Šią krizę skatina keli veiksniai. Moters krūtys, prasidėjus laktacijai, padidėja, o po kiekvieno maitinimo pastebimai tuštėjo, ir dabar visada atrodo panašiai tuščios! Pienas, ankščiau kartais visą dieną tekėdavo iš krūtų, o dabar nebeteka. Kūdikis, kuriam pasisotinti reikėjo mažiausiai 20 minučių prie kiekvienos krūties, dabar žinda tik 5 minutes, o kartais vos 2 ar mažiau. Ir, be to, kūdikis nebesituština!
Visi šie pokyčiai – normalūs. Laktacija yra nuolat kintantis procesas, todėl svarbu šalia turėti palaikymą: šeimos ar vaiko gydytoją, laktacijos konsultantą ar kitų mamų.
Kūdikis stiprėja ir įgauna įgūdžių, tad žinda daugiau ir greičiau. Svarbu stebėti šlapinimosi ir tuštinimosi dažnį. Ar priauga svorio, užtenka vertinti kartą per mėnesį.
Tuo metu, kai aplanko krizė, reikėtų grįžti į pirmųjų dienų ritmą:
Tiesiog dažniau žindyti, suskubti pasiūlyti krūtį, atsiradus pirmiesiems alkio požymiams (ramus kūdikis geriau apžioja krūtį, smarkiau žinda), leisti baigti žįsti tuomet, kai kūdikis to nori, kuo ilgiau palaikant glaudų „oda prie odos“ ryšį.
Keisti žindymo padėtį.
Labai svarbu žinoti, kad krizė yra laikinas nepatogumas ir taip greitai, kaip atsirado, taip greitai ir išnyks. Todėl tiesiog pasitikėkite savo organizmu ir būkite su savo mažyliu.
Sklandžiam krizės įveikimui labai svarbu mamos savijauta, ji turi būti skaniai pavalgiusi, gerai pamiegojusi ir saugi, tad čia turi veikti „palaikymo komanda“. Žinutė namiškiams: paruoškite jaunajai mamytei tai, ko pageidauja žindyvė, leiskite jai kartu su kūdikiu pamiegoti dienos miego ir pasirūpinkite buitimi, taip pat nepamirškite geros nuotaikos!
Šios krizės gali pasikartoti iki pirmųjų kūdikio metų, mamai patyrus didelį stresą, susirgus ar sugrįžus į darbą. Atminkite, kad visų pirma reikia grįžti prie pirmųjų dienų ritmo ir užtikrinti kūdikiui saugų ryšį, neskubėti pradėti maitinti pieno mišiniais, nes taip sutrikdomas natūralus žindymo ritmas. Ši situacija susitvarkys pati, tik tam reikia laiko bei pasitikėjimo ir žindymo, nes tik tuomet atsiras „pieno upeliukai“.
Ramaus pienuko jums ir negalvokite bei nebijokite pieno krizių.
Nuotraukos DŪDĖ FOTO
„Mamos žurnalas“
