Situacijos, kai žindyti neįmanoma

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Dievas kūrė šį pasaulį pasitelkęs Gamtą su jos galimybėmis. Žmogui, savo geriausiam kūriniui, dovanojo labiausiai išvystytą Protą. Galbūt tam, kad jis galėtų toliau vystytis pats, laukinį gyvenimą paversdamas vis daugiau civilizuotu.

Tik labai gaila, kad žmogus savo protą ir valią kartais panaudoja ne geriems darbams, bet ir piktadarybėms bei kvailystėms, kurios žaloja ir jį patį, ir supančią aplinką.

Dažniausiai būna „negalėjimas“

Deja, dauguma vaikų yra nujunkomi per anksti. Lietuvoje 6 mėnesių amžiaus dar žindomi tik maždaug ketvirtadalis visų kūdikių, vienerių metų amžiaus – vos dešimt procentų. Dauguma mamyčių sako: „Negalėjau žindyti, nes pritrūko pieno“. Tačiau mokslininkų, tyrinėjančių laktacijos (pieno gamybos organizme) fiziologiją, manymu, moterų, nepajėgių adekvačiai išmaitinti savo kūdikio krūtimi, galėtų būti tik 1-5 proc., o visiškai pieno negamintų 1-2 iš 10 000 motinų.

Tad iš kur tas masiškas „negalėjimas“ realiame gyvenime? Ogi iš žmogaus proto. Iki maždaug XIX a. pabaigos bent vienerius metus savo vaikus žindė beveik visos Žemės motinos. 20 amžiaus pramonės revoliucija ir sėkmingų technologijų liūtis sugundė žmogų techniškai tiksliai sureguliuoti viską – net ir tokį gležną gamtišką dalyką kaip kūdikio žindymas. Aukštose ministerijose buvo nutarta naujagimius atskirti nuo motinų, leisti maitinti tik griežtai nustatytomis valandomis ir nurodyta, kiek gramų pieno kūdikis privalo kaskart suvalgyti.

Kadangi gamta viršininkų įsakymų nesuprato, prisitaikyti turėjo juos vykdantys eiliniai medikai ir paklusnios mamytės. Vos suabejojusioms, ar tikrai užtenka pieno, buvo įteikiami receptai į „mišinių virtuvėlę“. Taip jos visiems galėjo įrodyti (ir save nuraminti), jog vaikas tikrai pavalgė: „Žiūrėkite, buteliukas jau tuščias!“ Nors šiandien tik močiutės prisimena, kur tų „virtuvėlių“ būta, ir vaikų gydytojų kabinetai jau nebesipuošia komercinių „kūdikių maistelio“ dėžutėmis, tačiau ilgi tų dirbtinai išgalvotų taisyklių viešpatavimo dešimtmečiai natūralaus maitinimo tradiciją taip pakirto, jog ir dabar daugeliui mamyčių vis dar tenka įrodinėti, jog žindyti jos puikiausiai gali. Tereikia noro…

Tikros priežastys

Labai gaila, bet išties būna tokių situacijų, kai maitinti natūraliai neįmanoma. Vieniems vaikams visiškai negalima duoti motinos pieno, kitiems motinos pienas būtų pats geriausias maistas, tačiau jie negali žįsti krūties. Paprastai tos aplinkybės susijusios su kūdikio arba motinos sveikata.

Galaktozemija

Mokslininkams ir gydytojams žinoma vienintelė nuo vaiko sveikatos priklausanti  priežastis, dėl kurios jie visiškai uždraustų kūdikį maitinti motinos pienu. Tai įgimtas medžiagų apykaitos sutrikimas, vadinamas galaktozemija. Dėl jos kūdikis negali pasisavinti vienos iš pieno cukraus laktozės sudėtinių monosacharidų – galaktozės, nes vaiko organizme trūksta specifinių ją suskaldančių fermentų. Jeigu stinga tik fermento galaktokinazės, kūdikio kraujyje kaupiantis galaktozei, kliniškai vystosi katarakta. O dėl trūkumo ir kito fermento, kuris būtinas vėlesniam galaktozės metabolizmui, gali išsivystyti ne tik katarakta, bet ir kepenų cirozė bei sulėtėti ir protinis vystymasis. Kadangi laktozės yra ne tik moters bet ir gyvulių piene, tai ir joks kitoks pienas, nei jo pagrindu pagaminti mišiniai tokio kūdikio maitinimui netinka. Reikalingas specialus maistas be laktozės, pvz., iš augalo sojos pagaminti mišiniai. Laimei, galaktozemija pasitaiko labai retai, vidutiniškai vienam iš 80 000 kūdikių.

Fenilketonurija

Dažniau, statistiškai vienam iš 10 000 vaikų, pasitaiko kitas medžiagų apykaitos sutrikimas fenilketonurija, išsivystantis dėl amino rūgšties fenilalanino kaupimosi, organizme trūkstant atitinkamo fermento.

Užsitęsus jo pertekliui, vaikui gresia protinio vystymosi atsilikimas. Beje, motinos piene fenilalanino yra kur kas mažiau negu karvės piene, todėl geriau žindyti, tik reikia reguliariai tirti fenilalanino koncentraciją kraujyje. Jeigu ji pasidaro per didelė, kūdikiui skiriami (atitinkamai sumažinant motinos pieno dalį maiste) specialūs mišiniai be šios amino rūgšties.

Įgimtos ydos

Dažniausiai pasitaikantys anatominiai defektai, kurie gali trukdyti kūdikiui gerai žįsti, yra lūpos ir gomurio nesuaugimai bei „prisegtas“ liežuvis.

Dauguma vaikų su „kiškio lūpa“ gali žįsti, ypač, jei žindant krūtimi užspaudžiamas ir lūpos plyšys. Taip maitinti gali būti net lengviau, negu iš buteliuko. Jeigu yra platus gomurio nesuaugimas, apimantis ir kaulinę jo dalį, maitinti iš krūties gali būti išties sunku ar net neįmanoma. Kad kūdikis galėtų sėkmingai žįsti, mamos spenelis su krūties dalimi, atsiduriančia kūdikio burnoje, iš apačios yra spaudžiamas liežuvio, todėl reikalinga atrama. Gomurio rekonstrukcijos operacijos paprastai atliekamos vėliau, maždaug vienerių metų amžiaus vaikams. Iki to laiko gydytojai siūlo pasinaudoti specialiomis ortopedinėmis plyšį tarp burnos ir nosies uždengiančiomis priemonėmis.

„Prisegtas“ liežuvis

Liežuvis yra raumeninis organas, apgaubtas gleivine. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, rišantis liežuvį prie burnos dugno. Normaliai pasaitėlis prasideda maždaug ties liežuvio viduriu ir yra pakankamai ilgas ir elastingas, kad leistų liežuvio galui ne tik laisvai judėti visoje burnos ertmėje, bet ir iškišti jį gerokai į priekį.

Tai labai svarbu žindymo sėkmei, nes liežuvis yra pagrindinis „darbininkas“. Retai, tačiau pasitaiko, kad pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Tai laiko liežuvio galą pritrauktą („prisegtą“) prie burnos dugno, ir kūdikiui nepavyksta gerai žįsti. Suriestas liežuvis, užimdamas daug vietos burnoje, neleidžia apžioti pakankamai daug krūties, o vien tik spenelį, kuris, atsidūręs tarp dantenų, yra siurbiamas ir maigomas iki skausmo. Jeigu pasitvirtintų, jog vaikas gimė su „prisegtu“ liežuviu, ir tai trukdo jam normaliai žįsti, liežuvio pasaitėlį pakirpti reikia kuo greičiau, geriausia jau naujagimiui. Tai – stomatologų arba burnos chirurgų darbas.

Jei serga mama

Žindyti neturėtų motinos, sergančios aktyvia nepagydyta plaučių tuberkulioze, AIDS, turinčios žmogaus T-limfocitinį virusą ar aktyvų paprastosios pūslelinės (herpes simplex) bėrimą ant krūtų, nes visais šiais atvejais pavojinga liga gali užkrėsti ir žindomą kūdikį.

 Tuberkuliozė

Jeigu mama serga aktyvia plaučių tuberkulioze, kūdikis neturėtų būti šalia jos, nepriklausomai nuo maitinimo būdo. Pavojingas yra būtent respiracinis kontaktas, t.y., galimybė užsikrėsti per iškvepiamą (ypač čiaudint, kosint) orą. Į motinos pieną tuberkuliozės bacilų nepatenka, taigi ir kūdikiui maitinti jis (steriliai ištrauktas pientraukiu) puikiausiai tinka.  Aišku, mamos gydymui reikėtų parinkti tokius vaistus,  kurie, patekę ir į jos pieną, nebūtų kenksmingi kūdikiui. Pasveikusi, nebeužkrečianti motina žindyti gali pati.

 „Paprastos“ ligos

Geriausia, ką mama, susirgusi virusine sloga, gripu, bronchitu ar net plaučių uždegimu, gali padaryti dėl savo kūdikio, tai tęsti jo žindymą! Kūdikis, būdamas kartu, irgi susiduria su tos ligos sukėlėjais, paprastai net  anksčiau negu pati mama pasijunta serganti. Jam reikia padėti, ir tą pagalbą teikia būtent motinos pienas, nešdamas kūdikiui specifinius antikūnus, saugančius, kad mažylis nesusirgtų arba bent nesirgtų taip stipriai, kaip pati mama. O žindymą ligos metu nutraukus, atvirkščiai, pavojus kūdikiui susirgti padidėtų. Ir dar kūdikis netektų motinos artumo teikiamo nuraminimo ir paties geriausio maisto. Kūdikio užkrėtimo galimybę dar labiau sumažinkite, užkirsdama kelią infekcijai plisti: plaukite rankas, nekosėkite ir nešnypškite arti vaiko.

Apsinuodijus maistu

Mamos apsinuodijimas maistu, sukeliantis virškinimo sutrikimą, pasireiškiantį vėmimu ar viduriavimu, paprastai nėra priežastis nežindyti. Net jeigu į mamos žarnyną su nešvariu ar sugedusiu maistu patenka ir dauginasi kenksmingos, ligą sukeliančios bakterijos, tai dar nereiškia, kad jos lengvai prasiskverbs į kraują ir tuo labiau – į krūtyse gaminamą pieną. O jeigu ir taip atsitiktų, tęsti žindymą vis tiek būtų geriausias ir saugiausias pasirinkimas. Tik svarbu, kad mama tuo metu vartotų su žindymu derančius antibiotikus.

Mamos vaistai

Žindyti laikinai negalima, kai vėžiu serganti motina gydoma radioaktyviomis ir ląstelių vystymąsi stabdančiomis medžiagomis. Kai kurie epilepsijai ir psichinėms ligoms gydyti vartojami vaistai, patekę į motinos pieną, gali slopinti ir apsvaiginti žindomą kūdikį. Dauguma šiuolaikinių antibiotikų bei įprastinėmis dozėmis vartojamų antiuždegiminių, skausmą malšinančių ir karščiavimą mažinančių vaistų yra saugūs.

Jeigu vis dėlto tektų vartoti kūdikiui kenksmingus vaistus, perspėkite gydytoją, kad po gydymo norėsite žindymą tęsti. Jis paaiškins, kada vėl galėsite žindyti. O iki tol mama turėtų pieną iš krūtų ištraukinėti rankomis arba pientraukiu ir išpilti. Taip darykite, kad pieno gamyba krūtyse nesustotų.

Alkoholis

Kiekviena besiruošianti motinystei ar kūdikį jau auginanti mama turėtų rimtai pagalvoti, kas jai svarbiau – svaigalas ar vaiko sveikata. Al­ko­ho­lis iš mo­ti­nos krau­jo leng­vai pa­ten­ka į pie­ną, didžiausią koncentraciją pasiekdamas praėjus maždaug 1-1,5 valandos po išgėrimo. Dingstant alkoholiui iš motinos kraujo, jis netrukus pasišalina ir iš pieno. Trim pirmaisiais gyvenimo kūdikio mėnesiais kepenims labai sunku alkoholį nukenksminti – geriau negerti nė lašo. Vėliau ret­omis progomis mamos pakelta vy­no tau­rė blo­go po­vei­kio kū­di­kio svei­ka­tai ne­tu­rė­tų, ta­čiau tai da­ryti ge­riau tuo­jau po žin­dy­mo, kad iki ki­to mai­ti­ni­mo al­ko­ho­lio kon­cent­ra­ci­ja pie­ne jau bū­tų su­ma­žė­ju­si.

Tabakas

Rūkyti nesveika niekam. Nikotinas yra labai toksiškas. Į motinos pieną šis nuodas patenka taip pat lengvai, kaip ir iš motinos kraujo į vaisiaus kraują per placentą, tačiau iš kūdikio žarnyno į jo kraują – tik menka dalis. Beveik galėtume sakyti, jog surūkiusi mažiau kaip 15 cigarečių per parą, motina per savo pieną kūdikio labai nenuskriaus. Dar verta žinoti, jog nikotinas kraujyje ir moters piene neužsibūna labai ilgai: per 95 minutes jo koncentracija sumažėja pusiau. Jeigu mama rūkytų tuojau po žindymo, o iki kito žindymo praeitų dvi-trys valandos, nikotino per pieną(!) kūdikis gal ir visai nebegautų. Tačiau… Didžiausia rūkalų grėsmė, daug didesnė, negu per žindančios motinos pieną, kūdikį pasiekia per orą – su cigaretės dūmais.

Nikotino įsisavinimas plaučiuose daug greitesnis ir didesnis, negu nikotino absorbcija iš motinos pieno.

Kenksmingų medžiagų ypač gausu smilkstančio tabako dūmuose. Kūdikis šį „pasyvų rūkymą“ patiria nepriklausomai nuo to, ar jis žindomas, ar ne. Jeigu mama kūdikį žindo, tada jis bent gauna visas žindymo ir motinos pieno teikiamas naudas, kurių neturi joks mišinys. Žindymas mažina pavojų visų ligų, kurių riziką rūkymas didina, taigi ir atsveria augančiam vaikui rūkymo daromą žalą.

Nuostabiausia, jog žindymas gali moteriai padėti atsikratyti rūkymo. Hormonas prolaktinas, išsiskiriantis iš hipofizio žindymo metu ir skatinantis naujo pieno gamybą krūtyse, bei endogeniniai opioidai, kurių irgi pagausėja žindyvės kraujyje, gerina nuotaiką, slopina stresą ir tuo sušvelnina nikotino abstinencijos simptomus. Be to, ši itin prasminga veikla – kūdikio žindymas – taip labai pakeltų moters savigarbą ir savo vertės suvokimą, jog toks niekingai menkavertis užsiėmimas, koks yra rūkymas, galop netektų dėmesio ir išblėstų užmarštyje.

Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius, www.zindyk.lt

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai