Šiandiena prieš pusmetį atrodė, kaip tolima kelionė į nežinomybę. Ir ta kelionė buvo sunki, pilna iššūkių, skausmo, ašarų, bet su begaline motyvacija, kad vieną dieną išaus gražus rytas. Taip aš kalbu apie savo ir Herkaus žindymo kelionę, kuri buvo ypač nelengva.
Susipažinkime, esu Simona (36 m.), instagramo paskyros „GingerPowerBlog“ įkūrėja, Rojaus (3 m.) ir Herkaus (6 mėn.) mama bei buvusi „Mamos žurnalo“ nėštukė.
Žindyti aš moku!
Natūralu, jog pirmakartėms mamoms kils klausimas, kokius kursus ar knygas skaičiau prieš pradėdama žindymo kelionę?
Ogi visiškai nieko. Pasitikėjau savo pirmagimio žindymo patirtimi, kuri truko daugiau nei dvejus metus. Tuomet viskas ėjosi kaip iš vadovėlių, nes gimdyti vykau tiesiog pasitikėdama savo motinystės instinktu, kad tiesiog žindysiu, nes taip duota gamtos. Ir mudviem su Rojum puikiai pavyko. Aš pasitikėjau juo, jis – manimi, ir mudu mėgavomės šia kelione. Tad gimus Herkui žinojau, kas yra žindymas ir kokia maloni patirtis manęs laukia.
Pirmoji klaida – per didelis pasitikėjimas
Ką pataria medikai apie žindymą gimdymo namuose? Pirmiausia kūdikiui patikrina liežuvio pasaitėlį, žiūri, ar mažylis gerai apžioja krūtį, kokia žindymo poza.
Kad liežuvio pasaitėlis nėra prisegtas prie viršutinės lūpos, patvirtino beveik visi mus vizitavę gydytojai, tačiau patarimai tuo ir baigdavosi, kai sužinodavo, kad čia ne pirmas kūdikis, o patirtis, pasak jų, begalinė. Aš savimi didžiavausi ir tokie pagyrimai tik kėlė mano egoistišką savivertę. Tačiau tai buvo pirmoji mano klaida žindymo kelionėje.
Pirmas patarimas mamoms, nesvarbu ar tai jūsų pirmas, antras ar trečias kūdikis, – visada klauskite, jei kas neaišku, akušerių ir slaugytojų dar būnant ligoninėje. Prašykite, kad įvertinų jūsų žindymo pozą, kaip kūdikis apžioja krūtį.
Antroji klaida – „pražudyti“ speneliai
Trečią parą po gimdymo pradėjo skaudėti spenelius. Na kaip be to. Buvau prisiruošusi priemonių. Nuo pirmos žindymo akimirkos tepiau balzamais, dėjau kompresus. Bet namo išvykau kentėdama begalinius skausmus. Žinojau, kad maždaug 7 parą skausmas turi mažėti, bet jis tik didėjo. Tad namie žindymui tekdavo gana stipriai susikaupti, kad galėčiau mažylį glausti prie savęs.
Pradėjau gerti vaistus nuo skausmo ir naudoti vis didesnius kiekius spenelių tepalų. Deja, jie visiškai manęs negelbėjo. Internete ėmiau skaityti, kas man dar galėtų padėti, kol vieną rytą pabudau tiesiog su milžiniška temperatūra ir kieta krūtimi.
Kas dieną stodavau į kovą
Žinojau, kaip sau pagelbėti, – karštas dušas, po jo iš karto mažylio žindymas ir kopūstų lapai, kad vėsintų. Porą dienų pavyko susitvarkyti. Tačiau po to – dar du panašūs uždegimai, kol buvo patvirtintas mastitas ir skirtas antibiotikų kursas. Guzai išsivaikščiojo, tačiau skausmas niekur nedingo. Naktimis žindymas buvo pats sudėtingiausias. Verkdavau, reikėdavo laiko susikaupti paimti Herkų ant rankų, kad galėčiau jį pažindyti. Nežinau, ką buvo sunkiau ištverti, – ar tą beprotišką skausmą, ar psichologinę naštą, gailestį sau. Kartais atrodydavo, kad viskas – gana. Bet išaušdavo rytas, susirinkdavau save iš smulkių detalių ir stodavau į dar vieną kovą.
Antspeniai, pientraukis, mišinys
Kad viskas ne taip paprasta, supratau, matydama pažeistus iki kraujo spenelius. Kiekvienas kūdikio maitinimas prilygo egzorcizmui. Negana to, kad maudžiausi skausmo jūroje, mažylis gėrė kraują. Nes traukdavo labai stipriai, o žaizdos nespėdavo gyti. Tokiais atvejais žindyvėms rekomenduojama laikinai naudoti antspenius, nusitraukti pienelį arba … startuoti su mišiniu.
Išbandžiau visus šiuos būdus. Ir patyriau visišką fiasko, lyg Herkus norėtų mane įspėti, kad daugiau juo pasitikėčiau. Krūties su antspeniu neėmė. Sukdavo galvytę, verkdavo. Tuomet pirkau elektrinį pientraukį, bet nutraukto pienelio iš buteliuko negėrė, o per švirkštą maitinamas tiesiog spjaudavo lauk. Na o mišinio iš viso nepripažino. Nors keičiau gal trijų rūšių, bet nė vieno neėmė.
Specialistės vizitas
Pamenu, kaip verkdama vidury nakties po dar vieno skaudaus žindymo pildžiau „Gandro lizdo“ registraciją žindymo specialistės konsultacijai. Pradėjau ieškoti paramos ne iš forumų, mamų, o realaus žmogaus, kuris atvyktų į namus ir mane apžiūrėtų.
Į namus atvyko Ieva Girdvainienė – akušerė, sertifikuota žindymo specialistė. Neskubėdamos aptarėme man rūpimus klausimus, ji pamokė žindymo technikos, kad nebūtų taip skaudu žindyti. Svarbiausia, kad ji pastebėjo, jog mano skausmo priežastis – krūtų ir spenelių pienligė. Ji atsirado dėl žaizdų, nes grybeliui atsirasti buvo puiki terpė.
Po šios konsultacijos prasidėjo gydymas. Tepalai nepadėjo, teko sugerti antibiotikų kursą. Vėl. Ir per trumpą laiką du kartus. Skausmas kiek apmažėjo, bet niekur nedingo. Apie savo psichologinę būseną nekalbu, tiesiog kaskart mažyliui norėdavau suteikti dar vieną savaitę savo pienelio. Taip suėjo ir trys mėnesiai.
Per šiuos mėnesius teko stipriai riboti savo maistą, nes Herkaus organizmas daug ko netoleravo, ypač pieno produktų, kepto maisto, daugelio vaisių ir daržovių. Prie žindymo vargo prisidėdavo ir paaštrėję pilvo diegliai.
Lūžis prie jūros
Vieną dieną ryžausi kelionei prie jūros. Leidau sau ne kartą lįsti į jūros bangas. Ant kranto manęs laukdavo vyras su sūnumis. O aš tiesiog mėgavausi vandens terapija, kuri padėjo bent kelioms minutėms išsivaduoti iš to užburto skausmo rato. Praėjus savaitei, žindydama Herkų pastebėjau, jog nebejaučiu diskomforto. Mažylis prigludęs prie manęs ir sočiai čepsi.
Kaip šiandien prisimenu, tuo metu saulė leidosi į jūrą. Aš dar patogiau įsitaisiau, pabučiavau sūnų, gulintį ant rankų, ir mėgavausi vasara, jūros ošimu ir žindymu.
Tikiu, kad man padėjo jūros vanduo. Kaip sakau – mano jūra, kuri mane pažįsta nuo mažų dienų, mane pagydė.
Skausmingas žindymas yra nenormalu
Dabar Herkui šeši mėnesiai. Mudu tęsiame pienelio kelionę, o kada bus pabaiga, – nežinau. Esu dėkinga gyvenimui, kad šalia manęs visada yra žmogus, kuris mane palaikė sunkiausiomis akimirkomis naktį. Kartais pakakdavo vien buvimo šalia, kai taip skaudėjo. Linkiu, kad kiekviena iš jūsų, kuriai beprotiškai sunki pradžia, turėtų tokį žmogų.
Skausmingas žindymas yra nenormalu vienareikšmiškai – ieškokite pagalbos ir visai nesvarbu, kur pradėsite savo paiešką, – ar vartydamos knygas, guglo puslapius, kalbėdamos su mamomis forumuose ar keliaudamos pas žindymo specialistę. O jei reikia su kažkuo pakalbėti, visada galite parašyti man. Atsiminkite, laiminga mama – laimingas kūdikis.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
