Kartais užtenka vieno ištarto garso, kad vaiko akys nušvistų iš džiaugsmo. Kelias iki gražios kalbos būna ilgas, reikalaujantis kantrybės ir pasitikėjimo, tačiau jame netrūksta mažų stebuklų. Apie juos pasakoja logopedė, kasdien lydinti vaikus jų pirmuosiuose kalbos žingsniuose.
Jurgita Lendraitienė, Šiaulių lopšelio-darželio „Žirniukas“ logopedė metodininkė
Kodėl tapau logopede
Kaip pasirinkau šią specialybę? Gal atsitiktinai, nors gyvenime nieko šiaip sau nenutinka.
Kai mama manęs laukėsi, sunkią galvos traumą patyrė mano senelis, po to jis gerai nebekalbėjo. Jo kalbą supratome tik mes, šeimos nariai ir aplinkiniai, kurie jį gerai pažinojo.
Senelio gerai kalbančio negirdėjau. Įdomiausia tai, kad pradėjau kalbėti labai anksti, o mano pirmas žodis buvo „senelis“. Mano mamai buvo neįdomu, nes aš visai nešveplavau, viską tariau taisyklingai, o kitų vaikų mamos galėjo pasigirti „mano vaikas šį daiktą pavadino taip, o mano anaip“. Kiek pati prisimenu, man sunku buvo ištarti 2 žodžius: televizorius ir radiatorius. Trejų metų jau sekiau pasakas. Mamos darbe mane pasodindavo į vidurį, visos bendradarbės sustodavo ratu, o aš sakydavau: „Pirma dukra Pumpulė, antra dukra – Dundulė, o trečia – Auksoližaitė…“
Mano svajonėse buvo farmacija. Dėl tam tikrų aplinkybių likau studijuoti Šiauliuose, pasirinkau logopedo-specialiojo pedagogo specialybę.
Šiandien drąsiai galiu pasakyti – neapsirikau, man labai patinka mano darbas, patinka dirbti su vaikais, esu laiminga, kai jiems galiu padėti, nors rezultato kartais reikia laukti gana ilgai. Tai daug kantrybės, žinių ir kūrybiškumo reikalaujantis darbas. Vaikus pamilstu kaip mažus draugus – jų sėkmės džiugina, o atsisveikinimas visada palieka švelnų liūdesį. Dažnai sutinku „savo vaikus“, kuriuos kadaise mokiau gražiai kalbėti, kai kurie jau baigę gimnazijas, studijuoja aukštosiose mokyklose, o vis dar prisimena, sveikinasi, pasikalbame, o yra ir tokių, kurie jau atveda savo vaikus.
Viena mama yra sakiusi, kad vaikas iš darželio prisimena tik logopedę. Labai smagu, kai vaikai, eidami į darželį, sustoja po kabineto langu, šaukia tavo vardą ir sveikinasi: „Jurga, labas rytas!“ – supranti, kad esi savo vietoje.
Vaikų kalba prastėja
Tik man pradėjus dirbti, vaikų kalbos sutrikimai buvo tikrai lengvesni, nei yra dabar. Sakyčiau, sutrikimai kas metus sudėtingėja. Kokios priežastys? Prie jų priskirčiau padidėjusį gyvenimo tempą, dėl kurio tėvai neskiria dėmesio vaikams tiek, kiek reikėtų. Aišku, prisideda ir nėštumo metu persirgtos ligos, gimdymo nesklandumai, ankstyvos ligos kūdikystėje, vaikystėje, patirtos traumos.
Man baisu, kai keturmetis visiškai nemoka kalbėti, jo kalbą sudaro tik garsažodžiai. Dažnai tėvai neturi laiko, duoda vaikui telefoną, planšetę, manydami, kad taip galės ramiai atlikti savo darbus, o kalbėti išmoks savaime. Kad mažylis prakalbėtų kartais užtenka tiesiog normalaus bendravimo.
Informacijos apie vaikų kalbos raidą dabar tikrai daug. Logopedai visada pasirengę padėti, svarbu tik nebijoti kreiptis, o jei reikia, pasitarti su keliais specialistais. Labai liūdna, kai informuoji tėvus, kad reikalinga logopedo pagalba, ir vis dar išgirsti: „Mano vaikas normalus.“ Logopedai diagnozių nenustatinėja, tai žmonės, kurie padeda jūsų vaikučiui greičiau prakalbėti ir gražiai kalbėti, atsižvelgiant į amžiaus normas.
Labiausiai sujaudinęs atvejis
Mane labiausiai sujaudino atvejis, kai į mūsų darželį pateko 6 metų mergaitė, kuri nesugebėjo taisyklingai ištarti savo vardo, o parodžius paveikslėlį ir paklausus, kas tai, atsakydavo „jababy jadaduona“ (tai reiškia „obuolys raudonas“). Pasirodo, mergaitė augo su seneliais, šie stengėsi prisitaikyti prie mergaitės kalbos ir kalbėjo „jos kalba“. Ką daryti?! Juk į mokyklą jau po metų, kaip spėti išmokyti mergaitę kalbėti?
Dirbome daug: mergaitė išmoko pasakyti savo vardą, kalbėti sakinukais. Po pusės metų ji išsikraustė ir pradėjo lankyti kitą darželį. Manau, kad kita logopedė dar tikrai su ja turėjo daug darbo.
Šiomis dienomis neramina tai, kad nekalba ne tik trimečiai, bet neprabyla ir keturmečiai. Moka kelis angliškus žodžius, kelis garsažodžius. Kaip spėti iki mokyklos ištaisyti kalbą?
Tėvų pagalba būtina
Labai dažnai logopedas lieka vienas. Tėvai mano, kad jiems dabar nieko nebereikės daryti, nes vaikas pradėjo lankyti logopedinius užsiėmimus, tad logopedas viską greitai sutvarkys. Gerai, jei sutrikimas lengvas, bet jei sunkus, tada, mielieji tėveliai, prašome ir jūsų pagalbos. Jei padeda tėvai, greičiau pasiekiame norimų rezultatų. Labai gaila, bet tokių tėvelių tik vienas kitas. Prisimenu vieną pavyzdingą tėvelį, kuris kiekvieną pirmadienį prie logopedinio kabineto durų laukdavo manęs su sąsiuviniu rankose naujoms namų užduotims. Deja, tai tik pavieniai atvejai. Namų užduočių tėveliai nenori.
Juokingos istorijos
Juokingų situacijų su mažaisiais šnekučiais irgi būna. Vienas berniukas niekaip negalėjo ištarti garso „š“, o aš vis prašydavau: „Dar pakartok, dar pamėgink, dar pasistenk“. Trūko žmogeliui kantrybė, suspaudė rankas į kumštelius ir sako: „Logopede, keiksiuos…“ Pasakiau – ir aš moku keiktis. O tas žmogelis išrėkė: „Bet aš daugiau!“ Juokingiausia, kad kuo gražiausiai ištarė garsą „š“.
Arba sakai, sugalvok žodžių su garsu „š“. Na ir prisako… Žiūri į akis, tikrina, kaip reaguosi… O logopedas ramiai: „Oho! Puiku, matyti, kad moki garsą „š“. Dabar pabandykime dar kelis žodžius kartu.“
Kodėl švepluoja suaugusieji
Ar įmanoma ištaisyti suaugusiųjų kalbą? Jei žmogus nori, galimybių yra. Žinoma, reikia stengtis tikrai daug. Yra ir išimčių, pavyzdžiui, kai žmogus dėl per didelio liežuvio negali ištarti tam tikrų garsų.
Darbe buvo tokia situacija, kai pasijutau tikrai nejaukiai. Paprašiau, kad užeitų vienos mergaitės mama, norėjau paprašyti pagalbos (reikėjo namie „pakontroliuoti“ garso „š“ tarimą, tai būtų padėję greičiau šį garsą įtvirtinti kalboje). Paprašius pagalbos mama pasakė: „Negaliu padėti, nes as pati svepluoju.“ Savo pagalbos siūlyti mamai nedrįsau, nes ji buvo kur kas už mane vyresnė moteris, o aš – tik neseniai pradėjusi dirbti.
Kritinės ribos, nuo kurios per vėlu kreiptis į logopedą, tikrai nėra. Dažnai po insultų, traumų logopedai padeda „atstatyti kalbą“, o kartais iš naujo moko tarti ir garsus.
Visada pastebiu ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų netaisyklingą kalbą. Net važiuojant autobusu „ausį rėžia“ netaisyklingai tariami garsai. Tačiau tėvai dažnai negirdi, kad jų vaikas švepluoja. Jei tai man artimi žmonės, tikri draugai, visada pasakau, kokias matau problemas.
Paveldimas (ir ne tik) sutrikimas
Iš kartos į kartą keliaujantis sutrikimas yra mikčiojimas. Jei šeimoje mikčioja tėvelis, senelis, dėdė, tai yra tikimybė, kad mikčios ir vaikutis. Labai sunku dirbti su šį sutrikimą turinčiais vaikais. Pasitaiko atvejų, kai mikčiojimas išnyksta (dažniausiai neorganinės kilmės), o po kiek laiko vėl pasikartoja (jį dažniausiai išprovokuoja stresinės situacijos).
Dažniausiai, kad padėtų vaikui išmokti gražiai kalbėti, dirba didžiulė komanda – tėvai, mokytojai, judesio korekcijos mokytojai, meninio ugdymo mokytojai. Viskas susiję, visi dirba, kad padėtų vaikui, bet, savaime suprantama, vaikas turi irgi dirbti. Tada rezultatai tikrai puikūs.
Tėveliams palinkėčiau – jei kyla neaiškumų, klausimų dėl vaiko kalbos vystymosi, garsų netarimo ar kitokių, būtinai užeikite pasikonsultuoti pas logopedą. Juk atsarga gėdos nedaro. Linkiu išmokti gražiai kalbėti! Sėkmės!
