Vilnietė Marta Lopeta – dviejų dukryčių mama. Vyriausiajai Adrianai 3,5 metų, o jaunėlei Milanai 1,4. Jau ketvirtus metus Marta žindo beveik be pertraukos ir sako, kad žindyti, kaip ir kitų svarbių dalykų gyvenime, reikia išmokti.
Didelė naujagimė ir… didelis stresas
Laukdamasi pirmojo vaikelio, Marta buvo nusiteikusi maitinti krūtimi bent iki pusmečio. Ruošėsi tam teoriškai, lankė kursus. Bet ne viskas vyksta kaip vadovėliuose. Adriana gimė didelė, sverdama 4780 gramų ir kurį laiką nepriauginėjo svorio. Sunkiai apžiodavo spenelį, ant jo atsirado žaizdelių, teko naudoti antspenius. O su antspeniais vaikas paprastai blogiau žinda negu be jų. Gydytojams tas mažas svorio priaugimas pasirodė nenormalus, juk, pagal lenteles, pirmais mėnesiais vaikas turi priaugti maždaug po kilogramą. Adriana buvo priaugusi tik 400 gramų.
Gydytojų paraginta mama davė ir mišinėlio, kurį, beje, mergytė gėrė labai noriai. Tačiau širdyje Martai vis kirbėjo mintis, kad ji gali maitinti pati. Tai kas, kad vaikas per mėnesį priauga per mažai. Ji gimė tokia didelė, tad gal jos svoris turi augti lėčiau negu vidutinio kūdikio? Klausydama savo vidinio balso ir labai palaikoma vyro, Marta nenustojo maitinti natūraliai – duodavo krūtį kas valandą, kas dvi. Kartą per savaitę darydavo kontrolinį svėrimą patikrinti, kiek mažylė priaugo. Po dviejų savaičių pastangų svarstyklės parodė, kad Adriana pasunkėjo visu kilogramu.
Pirmagimė žindo iki metų ir 10 mėnesių, kol pienelio atsisakė pati. Tuo metu Marta laukėsi antrojo vaikelio. Ji buvo skaičiusi, kad nėštumo metu keičiasi pieno struktūra ir skonis, apie 20 procentų vaikų patys atsisako mamos pieno.
Antras vaikas – viskas jau žinoma
Tarp pirmo ir antro vaiko žindymų buvo 3 mėnesių pertrauka. Kai trečiuoju nėštumo trimestru Adriana pati atsisakė žįsti, maždaug 3 mėnesius mama galėjo pailsėti. O tada gimė mažylė Milana ir – vėl viskas iš pradžių.
Antroji dukrelė gimė dar didesnė už sesutę – beveik 5 kilogramų. Tačiau šįkart žindymas buvo labai sklandus. Labai greitai atsirado priešpienio, dukrytė mokėjo paimti krūtį. Koks komforto jausmas, kai girdi pienuką nuryjantį vaikutį, – tada atsiranda pasitikėjimas ir savimi, ir vaiku.
Dabar Milanai greitai pusantrų metukų ir jos mama nerimauja, kad tik neatsisakytų krūties per anksti, kad tik žįstų kuo ilgiau. Tai kas, kad žindydama kartais jaučiasi pavargusi. „O kas sakė, kad būti mama bus lengva?“ – juokauja Marta.
Svarbu, kad maitindama natūraliai, galiu pailsėti naktimis. Ji neskaičiuoja, kiek kartų prabunda pamaitinti mažylės. Kadangi abi miega vienoje lovoje, tai įvyksta tarsi nepastebimai. Tik su vyresniąja keletą mėnesių kankinosi, kai reikėdavo šokinėti iš lovos ir eiti pas vaiką. Tuo metu daug vyresnio amžiaus patarėjų ją ragino guldyti vaiką atskirai, kad paskui neįprastų. Su antrąja dukryte jos dieną naktį šalia ir tai yra visiškas komfortas.
Vidinis mamos balsas sako, kad taip geriausia joms abiem.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
