Patarimai tiems, kurių mažyliai švepluoja. Konsultuoja logopedė metodininkė Vilma Makauskienė.
Vieni vaikai deklamuoja eilėraščius nuo metų, o kiti sulaukę trijų dar nesurezga sakinio. Kodėl?
Pirmaisiais gyvenimo metais mažyliai išmoksta reaguoti į įvairius garsus, nustatyti jų kryptį, suprasti dažniausiai tariamų žodžių reikšmes. Antraisiais gyvenimo metais vaikai mus pradžiugina tardami nesudėtingus garsų derinius ir prasmingus žodelius. Šio amžiaus vaikai dažniausiai pradeda kartoti artimųjų tariamus garsažodžius ir trumpus žodelius.
Kiekvieno vaiko kalbos vystymosi tempai labai skiriasi. Vieni vaikai taria vos kelis nesudėtingos garsinės struktūros skiemenis, o kiti sugeba pakartoti ar savarankiškai ištarti keliolika žodžių. Kalbos vystymosi tempai dažnai priklauso nuo nėštumo, gimdymo ar ankstyvoje vaikystėje patirtų traumų, vaiko kalbinės aplinkos, jo psichinio ir motorinio vystymosi.
Kada vaikui laikas prabilti sakiniais?
Nuo dvejų iki trejų metų daugelis vaikų pradeda kalbėti sakiniais. Paprastai jie būna trumpi, sudaryti iš dviejų, nederinamų pagal gramatinius dėsningumus, žodelių (pvz. mama nio, lele mie, ciu ciu au ir pan.). Sparčiai plečiasi vaiko žodynas, ir mažylis jau sugeba suprasti daugybės žodžių reikšmes, juos pritaikyti savo poreikiams, mintims ir jausmams išreikšti. Pamažu tikslėja ir garsų tarimas. Tėveliai dažnai nerimauja, ar vaiko kalba atitinka amžiaus normas. Tai ne visada lengva suprasti, nes kartais vienodo amžiaus vaikų žodynas ir sugebėjimas tarti garsus ryškiai skiriasi. Tiksliau įvertinti vaiko kalbos vystymąsi jums gali padėti priešmokyklinėse įstaigose ar vaikų poliklinikose dirbantys specialistai.
Iki kokio amžiaus vaikui normalu švepluoti?
Iki 4-5 metų neturėtumėte reikalauti, kad vaikas tartų š, ž, č, r garsus. Tai fiziologinio šveplavimo laikas, kada vaikai dar nėra pakankamai pasiruošę tarti sudėtingesnius garsus. Jei vaikas sugeba aiškiai, suprantamai, taisyklingai derindamas žodžius sakiniuose, pasakoti ir lengvai bendrauja, tikėtina, kad minėtus garsus jis išmoks savaime. Jei vaiko kalba vystosi normaliai, tačiau, sulaukęs 5 metų, jis dar nesugeba ištarti š, ž, č, dž ar r garsų – pasitarkite su logopedu ir jo vadovaujami padėkite vaikui namuose.
Ką daryti švepliuko tėvams?
Atminkite, kad Jūsų pamokėlės turi būti linksmos ir įdomios. Pasirinkite tinkamą laiką, kai niekur neskubate, vaikas pailsėjęs ir nori žaisti. Siūlyčiau pradėti nuo dėmesį ir pastabumą lavinančių užduočių, tada vaikas bus labiau susikaupęs ir geriau supras, ką norite jam pasakyti. Galite paprašyti surasti dviejų paveikslėlių skirtumus ar atspėti koks žaisliukas dingo (vaikas įsidėmi 5-8 žaisliukus, o kai jis užsimerkia vieną paslėpkite). Supažindinkite vaiką su raide, kurią tarti jūs mokysitės: „Štai raidelė Š. Įsižiūrėk, kokia įdomi jos forma, apvedžiok pirštuku, pamėgink parašyti“.
Paprašykite įsiklausyti, kaip šį garsą tariame, ką jis primena (pvz., gyvatės šnypštimą, medžių ošimą). Atsisėskite prie veidrodžio, kad vaikas galėtų stebėti ir palyginti savo ir Jūsų tarimą. Aptarkite, kas vyksta kai tariame šį garsą: „Pažiūrėk, kai mes tariame Š, lūpas reikia atkišti į priekį (jos „piktos“), liežuvis pakyla į viršų, už dantukų“. Leiskite vaikui priglausti delną prie jūsų lūpų ir pajausti, kad tariant Š oro srovė būna šilta. Vaikams tai labai patinka, o kartu jie sužino, kuo šis garsas skiriasi nuo S.
Kartais tenka atlikti artikuliacinės mankštos pratimus, kad vaikas išmoktų taisyklingai pakelti liežuvį į viršų ir atkišti lūpas.
Trumpai paminėsiu pratimus, kurie jums galėtų padėti.
Parengiamieji pratimai. Tegul vaikas:
1. Pučia vėjo malūnėlį, dūdelę, muilo burbulus smarkiai atkišęs lūpas į priekį.
2. Lūpas įtempia šypsenai, po to atkiša į priekį. Šį pratimą pakaitomis tegul atlieka kelis kartus.
3. Iškiša platų liežuvį. Jį kelia į viršų ir uždengia viršutinę lūpą.
4. Aplaižo viršutinę lūpą, pabando liežuviu pasiekti nosį, liežuviu „suskaičiuoti“ viršutinius dantis.
5. „Palaka pienelį“, kaip katytė laka.
6. Liežuvio galiuku pirmyn-atgal liečia kietąjį ir minkštąjį gomurį.
7. Iškiša liežuvį ir padaro „krepšelį“ (liežuvio galiukas ir kraštai pakilę, viduryje atsiranda įdubimas).
8. Padaro „krepšelį“ burnoje, už viršutinių dantų. Pučia į jį orą. Sukanda dantis ir, laikydamas liežuvį viršuje, vėl pučia.
Kai vaikas taisyklingai išmoksta tarti atskirą garsą Š galima pereiti prie skiemenų mokymosi. Kad tai nebūtų tik mechaniškas kartojimas statykite tardami kaladėlių bokštus, žymėkite taisyklingai ištartus skiemenis brūkšneliais, kad vaikas jaustų sėkmę, o ne prievartą ar nuobodulį. Aiškiai, pabrėždami Š tarkite: Ša, Šo, Šu, Še, Šė, Ši, Aš, Oš, Ūš, Iš, Aša, Ošo ir t.t. Vėliau galima pereiti prie garso Š tarimo žodžiuose. Priminkite taisyklingą lūpų, liežuvio padėtį. Sakykite žodžius, kuriuos vaikas vartoja savo kalboje ir nori išmokti: šakutė, šalikai, šokoladai, šoka, laša, mašina. Mokymosi pradžioje venkite žodžių, kuriuose tariame kitus pučiamuosius priebalsius: s, z, ž, nes vaikui tai gali būti per sunku. Gerai išmokę tarti garsą Š įvairiuose žodžiuose, sugalvokite su jais sakinių. Pvz., „Šeimininkė pešė vištą. Aš nešu maišą. Iš miško išėjo meška“.
Mokantis tarti garsus svarbu lavinti foneminę klausą – gebėjimą išgirsti garsą Š skiemenyse, žodžiuose, sakiniuose, atskirti panašiai skambančius garsus (S-Š). Mokant išgirsti nurodytą garsą, galima žaisti „gaudytojus“. Pvz., „Aš tarsiu įvairius garsus. Kai išgirsi Š – jį sugauk, suplok rankytėmis“. Mokant išgirsti Š skiemenyse ir žodžiuose, galima pasiūlyti pakelti į viršų Š raidelės paveikslėlį ar atsitūpti.
Garsų tarimo vaikas turi mokytis pagal tam tikrą tvarką. Pradžioje jis mokomas taisyklingai ištarti atskirą garsą, vėliau tarimas įtvirtinamas skiemenyse, žodžiuose ir sakiniuose. Paskutinis etapas – įtvirtinti garso tarimą kasdienėje kalboje ir išmokyti jį atskirti nuo panašiai skambančių garsų. Tai ilgas ir nelengvas kelias, tačiau jūsų bendros pastangos padės vaikui sėkmingai pasirengti mokyklai ir išvengti nepatogumų, kuriuos sukelia… šveplavimas.
„Mamos žurnalas“
