Liepos 25-oji Jekaterinos šeimai turėjo būti eilinė vasaros diena. Dieną prieš tai jos dukrai sukako 14 metų. Mergina buvo išėjusi su draugais į lauką, tėvai tuo metu buvo darbe. Niekas negalėjo pagalvoti, kad vos po kelių valandų šeimos gyvenimas pasikeis – dukra, važiuodama paspirtuku, griuvo ir patyrė sunkią galvos traumą. Užbėgant istorijai už akių galima pasakyti, kad šiandien gydytojas Dominykos istoriją vertina kaip sėkmingą. O mama bijo ją paleisti iš akių.
Eilinė diena virto tragedija
Pagal informuojamus eismo įvykius, tikėtina, kad čia pasakojamos istorijos pradžią ne vienas gali perskaityti kaip savo ar savo vaikų kasdieninio gyvenimo epizodą: mergina paprašė draugo pasivažinėti elektriniu paspirtuku. Paspirtukas buvo galingas, o, kaip vėliau paaiškėjo, greitis buvo nustatytas didesnis, nei įprastai leisdavo juo važiuoti vaikams. Juk pilna aplinka tiek savais, tiek mieste nuomotais ar draugo paspirtukais važinėjančių žmonių. Toliau pasakojame istoriją, kuri ir pavertė šeimos gyvenimą tikru išbandymu, kai viskas aplink prarado prasmę ir šeimą užvaldė vienintelis troškimas – kad dukra išgyventų: mergina nesuvaldė paspirtuko, griuvo ir patyrė sunkią galvos traumą. Nelaimę matęs praeivis iškvietė greitąją pagalbą, kuri atvyko vos per 6 minutes.
Apie nelaimę mama Jekaterina sužinojo ne iš dukros draugų. Jai paskambino iš policijos: „Žemė išslydo iš po kojų. Mečiau darbą ir atlėkiau į ligoninę“, – tvardydama ašaras pasakoja mama.
Kai mama atvyko, dukra jau buvo reanimacijoje. Sąmonės ji neturėjo. Netrukus mama iš medikų išgirdo, kad merginai reikia skubios operacijos. Gydytojai klausė apie alergijas, ankstesnes operacijas: „Neturėjau ką atsakyti, nes iki tos dienos dukra buvo visiškai sveikas vaikas. Ir staiga atsidūrė tarp gyvybės ir mirties“, – pirmas minutes ligoninėje prisimena mama.
Jekaterina prisimena ir gydytojo pasakymą apie sąmonės būklę: buvo pasakyta, kad pagal Glazgo komos skalę merginos būklė įvertinta septyniais balais. Tik vėliau mama sužinojo, kad tai reiškia itin sunkų galvos smegenų pažeidimą ir gilią komą.
Tuo metu jai liko tik laukti.
Neurochirurgas: „Tokioje situacijoje laikas skaičiuojamas minutėmis“
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neurochirurgijos centro vadovas gydytojas neurochirurgas doc. dr. Aidanas Preikšaitis Dominyką pirmą kartą pamatė tuomet, kai mergaitė į Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyrių buvo pristatyta itin sunkios būklės. Jai buvo pradėtas politraumos protokolas – būklė stabilizuota, atlikta viso kūno kompiuterinė tomografija.
Tyrimas parodė sunkią galvos smegenų traumą – kaukolės lūžį, epidurinę hematomą, tai yra kraujo išsiliejimą tarp kaukolės kaulo ir kietojo smegenų dangalo. Susikaupęs kraujas spaudė smegenis, o didėjantis spaudimas kėlė grėsmę gyvybiškai svarbioms smegenų struktūroms. Diagnozuotas ir raktikaulio lūžis.
„Kai kraujas liejasi tarp kaulo ir kietojo smegenų dangalo, jis nustumia smegenis. Tam tikros smegenų struktūros pradeda spausti smegenų kamieną, kuriame yra gyvybiniai centrai. Dėl to žmogų ištinka koma“, – paaiškina gydytojas.
Šioje situacijoje buvo ir svarbių aplinkybių, leidusių tikėtis gero rezultato – epidurinė hematoma yra tokia trauma, kai, laiku pašalinus kraują ir sumažinus smegenų spaudimą, smegenys gali atsistatyti: „Mūsų turima patirtis ir kompetencijos leido viską atlikti taip, kad būtų pasiektas pats geriausias rezultatas. Paaiškinsiu, kokia tai būklė ir ką turėjome padaryti. Jeigu kraujas išsilieja smegenyse, tai jau yra smegenų pažeidimas, ta vieta atsistatyti negali. O jeigu turime epidurinę hematomą, smegenys tik nustumiamos – taip buvo ir šiuo minimu atveju. Esant tokiai situacijai prognozė yra geresnė. Bet esmė ta, kad viskas turi būti padaryta kiek galima greičiau“, – sako gydytojas neurochirurgas doc. dr. A. Preikšaitis.
Neurochirurgas į ligoninę skubėjo iš namų
Skubos svarbą šioje situacijoje įvertina pati gydytojų komanda. Tąkart dr. A. Preikšaitis į ligoninę buvo iškviestas iš namų. Pagal ligoninėje nustatytą tvarką budintis neurochirurgas, iškviestas iš namų, į gydymo įstaigą turi atvykti per valandą. Tačiau esant tokiai sunkiai galvos traumai ir suvokdami laiko svarbą, gydytojai į ligoninę atskuba daug greičiau. Kaip vėliau pasakojo mergaitės mama, gydytoją ji pamatė dar su sportine apranga – tiesiai iš namų: „Ligoninėje buvau po dvidešimties minučių, greičiau nei pacientė buvo atvežta į operacinę“, – pasakoja gydytojas. Atvykus sprendimas buvo aiškus – kuo greičiau pašalinti kraujo išsiliejimą ir sustabdyti kraujavimą.
Nors mergaitė kartu buvo patyrusi ir rankos traumą, tai tuo metu buvo antraeilis dalykas. Pirmiausia reikėjo išgelbėti gyvybę.
Kas vyko operacinėje?
Ne medikams neurochirurginė operacija yra sunkiai įsivaizduojama ir skaitančius aprašymą gali gąsdinti, nes ji asocijuojasi su didele rizika. Tačiau gydytojas ją apibūdina labai tiksliai ir konkrečiai: „Pirmiausia galva specialiu laikikliu stabilizuojama taip, kad operacijos metu ji nejudėtų. Tuomet visiškai sterilioje aplinkoje atliekamas pjūvis ir naudojant specialų didelių apsukų grąžtą atveriamas kaukolės kaulas (mediciniškai – kraniotomija), – operacijos eigą nuosekliai paaiškina gydytojas neurochirurgas. – Atvėrus kaukolę pašalinamas susikaupęs kraujas ir sustabdomas kraujavimas. Šiuo atveju kraujavimo šaltinis buvo smegenų dangalų arterija. Pašalinau išsiliejusį kraują, kraujuojanti arterija buvo užkimšta – medicinoje vartojame koaguliacijos terminą. Kraujavimas buvo sustabdytas. Tada atvėriau kietąjį smegenų dangalą, ta ertmė buvo praplauta šiltu fiziologiniu tirpalu, kad smegenys galėtų kiek įmanoma greičiau atsistatyti.“
Operacijos metu Dominykai taip pat buvo implantuota kaukolės ertmėje esančio intrakranijinio slėgio monitoravimo sistema. Ji leidžia nuolat stebėti spaudimą kaukolės viduje ir vertinti smegenų būklę. „Tai ypač svarbu po itin sunkios galvos smegenų traumos. Gydytojai turi stebėti ir užtikrinti, kad smegenys gautų pakankamai kraujo, deguonies ir kitų joms būtinų medžiagų. Nes pačių smegenų veiklos atstatyti negalime. Mes galime tik sudaryti sąlygas smegenims atsistatyti pačioms“, – smegenų unikalumą paaiškina neurochirurgas.
Pati operacija truko apie valandą ir dvidešimt minučių
Pasak gydytojo neurochirurgo doc. dr. A. Preikšaičio, pati operacija nėra ilga: „Mes turime kompetencijų ją atlikti greitai, tačiau esmė ta, kas su tokia operacija darbas dar nesibaigia“, – sako gydytojas.
Po operacijos pacientė grįžo į reanimacijos-intensyviosios terapijos skyrių, toliau buvo stebimas intrakranijinis spaudimas, arterinis kraujospūdis, atliekami kontroliniai kompiuterinės tomografijos tyrimai. Pacientės būklė buvo stebima nuolat ir gydytojai tikrino, ar nėra pakartotinio kraujavimo, ar trauma neprogresuoja.
Dominykos atveju kontrolinės nuotraukos buvo geros: kraujas buvo visiškai pašalintas, smegenų spaudimas ir jų poslinkis mažėjo. Mergina palaipsniui atgavo sąmonę, tapo orientuota, vėliau buvo grąžinta į Neurochirurgijos skyrių, kur tęstas gydymas ir suplanuota reabilitacija.
Komandos svarba: „Vienas neurochirurgas – tik dalis komandos“
Gydytojas pabrėžia, kad tokios istorijos baigtį lemia ne vien operacija. Tai – daugelio specialistų bendro darbo rezultatas. Pirmiausia skubiosios pagalbos gydytojai, kurie įvertino būklę ir atliko pirminį ištyrimą bei diagnostiką. Tada intensyviosios terapijos gydytojai, stabilizavę pacientės būklę. Operacinėje prie paciento dirbo gydytojai anesteziologai-reanimatologai, neurochirurgai, operacinės slaugytojos ir skyriuje dirbusios bendrosios praktikos slaugytojos ir jų padėjėjai, bei kiti specialistai.
„Komandinis darbas šitoje vietoje yra ypatingai svarbus. Vienas gydytojas neurochirurgas šiais laikais vystyti tokio lygio medicinos negalėtų“, – sako neurochirurgas doc. dr. A. Preikšaitis.
Emocijos? Jos paliekamos už operacinės
Operuojant vaiką, pasak gydytojo, papildomų emocijų netrūksta. Tačiau operacinėje gydytojas privalo būti visiškai izoliuotas nuo emocijų, nes jos negali lemti sprendimų.
„Vaiką visada operuoti yra sunku ir morališkai. Mes ir patys turime vaikų. Bet šitoje vietoje turi veikti visiškai šalti nervai, be jokių emocijų – tikri įrodymai, tik faktai, kompiuterinės tomografijos duomenys, tikra ligonio būklė. Tą akimirką stengiamės negalvoti apie nieką ir turime padaryti viską, kad gautume geriausią rezultatą“, – pasakoja neurochirurgas.
Po pirmųjų tyrimų jis galėjo tikėtis, kad Dominykos istorija gali baigtis gerai. Tačiau ir vėl – vien geros prognozės neužtenka: „Turėjo visos grandys suveikti be klaidelės. Taip ir buvo šitoje situacijoje“, – sako gydytojas.
Jo teigimu, Dominykos amžius taip pat buvo svarbus veiksnys. Jauno žmogaus smegenys turi didesnių atsistatymo galimybių, todėl po sunkios traumos galima tikėtis reikalingų funkcijų atsikūrimo. Tačiau tam būtinos ir kitos sąlygos – greitai suteikta pagalba, tinkamai atlikta operacija, atidi priežiūra po jos ir medicininė reabilitacija.
„Jeigu žinai, kad chirurgiškai viską turi padaryti tvarkingai, reanimacijoje – visą būtiną gydymą su kraujospūdžio ir kitų gyvybiškai svarbių rodmenų kontrole, tada gali pasiekti tokį rezultatą, kaip šitoje situacijoje“, – sako dr. A. Preikšaitis. Šiandien gydytojas Dominykos istoriją vertina kaip sėkmingą visų šių grandžių darbo rezultatą.
Prie operacinės artimiesiems laikas išsitęsė: „Laukėme, ką mums pasakys“
„Kai nežinai, kas ten darosi, lauki gydytojo pasirodančio iš operacinės ir vis galvoji, kokiu veidu jis ateis“, – pasakoja moteris. Mamos galvoje tuo metu, kaip ji pati prisimena, viskas tarsi buvo sustoję. Ji iki šiol prisimena tikslias tos nakties akimirkas: „Man toks jausmas, kad aš tame procese dar ir dabar gyvenu. Aš kito gyvenimo nematau“, – sako Jekaterina. Ji prisipažįsta, kad tuo metu net neverkė. Tiesiog nebuvo kada. Visos mintys buvo sutelktos į vieną – išlaukti, kol gydytojai padarys viską, kas įmanoma.
Po operacijos gydytojas paaiškino viską labai išsamiai. Sunku buvo suvokti, kas buvo daroma, tačiau aiškinama buvo kantriai ir kuo suprantamiau. Su operavusiu gydytoju ir visu personalu, gydžiusiu ir prižiūrėjusiu dukrą, moteris sako bendravusi nuolat: „Mums visos dienos tapo vienodos – darbo diena ar savaitgalis – viskas susipynė. Tai natūralu. Tačiau ir operavęs gydytojas ateidavo savaitgaliais – pasiteirauti, kaip viskas sekasi, įvertinti būklės. Tai suteikė didelį saugumo jausmą. Visam prižiūrėjusiam personalui didžiausia pagarba ir dėkingumas iš mūsų, tėvų“, – nuoširdžiai dėkoja mama.
Pirmųjų sveikimo ženklų laukta su nerimu
Pirmasis ženklas, kad dukra grįžta, atėjo reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuje. Mergina dar negalėjo normaliai kalbėti, tačiau pirmą kartą kažką parodė ranka, kad kažką skauda. Mama paklausė – ką? Dukra ištarė pirmąjį žodį: „Pilvas.“
Jekaterina iki šiol prisimena, ką jai reiškė išgirsti dukros balsą. Po sunkios traumos tai buvo ne šiaip žodis. Tai buvo ženklas, kad dukra yra čia, kad ji grįžta.
Po truputį atsirado ir kiti ženklai. Mergina vis ilgiau atmerkdavo akis, pradėjo valgyti. O netrukus, kaip prisimena mama, atsirado ir visiškai kasdieniškas paauglės noras – „Sprite“ ir uogų.
„Kad jūs žinotumėte, su kokiu džiaugsmu išlėkiau jų nupirkti – kaip ant sparnų! – vėl susigraudina moteris. – Sunku net nusakyti, kaip tuo metu man patiko jos paaugliškos užgaidos.“
Po kelių dienų mergina buvo perkelta į Neurochirurgijos skyrių. Ji jau kalbėjo, pati atsisėdo: „Tokie maži stiprėjimo žingsniukai nepaprastai džiugino. Tačiau laukė dar viena operacija – rankos, kuri taip pat buvo sužalota per nelaimę“, – pasakoja mama. Atsigavimas po sunkios galvos traumos vyko palaipsniui, tačiau mergina stebino artimuosius savo atkaklumu. „Nelikau pasyvi stebėtoja, neleidau jai pasiduoti, kai būdavo sunkesnis etapas. Kai tik pamačiau, kad ji gali atsistoti, raginau ją keltis ir eiti. Vežimėlio, nors vyras siūlė jį išsinuomoti, atsisakiau. Tada pasakiau, kad ji eis pati. Ji kalbės. Ji darys viską pati. Aš, žinoma, padėsiu, kai pagalba bus reikalinga“, – pasakoja mama.
Šis požiūris jai nebuvo atsitiktinis. Prieš dvejus metus Jekaterinos tėtis buvo patyręs insultą. Moteris prisimena, kad ir tada neleido jam pasiduoti – šiandien jis vairuoja, dirba ir gyvena įprastą gyvenimą.
Tą patį ji kartojo dukrai: „Aš padėsiu tau išsivaduoti iš tokios būklės: su gydytojų pagalba, su reabilitacija. Visų pagalba ir tavo pastangos padarys taip, kad vėl būsi tokia, kokia buvai.“
Prie dukros sveikimo prisidėjo visa šeima. Vyresnysis brolis, pirmą kartą pamatęs sesę reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuje, nesulaikė ašarų. Tačiau vėliau kasdien eidavo pas ją – atnešdavo to, ko ji norėdavo: mėgiamų skanėstų, gėrimų, šokolado. Jų ryšys buvo labai artimas ir iki nelaimės.
Po išgyvento košmaro šeima mokosi gyventi kitaip
Šiandien dukra jau nori grįžti į įprastą paauglės gyvenimą – susitikti su draugėmis, eiti į mokyklą, išeiti iš namų. O mama dar tik mokosi ją paleisti.
Pirmą kartą po traumos išėjus dukrai vienai iš namų Jekaterina stovėjo ir stebėjo, kaip ji leidžiasi laiptais iš aštunto aukšto. Iš viršutinio aukšto persisvėrusi per turėklus žiūrėjo žemyn į kiekvieną laiptų aikštelę: „Mane dar užvaldžiusi baimė ją paleisti“, – sako ji.
Dukrai šiandien mamos priežiūros reikia vis mažiau. O tėvams tenka iš naujo mokytis gyventi be nuolatinio budėjimo, kuris per nelaimę buvo tapęs jų kasdienybe.
Ši patirtis pakeitė požiūrį į gyvenimą. Moteris sako, kad anksčiau atrodė savaime suprantama: jei šiandien viskas gerai, taip bus ir rytoj. Dabar ji žino, kaip netikėtai ir greitai viskas gali pasikeisti: „Viena minutė gali pakeisti gyvenimą, kai visos vertybės netenka prasmės ir kai mintyse lieka vien tik malda, kad vaikas išgyventų“, – sako Jekaterina.
Jos dukra į šią istoriją žvelgia paprasčiau. „Taip įvyko. Patarčiau kitiems pagalvoti, kas gali atsitikti“, – sako ji ir pasisuka eiti savais keliais, su po šviesiais plaukais menkai tepastebimu randu. Mergina nekaltina kitų ir, mamos teigimu, yra labai stipri. Vieną kartą, kai jau buvo pasiruošusi važiuoti iš ligoninės namo, iš medikų išgirdo, kad dar teks parai pasilikti ligoninėje, ji pirmą kartą apsiverkė. Daugiau mama jos beveik nematė verkiančios.
Dabar šeima skaičiuoja nebe minutes iki operacijos ar dienas reanimacijoje. Jie skaičiuoja, kiek dukra jau gali padaryti pati. „Dabar mes turime du dukros gimtadienius – ir liepos 24-ąją, ir 25-ąją. Galime ilgai švęsti“, – šypsosi mama Jekaterina.
Paklaustas patarti, ką pasakytų tėvams, auginantiems vaikus, net neužbaigus klausimo, gydytojas neurochirurgas atsako: „Vaikas turi dėvėti šalmą – važiuodamas su dviračiu, paspirtuku ar rogėmis.“
