Viena akimirka, kurią mintyse vis atsukame ir atsukame atgal. Jei tos akimirkos nebūtų buvę, jei nebūtų nutikę to, kas nutiko, jeigu mūsų valioje būtų atsukti laiką atgal ir viską pakreipti kitaip…
Tokios mintys tikriausiai ne kartą sukosi dviejų vaikų – Tautvydo ir Mažvydo – mamos Dovilės mintyse. Prieš trejus metus ji su vaikais viešėjo Tytuvėnuose savo tėvų name (tėveliai jau mirę, likusi tik jų sodyba, kurioje dabar Dovilės šeima ir gyvena). Devynmetis Mažvydas važinėjosi po kiemą paspirtuku, staiga paspirtukas užkliuvo už šaligatvio bortelio ir apsivertė. Mažvydas parėjo namo ir pasiskundė, kad labai skauda galvą. Mama davė vaistų nuo skausmo, ir vaikas iškart nuėjo miegoti. O ryte nepabudo. Iš komos jį gydytojai pažadino tik po dviejų savaičių.
Dovile, įvykiai pasirodė kur kas baisesni, nei manėte tą lemtingą vakarą, kai Mažvydas apvirto paspirtuku?
Tikrai nemanėme, kad trauma gali būti tokia rimta. Nei kraujo, nei sumušimo žymių nesimatė. Bet kai ryte atėjau Mažvydo žadinti, jis nepabudo. Tada skubiai iškviečiau greitąją pagalbą, mus nuvežė į Kelmės ligoninę, iš ten – į Šiaulius, kur prabuvome keletą parų, o tada jau į Kauno klinikas. Mažvydas paniro į komą, nereaguodavo į jokius išorės dirgiklius, tik nuolat rėkdavo, tarsi kentėtų nepakeliamą skausmą. Gydytojai pasakė, kad vaikas greičiausiai neatsigaus, nes yra labai didelis smegenų pažeidimas.
Po dviejų savaičių nutraukė vaistų davimą ir ėmė jį žadinti iš komos. Ir jis pabudo! Mažvydas atsiminė viską – ir savo, ir broliuko vardą, kokioje mokykloje mokosi, kiek jam metų. Vienintelis dalykas, kas jam buvo nesutrikę, tai kalba ir klausa. Bet jis visai nevaldė galūnių, negalėjo pats ryti maisto, buvo netekęs regėjimo. Akys skyrė tik šviesą nuo tamsos, bet daugiau nieko nematė. Pirmas dienas po pabudimo maitinome jį per vamzdelį, o paskui po truputį aš ėmiau maitinti šaukšteliu, vis skatindama atspėti, ką dabar valgo. Skonio receptoriai veikė, maistą jis įvardindavo.
Laukė labai ilga reabilitacija viliantis, kad kai kurios kūno funkcijos atsistatys. Keturiems mėnesiams patekome į Kauno sanatorinį darželį „Lopšelis“. Prasidėjo kasdienė kova už Mažvydo pasveikimą, o namie laukė pirmokas Tautvydas… Su vyru esame išsiskyrę, vaikus auginu viena, tad buvo nemažas stresas suorganizuoti, kas prižiūrės pirmoką. Laimė, jį pasisiūlė paimti į savo šeimą vieni artimi žmonės.
Ką gydytojai sakė dėl Mažvydo ateities?
Sakė, viską parodys laikas. Kai jis atsibudo iš komos, jam buvo šiek tiek sutrikusi atmintis, bet viską atsakydavo, ko paklausdavome. Gydytojai sakė, kad reikės didelės kineziterapinės pagalbos, kad atgytų galūnės. Po komos dideli spazminiai skausmai buvo pritraukę prie kūno į kumščius suspaustas rankas. Gydytojai jam skyrė raminamųjų vaistų. Mažvydas nejautė daugelio kūno dalių, pojūčiai grįžinėjo labai palengva. Esu dėkinga gydytojams, kad pavyko atstatyti berniuko regėjimą. Stebėjau, kokius pratimus atlieka medikai, juos kartodavau ir pati, likusi su sūneliu palatoje. Pavyzdžiui, rodydavau specialias korteles, programėles telefone, kurios skatina regos atsistatymą. Pradėjau Mažvydo klausti, ar mato į palatą atėjusį žmogų? Kokios spalvos drabužiais jis apsirengęs? Ir kai vieną dieną jis tiksliai nusakė aprangą, supratome – rega grįžta. Dabar jau jis mato beveik taip pat gerai, kaip ir iki nelaimės, tik viena akytė linkusi žvairuoti, todėl laukiame operacijos.
Po truputį pradėjo atgyti ir kūnas: pradėjo galvą judinti į šalis, atgniaužti spazmų sutrauktus rankų pirštus. O kai atvažiavome į reabilitaciją, jis buvo gulintis, nelaikantis galvos, nevaldantis nei rankų, nei kojų. Turėjome visko mokytis iš naujo – valgyti, skaityti, rašyti, sėdėti. Labai skatinau viską daryti jį patį, nesvarbu, kad valgydamas apsitaškydavo drabužius.
Pamenu, kaip buvo pamiršęs naudotis žirklėmis. Po traumos smegenims reikėjo viską priminti, ir ne po vieną kartą. Kartais kartoji kartoji – ir nieko. O paskui netikėtai prisimena ir padaro pats. Taip buvo su lipimu laiptais. Vieną dieną nė žingsnio, o kitą dieną kojos pačios prisiminė, kaip lipama laiptais. Vaiko smegenys plastiškos ir atsistato greičiau, nei suaugusiojo žmogaus, tik reikalingas didžiulis darbas.
Reabilitacija kartais keldavo skausmą – raumenys ir sausgyslės buvo labai įtempti, jam skaudėdavo mankštinantis, bet specialistai sakydavo, kad reikia pakentėti. Jis kantrus vaikas, norėjo kuo greičiu išgyti. Sakė: ,,Kaip aš noriu pasveikti ir pats laikyti telefoną, žaisti su juo.“ Jis kaip tik prieš keletą mėnesių gimtadienio proga buvo gavęs dovanų naują telefoną. Gerai, kad tokio amžiaus vaikas dar nemąsto, kas jo laukia ateityje. Jis gyvena ta diena, ir jeigu įvyksta kažkokių malonių dalykų, jam ir gerai. Kad nesusirgtų depresija, skatinau sūnų kuo daugiau bendrauti. Su broliuku vaizdo skambučiais susisiekdavo kasdien. Paskambindavo ir klasės draugai, net ir mokytoja, tad vienišas nesijautė.
Atėjo laikas, kai reikėjo iš ligoninių grįžti į gyvenimą…
Aš labai prašiau dar pratęsti reabilitacijos laiką, bet gydytojai sakė, kad namų sienos gydo geriau. Prieš išleidžiant namo mūsų kineziterapeutė pradėjo jį statyti į tokį aparatą, kuris skatina vaikščioti, ir nors jam sekėsi sunkiai, bet kojas dėlioti jau bandė.
Mažvydas grįžo jau nulaikantis galvą, galintis kilnoti rankas, bet sėdėti pats dar negalėjo – vežimėlyje tekdavo užfiksuoti, kad nenuvirstų. Kai parvažiavome namo, iš karto puoliau registruoti į visas įmanomas reabilitacijas. Aš pati dirbu su neįgaliais suaugusiaisiais, tad žinojau visus kontaktus, kur kreiptis. Pradėjome lankyti kineziterapiją ir hipoterapiją (žirgų terapiją). Ir po pirmos žirgų treniruotės Mažvydas atsisėdo! Ten specialistai žino, kaip dirbti, hipoterapija ir skirta žmonėms su negalia. Pamenu, kaip su baime stebėjau, kaip pirmą kartą Mažvydą užkelia ant žirgo keltuvu, kaip pasodina, pritvirtina diržais, ir ima lėtai žirgą vesti. Žinoma, aš ėjau šalia ir visaip jį drąsinau. Kitų treniruočių metu jį ir guldydavo ant žirgo, ir sodindavo atbulai, veidu į žirgo uodegą. Kai specialistai pamatydavo, kad progreso nebėra, sugalvodavo naujų pozų.
Mes jau trejus metus lankome žirgų terapiją. Hipoterapija naudinga kūnui fiziškai, nes žirgas juda kitaip, vien jo ėjimas žingine reikalauja išlaikyti pusiausvyrą, stimuliuoja žmogaus pusiausvyros centrus. Tai gera kūno mankšta, o kartu ir psichologinė relaksacija. Bet koks bendravimas su gyvūnais suteikia gerų emocijų, nesvarbu, ar tai būtų delfinai, ar šuniukai. Ir autistiškiems vaikams labai veiksminga gyvūnų terapija.
Mažvydas dabar jaučiasi kur kas tvirčiau, net bando atsistoti, kai jo kojos įtaisomos balnakilpėse. Šiek tiek baimės dar likę, vis dėlto žirgai – dideli gyvuliai, vaikui jie atrodo grėsmingi. Tad kai norėdamas padėkoti už 20 minučių trukusią treniruotę žirgui duoda morką, greitai patraukia ranką, kad žirgas neįkąstų. Pastebiu, kad po nelaimės atsirado daugiau baimių, anksčiau jis buvo labai drąsus vaikas. Ir nesijausdavo priklausomas nuo manęs. Iki nelaimės nereikėdavo padėti daryti namų darbų, o dabar dažnai reikia pagalbos. Skatinu jį įveikti savo baimes.
Pavyzdžiui, mes namie turime susikonstravę tokį vaikščiojimo takelį. Jis maždaug 3 metrų ilgio, su rėmais šonuose. Įsikibęs į tuos rėmus, Mažvydas nueina iki galo, o pats apsisukti bijo. Kartą bandydamas nukrito, tad baimės dar padaugėjo. O kartą aš kažką veikiau virtuvėje, negalėjau iškart atbėgti padėti, jis pabandė apsisukti pats ir pavyko. Iškart atsirado daugiau pasitikėjimo savimi. Jau ir vaikštynėje gali stovėti be baimės, nors anksčiau drebėdavo.
Pagrindinis jo reabilitacijos būdas iki šiol yra kineziterapija. Jau trejus metus po nelaimės kasdien mankštinamės namuose, dar 3 kartus per savaitę vykstame į užsiėmimus pas kineziterapeutą ir 3 kartus – į žirgų terapiją. Vienintelė poilsio diena mūsų šeimoje yra sekmadienis.
Šiandien Mažvydas jau gali paeiti vedamas, įsikibęs į ranką ar lazdelę. Vaikščiojimas nėra toks, koks turėtų būti, reikia iš naujo mokytis, nes jis tai pamiršęs. Stengiamės daugiau vaikščioti kieme, kur tik galime, lipame laiptais. Neįgaliojo vežimėlis naudojamas tik mokykloje.
Papasakokite, ar grįžote į tą pačią mokyklą, kurią sūnus lankė iki nelaimės?
Mokyklai pradėjome ruoštis iš anksto, nes po ligoninių Mažvydas nebemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Ankstesnė mokykla mums pasakė, kad Mažvydas nebegalės toliau ten mokytis, nes aplinka nepritaikyta vaikui su specialiaisiais poreikiais. Nuotolinio ugdymo mums nepasiūlė. Ėmiau ieškoti kitos mokyklos.
Žinojau, kad Šiauliuose yra tokia specialioji mokykla, kur ugdymo procesas vyksta kartu su reabilitacija. Mažvydą priėmė į trečią klasę. Klasėje buvo įvairių negalių turinčių vaikų: ne tik fizinių, bet ir emocinių, elgesio sutrikimų. Bet sūnus toje mokykloje gana greitai priprato. Mes abu greitai adaptavomės. Prisipažinsiu, nė vienam tėvui nėra paprasta atiduoti vaiką, anksčiau lankiusį įprastą mokyklą, į specializuotą. Bet adaptaciją lengvino labai mieli mokytojai, gera psichologinė mokyklos atmosfera.
Dėl patirtos traumos jam sunkiau sukaupti dėmesį ir atsiminti pamokos medžiagą. Anksčiau gerai mokėdavo matematiką, dabar irgi mintinai sudeda, atima, bet išspręsti sudėtingus matematikos uždavinius taip greitai jau nebeišeina. Ir skaito bei rašo lėčiau, negu anksčiau.
Kaip nelaimė paveikė jūsų šeimą? Ar daug kas pasikeitė?
Nelaimė mus mobilizavo. Dvejais metais už Mažvydą jaunesnis broliukas yra didysis mano pagalbininkas. Jam labai patinka nueiti į parduotuvę, supirkti tuos produktus, kurių aš būnu paprašiusi. Nesistengiu nuo buities darbų saugoti ir paties Mažvydo. Tai, kas pagal jo jėgas, patenka į jo pareigų sąrašą. Pavyzdžiui, sulankstyti skalbinius, susitvarkyti spintelę, sutepti sumuštinių. Kažkada pats panoro išmokti kepti kiaušinienę, kad galėtų pasigaminti, jei užtruksiu darbe. Nesu ta mama, kuri už vaikus viską padaro. Manau, reikia mokyti vaikus būti savarankiškus. Nors kartais pačiai viską padaryti būtų ir greičiau, ir paprasčiau, bet sukaupiu kantrybę ir sąmoningai nepuolu į pagalbą.
Mano didžiausia svajonė, kad savarankiškumo Mažvydo gyvenime būtų vis daugiau. Kad vieną dieną jis pats sugebėtų atsistoti ir paeiti. Link to judame mažais žingsneliais.
Bet negyvename vien galvodami apie ateitį. Kaip ir visos šeimos, per atostogas ar laisvadienius stengiamės pakeliauti po Lietuvą, pamatyti kažką naujo. Iš anksto surenku informaciją, kurie lankytini objektai pritaikyti žmonėms su negalia, ten ir važiuojame. Trakai, Babilono sodai prie Palangos ar kokia kita įdomi vieta – mūsų maršrutai tęsiasi po visą Lietuvą. Įspūdinga gamta ar įdomūs muziejai mane pačią įkrauna. Vaikams leidžiu prisipirkti magnetukų, kad žiemą prisimintume savo keliones ir svajotume apie naujas.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Projektą „Priimti kitokį“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 8000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.11.07.
