Nesiseka žindyti, kūdikis prastai priauga svorio? Gal būt kaltas „prisegtas“ liežuvis

Trumpas pasaitėlis, 1 pav.

Žindyme aktyviai dalyvauja du žmonės: mama ir kūdikis. Mama pieną pagamina, kūdikis jį pasiima. Tam, kad viskas vyktų sklandžiai, abu veikėjai savo darbą privalo atlikti gerai.

Svarbiausias darbininkas

Kūdikiui žindant, liežuvis yra pagrindinis, pats svarbiausias „darbininkas“. Būtent liežuvis stumia ir traukia pieną iš motinos krūties į burną. Tarsi ją melžtų. Kad tinkamai atliktų savo pareigą, liežuvis turi išsitiesti burnos dugnu tolyn į priekį ir, palindęs po apžiotu speneliu bei areole, savo raumenų banguojančiais judesiais, slenkančiais nuo liežuvio galo šaknies link, lyg voleliu stumti pieną iš krūties į burną (1 pav.).

Liežuvio darbas žindant nėra labai lengvas, todėl šis organas labai raumeningas. Paviršiuje lie­žu­vį gaubia glei­vi­nė. Apa­čio­je iš glei­vi­nės su­si­da­ro pa­sai­tė­lis, jungiantis lie­žu­vį su bur­nos dug­nu. Nor­ma­liai pa­sai­tė­lis pra­si­de­da maž­daug ties lie­žu­vio vi­du­riu ir yra gana il­gas ir elas­tin­gas, kad leis­tų lie­žu­viui ne tik lais­vai ju­dė­ti vi­so­je bur­nos ert­mė­je, bet ir iš­lįs­ti ge­ro­kai į prie­kį už dan­te­nų.

Trumpas pasaitėlis

Kartais pa­sai­tė­lis bū­na pri­ka­bin­tas per daug ar­ti lie­žu­vio ga­lo, yra la­bai trum­pas ar­ba sto­ras ir ne­pas­lan­kus. Turėdami tokį, vaizdžiai tariant, „prisegtą“, liežuvį gimsta maždaug 3-4 proc. visų vaikų, berniukams jis pasitaiko 1,5-2,6 karto dažniau negu mergaitėms.

Per trumpas pasaitėlis lai­ko lie­žu­vio galą pri­trauk­tą prie bur­nos dug­no. Glaudžiamas prie krūties, naujagimis ir „prisegtą“ liežuvį siekia iškišti tolyn, tačiau jam nepavyksta. Pažabotas per trumpo pasaitėlio, liežuvis gali tik išsiriesti lanku aukštyn, pakildamas burnoje gomurio link. „Prisegtą“ liežuvį galima atpažinti ir pagal būdingą „širdies“ formą, kurią jis įgauna vaikui bandant liežuvio galą pakelti aukštyn.

Abiem atvejais burnoje vietos lieka per mažai, kad kūdikis galėtų apžioti dalį krūties, paprastai telpa tik spenelis. To nepakanka, kad kūdikis galėtų gerai išžįsti pieną, taigi lieka neprivalgęs. Tarp kūdikio dantenų patekęs spenelis yra ne tik spaudžiamas, trinamas ir maigomas, bet ir tempiamas burnoje susidariusio vakuumo, nes, negalėdamas išmelžti pieno liežuviu, kūdikis stengiasi jo gauti kitu būdu – siurbdamas. Dėl to spenelio oda paburksta ir lengvai įplyšta. Spenelis yra jautriausia krūties dalis, todėl ant jo atsiradusios žaizdelės būna labai skausmingos. O skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą latakėliais iš krūties gelmės spenelio link. Pienas krūtyje gali užsistovėti, gali atsirasti „guzų“, pabrinkimų ar net susidaryti uždegimas. Pats kūdikis – pieno vartotojas – dėl nuolatinio maisto stygiaus blogai auga ir silpsta, mažėja jo atsparumas ligoms, lėtėja judesių ir proto vystymasis.

Bėda ne visada didelė

Kai kuriems trumpą liežuvio pasaitėlį turintiems kūdikiams pavyksta visai neblogai žįsti. Daug priklauso nuo liežuvio pasaitėlio prisitvirtinimo prie burnos dugno vietos ir jo paties ilgio, elastingumo – gebėjimo išsitempti, nuo motinos krūties ypatybių. Jeigu spenelis nedidelis, o krūtis už spenelio ganėtinai minkšta, kūdikis gali pajėgti jį gerai apžioti net ir su „prisegtu“ liežuviu. Ir atvirkščiai, stangrią krūtį su dideliu speneliu gali nepavykti apžioti ir ne patį trumpiausią liežuvio pasaitėlį turinčiam kūdikiui. Pasitaiko, kad liežuvio pasaitėlis per pirmuosius gyvenimo metus tiek prasitampo, jog vėliau nebekelia jokių problemų, tačiau žindomas naujagimis turi gauti maistą jau dabar, iškart po gimimo.

„Prisegtą“ liežuvį galima atpažinti pagal būdingą „širdies“ formą

Jei­gu kū­di­kiui dėl trum­po lie­žu­vio pa­sai­tė­lio sun­ku žįs­ti, pirmiausia pa­mė­gin­ki­te pa­dė­ti jam patogiau prisiglausti ir apžioti bur­na dau­giau krū­ties. Dau­ge­liu at­ve­jų to pakanka.Jei pa­sai­tė­lis la­bai trum­pas, ir pro­ble­mų ne­ma­žė­ja, gali prireikti liežuvį išlaisvinti chirurginiu būdu. Atliekama labai nesudėtinga procedūra, vadinama „frenotomija“. Gydytojas paprasčiausiai įkerpa pasaitėlį, kad atpalaiduotų liežuvį ir leistų jam laisvai judėti.Nors ope­ra­ci­ja pa­pras­ta, pjū­vis tu­ri bū­ti at­lik­tas tiks­liai, kad ne­bū­tų pa­žeis­ta liežuvio vena, ner­vas ar ki­ti ana­to­mi­niai da­ri­niai.Todėl pasaitėliui pakirpti paprastai naudojamasi žirklėmis su bukais ar užapvalintais galais. Ir geriau, jeigu tuo užsiima specialistai.

„Operacija“ trunka 1-2 sekundes.Kadangi pasaitėlyje beveik nėra kraujagyslių, paprastai nebūna jokio kraujavimo arba kraujo pasirodo tik lašelis ar du. Žaizdos siūti nereikia. Neprireikia ir nuskausminimo.Kūdikiai dažniausiai rėkia ne dėl skausmo pjūvio vietoje, o tik dėl to, jog būna nepatenkinti dėl jiems nepatogaus laikymo pražiodžius.

Pagerėja greitai

Prie krūties mažąjį galima glausti ir leisti jam žįs­ti iškar­t tuojau pat po liežuvio pasaitėlio pakirpimo „operacijos“.   Taip kūdikis greičiau nusiramina po patirto nesmagumo. Daugumos kūdikių žindymo technika pagerėja ir tai mamos pastebi labai greitai. Nelieka spenelių skausmingumo žindant kūdikį, o ir pats kūdikis veiksmingiau žinda ir geriau pavalgo. Aišku, tais atvejais, kai liežuvį išlaisvinti uždelsiama, ir mamai ant spenelių jau būna žaizdų, visiškas komfortas žindant ateina palaipsniui, ir spenelių skausmai nurimstavėliau. Kartais prireikia laiko, kol kūdikis įpranta normaliai žįsti.

Atidėlioti neverta

Paprastai kuo greičiau išaiškinus problemą ji išsprendžiama, t.y. kuo greičiau išlaisvinamas „prisegtas“ liežuvis, tuo mažiau užtrunka, kol kūdikis įgunda gerai priglusti ir veiksmingai žįsti po procedūros.Jeigu tai padaroma, kai kūdikis jau būna kelių savaičių ar mėnesių amžiaus, tada prireikia ir daugiau laiko, kol jis atpranta nuo ydingo elgesio prie krūties ir įgunda gerai žįsti.   

Trumpas liežuvio pasaitėlis gali pridaryti problemų ir vyresniems vaikams bei suaugusiesiems: apsunkina kramtomo maisto stumdymą burnoje, dantų valymą, žmogus negali net liežuviu iškrapštyti į nišą tarp dantų ir žando valgant patekusio maisto. Trikdomas ir kalbos vystymasis – nepavyksta ištarti kai kurių garsų, ypač č, r, š, ž. Be to, vaikui būna sunku laižyti, valgyti mėsą, o suaugus – ir bučiuotis. Trumpas pasaitėlis gali įtakoti netaisyklingą dantų vystymąsi. Pavyzdžiui, dėl liežuvio nuolatinio spaudimo į apatinius priekinius dantis gali formuotis jų atsikišimas ir blogas sąkandis.

Atidėlioti liežuvio išlaisvinimo ateičiai neverta ir todėl, kad naujagimiams ir mažiems kūdikiams liežuvio pasaitėlio pakirpimo operacija labai paprasta ir lengva (nes pasaitėlio plėvelė dar plona ir beveik neturi kraujagyslių), o vyresniems vaikams šios procedūros metu prireikia ir nuskausminamųjų vaistų suleisti, žaizdą susiūti, o kartais susidaro ir nepatogūs randai po liežuviu.

Be to, daugeliui vyresnių vaikų ar suaugusiųjų po vėlai atliktos frenotomijos pagerėja tik iš dalies. Ypač nelengvai ištaisomos kalbos artikuliacijos ydos. Kad išmoktų tinkamai valdyti išlaisvintą liežuvį, jiems po to dar reikia tęstinės logopedinės pagalbos, daugelio savaičių ar mėnesių pamokų ir treniruočių.

Pagalbos tenka paieškoti

Nors pasaitėlio pakirpimas dar naujagimystėje yra paprasta, saugi ir komplikacijų nesukelianti procedūra, kartais tenka paieškoti gydytojo, kuris sutiktų ir noriai imtųsi ją atlikti. Iki XIX a. kūdikių pasaitėlių pakirpimas būdavo įprastas dalykas. Akušerės laikydavo vieną nagą ilgesnį ir specialiai paaštrintą, kad pakišusios pirštą naujagimiui po liežuviu, greitu judesiu pasaitėlį įpjautų ir išlaisvintų liežuvį. Deja, ne visada, matyt, tai buvo atliekama labai higieniškai ir ne visada atidžiai apžiūrėjus, kartais visai be reikalo. Pasitaikydavo atvejų, kai aštriu nagu būdavo įbrėžiama per giliai, ir iš sužeistos poliežuvinės venos stiprokai pakraujuodavo. Gąsdinančių gandų apie tai būta daugiau negu tikrų atsitikimų, tačiau daugelį gydytojų jie atbaidė nuo ryžto imtis tų procedūrų. Jie išsisukinėdavo, sakydami, jog nebus jokių problemų, kol nesueis 2–4 me­tai, kai „pri­seg­tas“ lie­žu­vis pra­dės truk­dy­ti kalbai vystytis ar vai­kui mo­ky­tis gro­ti flei­ta.

Be to, tai su­ta­po su mai­ti­ni­mo iš bu­te­liu­ko eros pi­ku, kai žin­dy­mas im­tas lai­ky­ti praei­ties at­gy­ve­na. Čiulp­tu­kui nie­ka­da ne­skau­da ir mi­ši­nių trū­ku­mo ne­bū­na, o čiul­piant iš bu­te­liu­ko kūdikiui lie­žu­vio iš bur­nos iš­kiš­ti ne­rei­kia.

Dabar, kai vėl vis daugiau kūdikių žindomi, naujagimių liežuvio pasaitėlio pakirpimas darosi aktualesnis. Iš tie­sų šią ope­ra­ci­ją pri­va­lu at­lik­ti kuo anks­čiau, vos tik pa­ste­bė­jus, kad „prisegtas“ liežuvis trukdo nau­ja­gi­miui gerai žįsti. Mo­ti­nos pie­nas ir žin­dy­mo tei­kia­mi pri­va­lu­mai kū­di­kiui ir mo­ti­nai rei­ka­lin­gi jau nuo pir­mų­jų vai­ko gy­ve­ni­mo va­lan­dų, o ne kažkada, kai jam su­kaks ket­ve­ri me­tai.

Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, nygos „Kūdikio žindymas – nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius www.zindyk.lt

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai