Trumpas liežuvio pasaitėlis: kirpti, ar išsitampys pats?

Trumpas liežuvio pasaitėlis – tai įgimta anomalija, kai trumpas liežuvio pasaitėlis riboja liežuvio viršūnės (galiuko) judesius.

Pasitaiko atvejų, kai liežuvio pasaitėlis visiškai suaugęs su burnos dugno raumenimis.

Ar tai rimta problema?

Trumpas liežuvio pasaitėlis naujagimystės ir kūdikystės periodais gali sąlygoti čiulpimo, rijimo sutrikimus. Kūdikis negali normaliai žįsti, nes krūties spenelis spaudžiamas prie dantenų, o ne prie liežuvio, dėl to nesusidaro neigiamas slėgis burnoje, sutrinka kūdikio maitinimasis.

Kada geriausias laikas „pakirpti“?

Trumpas liežuvio pasaitėlis būdingas daugeliui kūdikių, bet 2-5 metų amžiaus vaikams, augant alveolinei ataugai ir dygstant dantims, tampa ilgesnis. Tad pasaitėlio „pakirpimas“ ( frenotomija) kūdikystės laikotarpiu būtina tik tais atvejais, kai kūdikis negali čiulpti, ryti ar tai susiję su kitomis gyvybinėmis funkcijomis, o liežuvio pasaitėlis yra plonas. Svarbu atsiminti, kad pakirpus pasaitėlį iki 1 metų amžiaus, dažniausiai vėliau tenka atlikti ir sudėtingesnę operaciją – pasaitėlio plastiką (frenektomiją), kadangi vaikas čiulpia čiulptuką, ir liežuvis būna prispaustas prie burnos dugno, mažai juda, vaikas mažai kalba, tad audiniams randėjant liežuvis ir vėl „priauga“.

Gali trukdyti taisyklingai kalbėti

Vyresnio amžiaus vaikams trumpo liežuvio pasaitėlio problema svarbi dėl įtakos kalbai. Trumpas liežuvio pasaitėlis riboja liežuvio pakėlimą. Dėl trumpo liežuvio pasaitėlio vaikas gali netaisyklingai tarti kai kuriuos garsus – č, š, ž, r, l, kartais ir s, z.

Svarbu atsiminti, kad garsų tarimo sutrikimą gali lemti ir kitos priežastys: netaisyklingas sąkandis, neuropatologinės priežastys, kurtumas, ypač atsiradęs kritiniu kalbos vystymuisi periodu – 2-4 metų amžiuje, psichinė vaiko būklė, protinis atsilikimas, ryklės ir gomurio raumenų patologija, pvz., įgimtas gomurio nesuaugimas.

Normaliai vystytis kalbai turi įtakos ir kramtymo, rijimo, čiulpimo, kvėpavimo funkcijos, aplinkiniai veiksniai – aplinkinių žmonių stimuliacija, ypač – motinos ir vaiko ryšys, vaiko bendra sveikatos būklė.

Kalbėjimo pradžiai pasaitėlio ilgis įtakos neturi. Todėl tėvų nerimas dėl to, kad vaikas ilgai nepradeda kalbėti, neturi būti pagrindas operacijai. Kūdikiška kalba irgi nėra trumpo liežuvio pasaitėlio pasekmė.

Vėlyvas kalbėjimo pradžios laikas ir kūdikiška kalba dažniausiai yra mažesnės vaiko emocinės brandos išraiška.

Specialistų nuomonės skirtingos

Amerikos pediatrų asociacijos bei Amerikos kalbos ir klausos asociacijos duomenimis, kalbos sutrikimai galimi iki 7-8 metų amžiaus. Vyresniame amžiuje jų neturėtų būti. Šios asociacijos rekomenduoja trumpo liežuvio pasaitėlio plastiką atlikti apie 6-7 metus.

Logopedai rekomenduoja pasaitėlio plastiką atlikti 3-5 metų amžiaus vaikams, nes:

• Sudaromos sąlygos vaikui iki pradedant lankyti mokyklą išmokti taisyklingai kalbėti, vaikas patiria mažesnį emocinį stresą bendraudamas su bendraamžiais.

• 3-4 metų amžiaus vaikas pradeda kalbėti sakiniais, ištaria trijų-keturių skiemenų žodžius, tobulėja garsų ir sunkesnių žodžių tarimas.

• Ketvirtaisiais metais baigiasi ir fiziologinis šveplavimas. Tada galima įvertinti liežuvio pasaitėlio įtaką garsų tarimui.

Operacijos laikas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į kiekvieną atvejį. Esant storam, mažai elastingam liežuvio pasaitėliui, kai liežuvio judesiai labai riboti, liežuvio pasaitėlis suaugęs su burnos dugno raumenimis – operaciją tikslinga atlikti anksčiau, t.y. 3 metų vaikams, kitais atvejais procedūrą galima atidėti.

Logopedo pagalba

Esant kalbos sutrikimams vaikas pirmiausiai turėtų pradėti lankytis pas logopedą, mokytis tarti garsus teisingai, atlikti artikuliacinę mankštą, tokiu būdu mėginti atstatyti liežuvio funkciją ir judrumą. Garsų tarimo pagerėjimo galima tikėtis per šešis mėnesius ar net vienerius metus. Tik tuo atveju, jei nėra rezultatų, praktiškai įsitikinama, kad tikrai tarti garsus trukdo trumpas liežuvio pasaitėlis, turi būti atlikta jo plastika.

Be to, po atliktos operacijos rekomenduojama judinti liežuvį, o po septynių, dešimties dienų – liežuvio funkcijai atstatyti rekomenduojami pratimai, kuriuos reikia atlikti 2-3 kartus per dieną 10-14 dienų.

Toliau būtina tęsti ir logopedinius užsiėmimus, mokytis teisingai tarti garsus.

Dvi operacijų metodikos

Frenotomija paprastai atliekama kūdikiams (iki 1 metų amžiaus). Dažniausiai taikoma vietinė nejautra – nuskausminamoji želė. Pasaitėlis įkerpamas steriliomis žirklėmis. Po įkirpimo nesiuvama. Maitinti kūdikį galima netrukus po procedūros. Specialaus pooperacinio režimo nėra, antibakterinis gydymas netaikomas. Per 1-2 savaites žaizda visiškai sugyja.

Frenektomija – pasaitėlio „iškirpimas“ ar pasaitėlio pašalinimas. Tai yra pranašesnė operacija nei frenotomija, ypač tais atvejais, kai pasaitėlis yra storas. Randėjimas po operacijos kur kas mažesnis. Operuojama su bendrąja nejautra arba, jeigu vaikas leidžia – su vietine nejautra.

Pasaitėlis kerpamas nuo laisvo krašto, liežuvio judesiai, iškirpus pasaitėlį, tampa laisvesni. Įvertinus liežuvio judesius, siuvama tirpstančiais siūlais. Pooperaciniu periodu rekomenduojami vaistai nuo skausmo, 7 dienas po operacijos – dieta be rūgščių produktų. Rekomenduojama judinti liežuvį. Praėjus 7-10 dienų, reikia atlikti specialius liežuvio pratimus, tęsti logopedinius užsiėmimus.

Gydytoja burnos chirurgė Vilma Tauraitė-Maliuk
Gydytojas veido-žandikaulių chirurgas doc. L. Zaleckas
Gydytoja burnos, veido-žandikaulių chirurgė J. Povilaitytė
VUL Žalgirio klinika

„Mamos žurnalas“