Fotografė Anna Jankunes (Studio Smile)
Fotoprojekte „Žindymas – gamtos dovana“ apie save pasakoja pati fotografė Anna Jankunes (Studio Smile).
Anna augina 3 dukras: 8 metų Pauliną, 6 metų Moniką ir 1,7 metų Emanuelą.
Kai mažylei buvo 1 metai ir 2 mėnesiai, šeima keliavo po Grand Kanariją. Anna labai jaudinosi prieš kelionę, nes dukrytė buvo dar visai maža. Tačiau viskas susiklostė idealiai, ir vien dėl to, kad Anna maitino krūtimi.
Žodis fotografei – žindymo entuziastei:
Vyresniąsias dukras maitinau trumpai. Paulina mano pieno gavo 4 mėnesius, vidurinioji – 6 mėnesius, bet to nepavadinsiu žindymu – maitinau pientraukiu nutrauktu pienu, jos valgė iš buteliukų.
Emanuelą, kuriai jau metai ir 7 mėnesiai, žindau iki dabar ir tikrai neketinu sustoti.
Kodėl nesisekė su pirmosiomis? Vienareikšmiškai – turėjau per mažai žinių. Gyvenome su tėvais, klioviausi senoviniais, neteisingais patarimais. Paskui atsirado daug informacijos apie žindymą elektroninėje erdvėje, ir, manau, tai labai prisidėjo prie moterų švietimo. Kad ir FB grupė „Žindykime kartu“ – ten galima viską sužinoti.
***
Prieš keletą metų su šeima buvome Tenerifėje, labai patiko. Kai gimė Emanuela, nutarėme kelionę pakartoti, tik pasirinkome kitą Kanarų salą – Grand Kanariją. Likau maloniai nustebinta, kad taip lengva keliauti su žindomu vaiku.
Skrydis buvo ilgas: 5 valandos iki Madrido, persėdimas ir dar kokios 4 valandos iki Grand Kanarijos. Jaudinomės, kaip mažoji mergaitė ištvers skrydį, o visai nereikėjo.
Emanuela visą kelionę buvo prie krūties. Kai tik įlipome į lėktuvą, ji prisisegė prie manęs, iki skrydžio pabaigos taip ir liko.
Nejudinau, leidau daryti, ką nori. Dukra paskui, aišku, užmigo, prabudusi vėl žindo. Jai nekilo jokių problemų dėl ausų, jokio užgulimo ar skausmo. Ir taip visos kelionės metu – arba Emanuela buvo linksma ir aktyvi, arba prie krūties.
Kelionėje maitinau įvairiausiose vietose – oro uoste, lėktuve, jachtų prieplaukoje, paplūdimyje, kavinėse, automobilyje, viešbutyje, pas draugus
Patogumas žindyti per kelionę yra nenusakomas. Vaiko nekamuoja pilvo problemos, palengvėja skrydžiai. Nereikia net vandens, nes vaikas atsigeria mamos pieno. Visi nešiojomės vandenį buteliuose, nes ten vanduo iš čiaupo negeriamas, o Emanuelai nereikėjo.
***
Kelionėje maitinau įvairiausiose vietose – oro uoste, lėktuve, jachtų prieplaukoje, paplūdimyje, kavinėse, automobilyje, viešbutyje, pas draugus. Visur. Prisitaikiau drabužius, kad viršus būtų atskirtas nuo apačios. Žmonėms, atvirai pasakius, buvo visiškai vienodai, kad aš žindau. Ten pilni pliažai merginų ir moterų be viršutinės maudymo kostiumėlio dalies, ypač vokiečių, tad žindanti moteris jiems neįdomu. Nuogos krūtys jiems įprasta, o aš juk žindžiau kukliai, kamputyje. Sakyčiau, pas mus gerokai mažiau tolerancijos žindančiai moteriai. Iš aplinkinių dažnai girdžiu: Kada pabaigsi žindyti? Kiek galima?
***
Vėlyvas žindymas nėra skirtas pavalgyti, o labiau vaikui nusiraminti, atgauti jėgas, pabūti su mama. Tai nėra maitinimas, kaip tik ką gimusio kūdikio kas 2 valandas. Būna, Emanuela labai pavargusi, zirzia, niekuo nesidomi. Priėjusi pažinda 10 minučių, ir jai kaip ranka nuima nuovargį. Nušoka nuo kelių ir vėl gali bėgti ir žaisti. Nežinau, ar taip dėl kalorijų, ar dėl raminamojo mamos pieno poveikio?
Jaučiu skirtumą tarp mažai ir daug žindytų vaikų, mažoji visiškai neserga. Vyresniosios jau nuo kūdikystės gaudavo antibiotikų.
Trys Annos dukros – trys skirtingos žindymo patirtys
***
Ilgas žindymas visiškai nepakeitė mano įpročių ir gyvenimo būdo. Alkoholio mes šiaip ar taip nevartojame, darbui Emanuela irgi nesutrukdė. Aš nuo pirmų dienų derinau darbą ir žindymą. Emanuela ne kartą dalyvavo fotosesijose man ant rankų. Yra buvę, kad fotografuoju žindančią moterį, o mano pačios dukrytė tuo metu žinda. Pripratau, kol dukra žinda, daryti savo darbus, pavyzdžiui, redaguoti nuotraukas.
Planuojame Emanuelą leisti į darželį, bet žindymo net neketinu nutraukti.
Jokio termino (kiek maitinsiu) neturiu, kiek vaikas norės, tiek tegul valgo.
Kam tas stresas vaikui, man? Grįš iš darželio ir pažįs. Kol ji žįs, miegosime kartu vienoje lovoje. Daug ramiau jaučiuosi, kai viską darau pagal gamtą. Nieko neskubinu, leidžiu valgyti, kiek nori, kada nori. Prie visko galima priprasti, surasti kelią.
Juk laukiniai gyvūnai taip ir daro, beždžionės zoologijos sode visur nešasi su savimi vaikus, niekur nepalieka.
„Mamos žurnalas“
Susiję
