Kai septynmetė Milita pirmą kartą savarankiškai nuėjo kelis žingsnius, tai buvo akimirka, kurios jos tėtis Mindaugas laukė ne vienus metus. Po kūdikystėje patirtos sunkios galvos smegenų traumos mergaitė turėjo iš naujo mokytis to, kas daugumai vaikų ateina natūraliai. Šiandien už šio, atrodytų, paprasto pasiekimo slypi ilgametis Kauno klinikų specialistų ir šeimos darbas, kantrybė bei atkaklumas.
„Milita į Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos kliniką pateko dar kūdikystėje, kai po patirtos galvos smegenų traumos atsirado pirmieji judesių ir raidos sutrikimo požymiai. Jau tuomet jai buvo nustatyta didelė cerebrinio paralyžiaus rizika, o vėliau patvirtintos cerebrinio paralyžiaus ir epilepsijos diagnozės. Nuo pirmųjų gyvenimo metų pradėta nuosekli reabilitacija tapo svarbia Militos gydymo dalimi“, – sako doc. Indrė Bakanienė, Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos klinikos vadovė.
Tėčiui Mindaugui iki šiol sunku prisiminti pirmuosius mėnesius po dukros traumos. „Kai pradėjome reabilitaciją, atrodė, kad viską teks pradėti nuo pradžių. Milita nesėdėjo, neapsiversdavo, pati nepaimdavo daiktų. Mokėmės visko – sėdėti, valgyti, paimti daiktą į ranką, o vėliau ir žengti pirmuosius žingsnius“, – prisimena jis.
Prieš paskutinį intensyvios reabilitacijos etapą Milita dar nevaikščiojo savarankiškai – galėjo eiti tik vedama už rankos, sunkiai išlaikė pusiausvyrą, nestabiliai stovėjo ir pati neatsistodavo prie atramos.
„Vaikų reabilitacijoje gydome ne diagnozę, o vaiką. Svarbiausias mūsų tikslas – padėti jam tapti kuo savarankiškesniam kasdieniame gyvenime. Todėl kiekvienam vaikui kartu su šeima keliami individualūs tikslai, kurių siekia visa specialistų komanda“, – pabrėžia doc. I. Bakanienė.
Milita nuo kūdikystės buvo stebima Kauno klinikų specialistų komandos. Augant mergaitei ir vertinant jos pažangą, buvo koreguojamas individualus reabilitacijos planas. Greta kitų reabilitacijos priemonių taikyta ir robotizuota eisenos terapija „Lokomat“ – specialus įrenginys, padedantis vaikams kartoti taisyklingus ėjimo judesius.
Su Milita dirbanti Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos klinikos kineziterapeutė Justina Žemaitė sako, kad svarbiausią vaidmenį šiame kelyje atliko ne tik specialistų komanda, bet ir šeima.
„Vaikščioti Militai visada labai patiko. Jos niekada nereikėjo papildomai motyvuoti – ėjimas buvo mėgstamiausia terapijos dalis. Didžiulę reikšmę turėjo ir tėčio įsitraukimas – tai, ką Milita išmokdavo terapijų metu, jis nuosekliai pratęsdavo namuose“, – sako J. Žemaitė.
Reabilitacija nesibaigdavo išėjus iš klinikos. Tai, ko Milita išmokdavo terapijų metu, šeima kasdien kartodavo namuose. „Maždaug aštuonis mėnesius kasdien mokėmės žengti žingsnius. Iš pradžių nieko neišeidavo. Bet kitą dieną bandydavome vėl. Ir dar kartą. Po truputį pradėjome ją drąsiau paleisti, stebėti ir tikėti, kad pavyks. Kol vieną dieną Milita tiesiog nuėjo“, – prisimena Mindaugas.
Anot jo, didžioji reabilitacijos dalis vyko ne gydymo įstaigoje, o namuose. „Specialistų kabinetuose vaikas praleidžia tik dalį laiko. Visa kita vyksta namuose. Todėl kasdien kartojome tai, ką Milita išmokdavo terapijose“, – sako Mindaugas.
Šiandien Mindaugas sako, kad didžiausia pergalė – ne tik pirmieji dukros savarankiški žingsniai, bet ir tai, ką jie reiškia visai šeimai. „Gal kitiems vaikščiojimas atrodo savaime suprantamas dalykas. Tačiau šeimoms, auginančioms vaiką su judėjimo sutrikimais, tai yra didžiulė pergalė. Anksčiau visur turėdavau Militą nešioti ant rankų. Kai vaikas pradeda pats eiti ir tavo rankų jam nebereikia, atrodo, kad nuo pečių nukrito milžiniškas svoris“, – atvirauja Mindaugas.
Mindaugas neslepia dėkingumo visai Kauno klinikų specialistų komandai, kuri Militą lydėjo šiame kelyje – socialiniam pediatrui, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojui, kineziterapeutams, ergoterapeutams, logoterapeutui, psichologui, menų terapeutui ir kitiems specialistams.
„Šioje klinikoje jaučiamės kaip namuose. Čia mus pažįsta, visada pakalbina, padrąsina. Esu nuoširdžiai dėkingas visiems už atkaklų darbą ir tikėjimą mano dukra“, – sako jis.
Pasak doc. I. Bakanienės, Militos istorija primena, kokią didelę reikšmę turi anksti pradėta ir nuosekliai tęsiama reabilitacija bei aktyvus šeimos įsitraukimas. „Šį pasiekimą vertiname kaip išskirtinai džiuginantį, tačiau kartu suprantame, kad reabilitacija turi būti tęsiama. Toliau svarbu gerinti jos pusiausvyrą, eisenos kokybę, savarankiškumą ir dalyvavimą kasdienėje veikloje“, – sako doc. Indrė Bakanienė.
Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos klinikoje dirbama su įvairių poreikių vaikais – patyrusiais traumas, turinčiais judėjimo ar raidos sutrikimų. Per pirmuosius veiklos metus čia suteikta daugiau nei 3000 gydytojų ir raidos specialistų konsultacijų, beveik 7000 ankstyvosios reabilitacijos dienos stacionaro lovadienių, atlikta apie 17 tūkst. medicininės reabilitacijos procedūrų, o stacionare gydyta daugiau nei 200 vaikų.
Kauno klinikų informacija
Tik labai gaila kad niekas nemini kiek patys tėvai dar investuoja laiko, finansų ir kitų šeimos resursų, kad pasiekti tokius rezultatus. Veiklos klinikose – tik lašas jūroje, ką tėvai, auginantys spec. poreikių vaikus, veikia.