Prieš 3 metus pradėjome projektą „Žindymas – gamtos dovana“. Viena pirmųjų savo istorija pasidalino kaunietė Emilija Kalusevičienė, Tuo metu jos sūnui Rojui buvo 9 mėnesiai, o Evelina pozavo Vilniaus oro klube šalia lėktuvų. Idėja buvo tokia – žindymas nenuskurdina mamos gyvenimo, ji gali ir toliau užsiimti hobiais, gyventi aktyviai. Žindanti mama nėra auka!
Per pirmąją fotosesiją Emilijai buvo vos 18 metų, bet jau tada ji stebino brandžiu požiūriu į žindymą. Nėštumo metu net du kartus išklausė žindymo kursus, o gimdyti rinkosi Kauno krikščioniškuosius gimdymo namus, garsėjančius natūralaus gimdymo propagavimu.
Vėliau Emilija žurnale dalinosi, kaip suderinti žindymą ir vaiko išėjimą į darželį. Ir štai – su Emilija susitinkame vėl. Rojui jau 3 metai 10 mėnesių, o Emilija ir toliau jį maitina krūtimi.
Mama pasakoja:
Kol kas net nekilo mintise apie nujunkymą. Vadovaujuosi principu, kad vaikas pats turi atsisakyti. Maitinu sūnų tada, kada pats paprašo. Aplinkinių spaudimas didžiulis. Dauguma sako, kad jau gana, kad jau didelis. Nuo kai kurių artimų žmonių tenka maitinti pasislėpus, nes vaikas sulaukia replikų: „Koks tu didelis, o dar mamos pieno prašai“. Tiesa, pasakoma grubiau. Saugodama vaiką nuo tokių replikų stengiuosi nesipasakoti apie tai, kad jis dar kartais valgo mano pieną.
Vyras mano sprendimą palaiko, nes pats mano, kad sūnui to dar reikia. Ir kad tai nėra TIK pienas, bet ir artumas, saugumas. Vyro nuomonė daug svarbiau negu aplinkinių.
O mažiausiai tolerancijos jaučiu… iš pačių mamų. Kai kartą pasidalinau forume, kiek laiko maitinu, sulaukiau reakcijų, kokių visai nesitikėjau. Žinoma, buvo ir palaikančių moterų, ir net tokių, kurios dar ilgiau maitina. Tačiau dauguma manęs nepalaikė. Keista, juk į tokius forumus ar grupes mamos tam ir buriasi, kad gautų palaikymą. Ypač mano patirtis turėtų padėti toms, kurioms dar trūksta žinių apie žindymą, kurių žindymo pradžia jautri, nesėkminga. Jeigu pamatau, kad moteriai tikrai reikia pagalbos, pasidalinu straipsniais apie save, pavyzdžiui „Žindymas ir darželis – kaip suderinti“. Šiuo metu lankau kursus „Mama mamai. Savanorės pagalba žindančioms“. Galėsiu mamoms būti dar naudingesnė.
Nesu kategoriška – niekada nekomentuoju ir nereplikuoju, jeigu mama maitina mišinuku ar, pavyzdžiui, nutrauktu pienu. Visos esame vertos tolerancijos!
Dažniausias klausimas, kurį girdžiu apie tokį ilgą žindymą, – ar nepavargau, neišsekau. Jokio nuovargio nėra! Pastaruoju metu padažnėjo naktinis žindymas, bet vaikas jau pats ateina į mano kambarį naktį ir maitinasi, kai jam reikia. Galiu tik džiaugtis artumu, kai grįžta iš darželio ir paprašo pienuko. Tai mūsų pirmas ritualas po dienos darbų.
Ilgai žindančios moterys labai kompleksuoja dėl savo krūtinės – kad nebus graži. Pirmiausia moterys pačios turi suprasti, kad krūtys ir yra skirtos maitinti vaikus. Man pačiai tik 23 metai, niekada nekompleksavau dėl savo krūtinės, kuri, žinoma, pasikeitė. Jeigu mamos tai priimtų kaip normalų dalyką, paaiškintų savo vyrams, neliktų tokių problemų. Aš pati savo vyrui aiškinau, ir gera iš jo girdėti: „Kaip ir gyvūnai žinduoliai maitina savo vaikus, taip ir moterys“.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
