Žindyme aktyviai dalyvauja du žmonės: mama ir kūdikis. Mama pieną pagamina, kūdikis jį pasiima.
Tam, kad viskas vyktų sklandžiai, abu veikėjai savo darbą privalo atlikti gerai.
Svarbiausias darbininkas
Kūdikiui žindant, liežuvis yra pagrindinis, pats svarbiausias „darbininkas“. Būtent liežuvis stumia ir traukia pieną iš motinos krūties į burną. Tarsi ją melžtų. Kad tinkamai atliktų savo pareigą, liežuvis turi išsitiesti burnos dugnu tolyn į priekį ir, palindęs po apžiotu speneliu bei areole, savo raumenų banguojančiais judesiais, slenkančiais nuo liežuvio galo šaknies link, lyg voleliu stumti pieną iš krūties į burną (1 pav.).
Liežuvio darbas žindant nėra labai lengvas, todėl šis organas labai raumeningas. Paviršiuje liežuvį gaubia gleivinė. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, jungiantis liežuvį su burnos dugnu. Normaliai pasaitėlis prasideda maždaug ties liežuvio viduriu ir yra gana ilgas ir elastingas, kad leistų liežuviui ne tik laisvai judėti visoje burnos ertmėje, bet ir išlįsti gerokai į priekį už dantenų.
Trumpas pasaitėlis
Kartais pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Turėdami tokį, vaizdžiai tariant, „prisegtą“, liežuvį gimsta maždaug 3-4 proc. visų vaikų, berniukams jis pasitaiko 1,5-2,6 karto dažniau negu mergaitėms.
Per trumpas pasaitėlis laiko liežuvio galą pritrauktą prie burnos dugno. Glaudžiamas prie krūties, naujagimis ir „prisegtą“ liežuvį siekia iškišti tolyn, tačiau jam nepavyksta. Pažabotas per trumpo pasaitėlio, liežuvis gali tik išsiriesti lanku aukštyn, pakildamas burnoje gomurio link. „Prisegtą“ liežuvį galima atpažinti ir pagal būdingą „širdies“ formą, kurią jis įgauna vaikui bandant liežuvio galą pakelti aukštyn.
Abiem atvejais burnoje vietos lieka per mažai, kad kūdikis galėtų apžioti dalį krūties, paprastai telpa tik spenelis. To nepakanka, kad kūdikis galėtų gerai išžįsti pieną, taigi lieka neprivalgęs. Tarp kūdikio dantenų patekęs spenelis yra ne tik spaudžiamas, trinamas ir maigomas, bet ir tempiamas burnoje susidariusio vakuumo, nes, negalėdamas išmelžti pieno liežuviu, kūdikis stengiasi jo gauti kitu būdu – siurbdamas. Dėl to spenelio oda paburksta ir lengvai įplyšta. Spenelis yra jautriausia krūties dalis, todėl ant jo atsiradusios žaizdelės būna labai skausmingos. O skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą latakėliais iš krūties gelmės spenelio link. Pienas krūtyje gali užsistovėti, gali atsirasti „guzų“, pabrinkimų ar net susidaryti uždegimas. Pats kūdikis – pieno vartotojas – dėl nuolatinio maisto stygiaus blogai auga ir silpsta, mažėja jo atsparumas ligoms, lėtėja judesių ir proto vystymasis.
Bėda ne visada didelė
Kai kuriems trumpą liežuvio pasaitėlį turintiems kūdikiams pavyksta visai neblogai žįsti. Daug priklauso nuo liežuvio pasaitėlio prisitvirtinimo prie burnos dugno vietos ir jo paties ilgio, elastingumo – gebėjimo išsitempti, nuo motinos krūties ypatybių. Jeigu spenelis nedidelis, o krūtis už spenelio ganėtinai minkšta, kūdikis gali pajėgti jį gerai apžioti net ir su „prisegtu“ liežuviu. Ir atvirkščiai, stangrią krūtį su dideliu speneliu gali nepavykti apžioti ir ne patį trumpiausią liežuvio pasaitėlį turinčiam kūdikiui.
Pasitaiko, kad liežuvio pasaitėlis per pirmuosius gyvenimo metus tiek prasitampo, jog vėliau nebekelia jokių problemų, tačiau žindomas naujagimis turi gauti maistą jau dabar, iškart po gimimo.
![PrisegtasLiezuvis[1].2](http://mamoszurnalas.lt/wp-content/uploads/2014/10/PrisegtasLiezuvis1.2-300x279.jpg)
Jeigu kūdikiui dėl trumpo liežuvio pasaitėlio sunku žįsti, pirmiausia pamėginkite padėti jam patogiau prisiglausti ir apžioti burna daugiau krūties. Daugeliu atvejų to pakanka.Jei pasaitėlis labai trumpas, ir problemų nemažėja, gali prireikti liežuvį išlaisvinti chirurginiu būdu.
Atliekama labai nesudėtinga procedūra, vadinama „frenotomija“. Gydytojas paprasčiausiai įkerpa pasaitėlį, kad atpalaiduotų liežuvį ir leistų jam laisvai judėti.Nors operacija paprasta, pjūvis turi būti atliktas tiksliai, kad nebūtų pažeista liežuvio vena, nervas ar kiti anatominiai dariniai.Todėl pasaitėliui pakirpti paprastai naudojamasi žirklėmis su bukais ar užapvalintais galais. Ir geriau, jeigu tuo užsiima specialistai.
„Operacija“ trunka 1-2 sekundes.Kadangi pasaitėlyje beveik nėra kraujagyslių, paprastai nebūna jokio kraujavimo arba kraujo pasirodo tik lašelis ar du. Žaizdos siūti nereikia. Neprireikia ir nuskausminimo.Kūdikiai dažniausiai rėkia ne dėl skausmo pjūvio vietoje, o tik dėl to, jog būna nepatenkinti dėl jiems nepatogaus laikymo pražiodžius.
Pagerėja greitai
Prie krūties mažąjį galima glausti ir leisti jam žįsti iškart tuojau pat po liežuvio pasaitėlio pakirpimo „operacijos“. Taip kūdikis greičiau nusiramina po patirto nesmagumo. Daugumos kūdikių žindymo technika pagerėja ir tai mamos pastebi labai greitai. Nelieka spenelių skausmingumo žindant kūdikį, o ir pats kūdikis veiksmingiau žinda ir geriau pavalgo. Aišku, tais atvejais, kai liežuvį išlaisvinti uždelsiama, ir mamai ant spenelių jau būna žaizdų, visiškas komfortas žindant ateina palaipsniui, ir spenelių skausmai nurimstavėliau. Kartais prireikia laiko, kol kūdikis įpranta normaliai žįsti.
Atidėlioti neverta
Paprastai kuo greičiau išaiškinus problemą ji išsprendžiama, t.y. kuo greičiau išlaisvinamas „prisegtas“ liežuvis, tuo mažiau užtrunka, kol kūdikis įgunda gerai priglusti ir veiksmingai žįsti po procedūros.Jeigu tai padaroma, kai kūdikis jau būna kelių savaičių ar mėnesių amžiaus, tada prireikia ir daugiau laiko, kol jis atpranta nuo ydingo elgesio prie krūties ir įgunda gerai žįsti.
Trumpas liežuvio pasaitėlis gali pridaryti problemų ir vyresniems vaikams bei suaugusiesiems: apsunkina kramtomo maisto stumdymą burnoje, dantų valymą, žmogus negali net liežuviu iškrapštyti į nišą tarp dantų ir žando valgant patekusio maisto. Trikdomas ir kalbos vystymasis – nepavyksta ištarti kai kurių garsų, ypač č, r, š, ž. Be to, vaikui būna sunku laižyti, valgyti mėsą, o suaugus – ir bučiuotis.
Trumpas pasaitėlis gali įtakoti netaisyklingą dantų vystymąsi. Pavyzdžiui, dėl liežuvio nuolatinio spaudimo į apatinius priekinius dantis gali formuotis jų atsikišimas ir blogas sąkandis.
Atidėlioti liežuvio išlaisvinimo ateičiai neverta ir todėl, kad naujagimiams ir mažiems kūdikiams liežuvio pasaitėlio pakirpimo operacija labai paprasta ir lengva (nes pasaitėlio plėvelė dar plona ir beveik neturi kraujagyslių), o vyresniems vaikams šios procedūros metu prireikia ir nuskausminamųjų vaistų suleisti, žaizdą susiūti, o kartais susidaro ir nepatogūs randai po liežuviu.
Be to, daugeliui vyresnių vaikų ar suaugusiųjų po vėlai atliktos frenotomijos pagerėja tik iš dalies. Ypač nelengvai ištaisomos kalbos artikuliacijos ydos. Kad išmoktų tinkamai valdyti išlaisvintą liežuvį, jiems po to dar reikia tęstinės logopedinės pagalbos, daugelio savaičių ar mėnesių pamokų ir treniruočių.
Pagalbos tenka paieškoti
Nors pasaitėlio pakirpimas dar naujagimystėje yra paprasta, saugi ir komplikacijų nesukelianti procedūra, kartais tenka paieškoti gydytojo, kuris sutiktų ir noriai imtųsi ją atlikti. Iki XIX a. kūdikių pasaitėlių pakirpimas būdavo įprastas dalykas. Akušerės laikydavo vieną nagą ilgesnį ir specialiai paaštrintą, kad pakišusios pirštą naujagimiui po liežuviu, greitu judesiu pasaitėlį įpjautų ir išlaisvintų liežuvį.
Deja, ne visada, matyt, tai buvo atliekama labai higieniškai ir ne visada atidžiai apžiūrėjus, kartais visai be reikalo. Pasitaikydavo atvejų, kai aštriu nagu būdavo įbrėžiama per giliai, ir iš sužeistos poliežuvinės venos stiprokai pakraujuodavo. Gąsdinančių gandų apie tai būta daugiau negu tikrų atsitikimų, tačiau daugelį gydytojų jie atbaidė nuo ryžto imtis tų procedūrų. Jie išsisukinėdavo, sakydami, jog nebus jokių problemų, kol nesueis 2–4 metai, kai „prisegtas“ liežuvis pradės trukdyti kalbai vystytis ar vaikui mokytis groti fleita.
Be to, tai sutapo su maitinimo iš buteliuko eros piku, kai žindymas imtas laikyti praeities atgyvena.
Čiulptukui niekada neskauda ir mišinių trūkumo nebūna, o čiulpiant iš buteliuko kūdikiui liežuvio iš burnos iškišti nereikia.
Dabar, kai vėl vis daugiau kūdikių žindomi, naujagimių liežuvio pasaitėlio pakirpimas darosi aktualesnis.
Iš tiesų šią operaciją privalu atlikti kuo anksčiau, vos tik pastebėjus, kad „prisegtas“ liežuvis trukdo naujagimiui gerai žįsti. Motinos pienas ir žindymo teikiami privalumai kūdikiui ir motinai reikalingi jau nuo pirmųjų vaiko gyvenimo valandų, o ne kažkada, kai jam sukaks ketveri metai.
Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, nygos „Kūdikio žindymas – nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius www.zindyk.lt
„Mamos žurnalas“
