„Pastojau 48 metų ir sumušiau savo močiutės rekordą, – ji pagimdė 47 metų“, – sako garsi animacinių filmų režisierė, dailininkė ir scenaristė Jūratė Leikaitė. Kai laukėme Jūratės, kuteno šioks toks nerimas – kaip ji dabar atrodo? Ar brandžiame amžiuje pagimdytas kūdikis nesusendino? Gal į kabinetą įeis suvargusi, sugriuvusi… bet Jūratė ne įėjo, o įskrido plevėsuodama ilgais iki juosmens plaukais, kvatojanti, švytinti. Vargu ar duotumei jai daugiau nei 40, nors prieš metus jau atšventė 50. Vėlyva motinystė daro stebuklus? Apie tai ir kalbėjomės su likimo nustebinta moterimi.
Dideliame šeimos name šiuo metu gyvena: Jūratė (51), jos vyras Valentas Aškinis (53), sūnus Šarūnas Enestas (21), dukra Raminta (19), sūnelis Rapolas (3), Jūratės tėtis (90).
Ar sukūrusi antrą santuoką planavote dar gimdyti?
Su pirmu vyru išsiskyriau labai seniai, kai tik gimė dukra. Auginau vaikus viena, o antrą kartą ištekėjau prieš 6 metus už animacinių filmų režisieriaus Valento Aškinio. Valentas pirmoje santuokoje užaugino 3 vaikus, jis jau du kartus senelis.
Kai tuokėmės, man buvo 44, jam 47. Vaiko neplanavome, mums užteko kūrybiško gyvenimo ir organizacinės veiklos. Bet pašnekėdavome, kad būtų smagu turėti arti savęs mažiuką – galėtume parvežti lauktuvių – batukų, kojinyčių, žaisliukų, animacinius filmus turėtumėme kam parodyti.
Keliaudavome po pasaulį ir seilė varvėdavo, kiek daug grožio vaikams sukurta. Kai vienus, kitus metus vaiko nebuvo, supratome, kad ir nebebus. Nenusiminėme, juk mes visur ir beveik visą laiką esame apsupti vaikų ir jaunimo – kūrybinėse dirbtuvėse, edukacinėse stovyklose,12 metų organizuodami tarptautinį animacinių filmų festivalį „Tindirindis”, dėstydami.
Kaip atsirado Rapolas?
Gyvenime kartais sutampa kokie nors įvykiai, po kurių viskas pasikeičia. Mano sūnus pateko į didžiulę avariją, jam sutrenkė smegenis, gulėjo komoje. Tuo metu mes su Valentu buvome išvykę į animacinių filmų festivalį Batumyje, Gruzijoje. Mes gyvenome prabangiausiame viešbutyje, vaikščiojome marmuru, mėgavomės gera draugija, vaišėmis, vedėme kūrybines dirbtuves ir žiūrėjome festivalio filmus.
Pasakiškas gyvenimas. Ir staiga – skambutis…iš susijaudinusio senelio sužinojau, kad mano sūnus prie mirties. Skubėjome namo, bet čia atsipalaidavimo nebuvo. Tuo metu jau buvau nėščia, bet to nežinojau.
Vos grįžus prasidėjo festivalis„Tindirindis“, už kurį esame atsakingi. Atvažiavo svečiai iš 10 užsienio šalių, juos visus reikėjo priimti, vežioti, vakarais pamaitinti. Blaškausi lėkdama tai pas svečius, tai pas sūnų į ligoninę, kur dieną naktį budėjo mano tėvas.Sūnus pakilo iš komos. Tada mamą ištiko insultas…
Įtampa buvo nežmoniška, jaučiausi blogai, bet galvojau, kad tai nuo nervų, įtampos. Visa tai tęsėsi gana ilgai, nes dar privalėjau pabaigti savo edukacinį projektą, kuriame dalyvavo 70 studentų. Taip kankinausi du mėnesius su trupučiu. savijauta buvo prasta – nuolat kyla karštis, nesinori valgyti, silpnumas ir nuovargis vargina, nuotaikos nėra. Galvojau, kad dėl prastos savijautos reiktų užsirašyti pas ginekologę. o ten – eilės, taigi patekau tik po mėnesio. Pirma mintis – kaip ir visoms vėlyvoms mamoms – klimaksas, ot šūdas… Numojau ranka ir lėkiau toliau. Net nekilo mintis apie tokius niekus kalbėtis su draugėmis, kaimynėmis. Kai aplink sprendžiasi gyvybės ir mirties klausimai, kam rūpi mano savijauta… O tada reikėjo labai rimtai pasikalbėti su kuo nors, turinčiu patirties.
Ir staiga sužinote, kad tai ne klimaksas. Kokia reakcija?
Kai nustatė nėštumą, jau laukiausi apie 3 mėnesius. Net negalvojau vesti derybų su gamta, likimu. Pas genetikus nėjau. Tikrai nesu dėl to šaunuolė. Reikia eiti. Jei gimsta „ne toks“ vaikas, pasikeičia viskas, pradedant nuo šeimos ir vyro, baigiant darbu, karjera ir sveikata. Žinau, kad moterys, kurios atlieka genetinius tyrimus, paskui patenka į dar didesnį pragarą, jei nustatoma, kad vaikutis nesveikas. Vienos be skrupulų pasidaro abortus, bet yra tokių, kurios linkusios pasišvęsti. Vis tik siūlau nedaryti tokios aukos ir negimdyti beviltiškai nesveiko vaiko. Bet grįžtu prie savo istorijos.
Pastojau 48 metų ir sumušiau savo močiutės rekordą, – ji pagimdė 47 metų. Jai tai buvo dvyliktas vaikas, dukra, mano teta. Tetai dabar virš 70, ji sveika, laiminga ir džiaugiasi gyvenimu. Yra genetika, kurią gauni iš savo šeimos, o mūsų šeimoje sportiški, ilgaamžiai žmonės. Man ta mintis atnešė ramybę.
Štai mano tėtis – neseniai atšventėme 90 metų jubiliejų – kol aš kalbuosi su jumis, jis pasilikęs Rapolu.
Ne kiekvienas devyniasdešimtmetis sužiūrės 3 metų vaiką. Viliuosi, kad ir aš turiu tą geną. Brendau vėlai, labai ilgai buvau naivi. Mano klasės draugės jau turėjo vaikų, o mano galvoje dar buvo vėjai, vizijos ir fantazijos. Ištekėjau 29 metų, jau buvau laikoma senmerge. Tėvas ryte atėjęs pasisveikinti klausdavo: „Kaip mano senmergė gyvena?“ Jo zyzimas mane irprivertė kurti šeimą, jaučiau įsipareigojusi pagimdyti tėvams anūką.
Senelis labai gražiai sutaria su Rapolu. Aš esu vienturtė dukra, o tėtis labai norėjo sūnaus. Tik man atšventus 48 gimtadienį išsitarė: „Na gal ir nieko, kad man gimė dukra. Bet mano tikrasis gyvenimas prasidėjo, kai gimė anūkas Ernestas, jį priėmiau kaip sūnų“. Taigi – dar vienas berniukas, Rapolas, jam atnešė dar vieną naują kvėpavimą.
Kaip pasakėte tėvams, kad bus dar vienas anūkas?
Kai laukiausi, mano mama sunkiai sirgo. Jai nesugebėjau pasakyti iki paskutinio mėnesio, bijojau jos pykčio, pasmerkimo. Ji visada sakydavo, kad pakanka vieno vaiko, kam paleisti į šitą varganą svietą dar vieną. Kai gimė pirmas sūnus, ji sakė – gana. Pyko, kai laukiausi dukros. O aš be galo norėjau daugiau vaikų, jaučiausi be galo vieniša augdama vienturte.
Kartą, kai laukiausi Rapolo (jau buvo matyti) sėdėjome su mama balkone. Saulėtas metas, gėlės žydi, valgome ledus. Nepaprastai gera nuo tos ramybės. Jaučiau, kad kiekvienas tas pasisėdėjimas su mama gali būti paskutinis. Tada ir pasakiau: „Mama, netrukus mes čia abi sėdėsime, bet su mumis bus ir kūdikėlis, bus linksmiau sėdėti!“ Aišku, išvadino priedurne… Bet labai susijaudino. Pergyveno dėl manęs, bijojo, rūpinosi… Mama mirė prieš pusę metų, ji matė Rapolo kūdikystę, dar spėjo juo pasidžiaugti. Ir tuo aš labai džiaugiuosi.
Kaip praėjo nėštumas?
Nėštumas buvo nuostabus, gimdymas dar geresnis. Šalia jaunos stenėjo ir vargo, o aš ėjau, lėkiau, man viskas spindėjo, žydėjo. Mano sportiškas gyvenimo būdas davė savo, per nėštumo periodą priaugau šešis kilogramus. Iki nėštumo visą laiką sportavau, todėl atrodžiau pakankamai gražiai. Vaikystėje buvau gimnastė, vėliau ilgą laiką šokau, sportavau, lankiau tenisą. O kur dar gyvenimas didžiuliame šeimos name, kur kasdien kokius 20 kartų reikia užlipti 60 laiptų aukštyn ir atgal. O dabar dažnai ir su 20 kg sūnumi ant rankų. Ne kiekviena mano kaimynė ar draugė to nepadarytų. Dėl to po gimdymo įlendu į jaunystės rūbus. Pavyzdžiui išsitraukiu kelnes, kurias vilkėjau 29-erių. Gaila, mada pasikeitė.
Ar stengėtės pagimdyti saugiai ir patogiai, iekojote patikimo gydytojo?
Mano gydytoja paskyrė gimdymo datą ir išvažiavo atostogų. Vyras išvyko į kūrybinę komandiruotę.
Likau laukti gimdymo, laimei, buvau susidėjusi lagaminėlį į ligoninę. Jeigu kas. Nuvažiavau paprastą dieną pasitikrinti, pavaduojanti gydytoja apžiūrėjo ir sako: „Pas jus beveik nebėra vandenų, vaikas džiūsta, pereikite gatvę, ten yra gimdymo skyrius, aš paskambinsiu, kad ateinate gimdyti“. Tai apie kokį čia saugų planavimą kalba? Su savimi turėjau tik 10 litų. Perėjau gatvę, liepė išgerti tabletę ir parodė gimdymo stalą. Paskambinau vaikams, kad atvežtų mano lagaminėlį. Jie atvežė, paprašiau, kad nupirktų mineralinio. Kol jie nupirko, aš pagimdžiau. Pamenu, gimdau, prie manęs suskamba mobilusis telefonas – tėtis skambina, paklausti, kaip jaučiuosi. Sakau, paskambinsiu po 15 minučių, kai jau būsiu pagimdžiusi. Vaikutis gimė standartinis, 3,5 kg.
Ar patartumėte kitoms savo bendraamžėms gimdyti?
Manau, ne. Bet tai galiu pasakyti dabar, kai jau praėjo laiko, nes pamačiau, kad daug ko nebepajėgiu.
Fiziškai sunku bėgioti paskui, o kas bus toliau? Kai vaikui bus 10 metų, 20? Berniukai tokio amžiaus tik pradeda bręsti. Dažnai susitinku kaimynę, jauną merginą, kuri irgi turi mažą sūnų. Kadaise aš tą kaimynę auginau, dabar esame abi jaunos mamos. Matau jos entuziazmą. Ji pučia balionus, veda vaiką suptis, stato palapines. O aš to polėkio jau nebeturiu, nors jaunystėje darydavau tą patį. Dabar pagalvoju – ai, tą etapą prašoks, gal to neprireiks, gal geriau nupirksiu, nei pati pagaminsiu. Arba mamų jaudulys, išprotėjimas dėl vaiko sveikatos, raidos. Dantukas! Spuogiukas! O aš rami, nes žinau – praeina, pasimiršta lyg nebuvę. Daugelis dalykų jau nebeįdomu man pačiai. Štai kur bėda.
Nėštumas ir gimdymas, kai laukiesi vaiko vėlyvame amžiuje, yra tik paviršius. Jie greitai praeina ir nėra reikšmingi. Viskas, kas svarbiausia, prasideda jau vaikui gimus. Vis tik reikia vaikus planuoti, apmąstyti, ar esi pakankamai stiprus užauginti, ir, be abejo, tirtis. O jei labai norisi vaiko artėjant 50 metų, geriau įsivaikinti. Gimdyti tokiame vėlyvame amžiuje yra didelė rizika.
Žinoma, esu be galo laiminga turėdama Rapolą, bet ar ta laimė nėra mano egoizmas? Matau visokių detalių, kurios mane „nusodina“ ant žemės. Žili mano plaukai, raukšlės, senamadiškas aprangos stilius (taip man sako dukra). Kaip vesiu vaiką į mokyklą? Kiti vaikai sakys – bobutė atėjo…
Bet ta teta, kurią pagimdė 47 metų Jūsų močiutė, juk užaugo laiminga?
Jie gyveno kaime, ūkyje, ten buvo tik darbas nuo ryto iki nakties. Niekas į jokius sentimentus nelįsdavo.
Svarbu buvo išgyventi ir išlikti, niekas nesuko galvos, ar kaliošai stilingi. O dabar viskas juda į priekį nenusakomu greičiu. Prisiminkite save prieš 15 metų. Neįtikėtina, kaip pasikeitė gyvenimas, o koks jis bus dar po 15 metų?! Mes anksčiau net nevartojome frazių „stilingas gyvenimas“. Sakydavome „aš gyvenu“ labiau turėdami galvoje „išgyvenu“. O dabar atsirado naujų vertybių, vaikai konkuruoja dėl daiktų, stiliaus, gyvenimo kokybės. Pagimdęs vėlyvame amžiuje tikrai nebūsi modernus tėvas, o reptilija tėvų susirinkime. Gal vaikas gėdysis tavęs, ir teks slapstytis už kolonos… Aš net iš dukros sulaukiu priekaištų, kad nebesu jaunatviška. Mano dukros draugės tėvai 40-mečiai. Jie energingi, keliauja su baidarėmis, miega palapinėse. Dukra nori, kad ir aš tokia būčiau. Ir aš tokia buvau! Keliaudavau į festivalius, kokį „Mėnuo Juodaragis“ su palapinėmis, nemiegodavau per naktis. Bet jau nebegaliu tokia būti. Ir savo vyro neištemčiau į žygį, mums jau reikia komforto, normalios higienos.
Žinoma, nesu tokia pažeidžiama. Ironizuoju, juokauju, bet juk yra tiesos mano apmąstymuose?
Rapolas jau 3 metų. Papasakokite, kaip eina Jūsų dienos.
Auginu jį taip pat, kai ir kitus savo vaikus, perdėtai nesaugau, tačiau jam reikalinga ypatinga priežiūra ir auklėjimas. Gyvename name, kuris yra didelis išbandymas bet kokiam vaikui. Yra katilinė, du garažai, terasos, balkonai, įvairūs laiptai. Rapolas puikiai adaptavosi name, laipioja sraigtiniais laiptais (be turėklų), visokiomis namo barikadomis, betonu, skardomis, sutrupėjusiomis šaligatvio plytelėmis.
Turime didžiulį 7 metrų aukščio balkoną, kuris yra be turėklų. Tas balkonas – testas visiems vaikams, ar jie čia sugebės valgyti, sėdėti, žaisti? Tokia aplinkybė, kad nėra turėklų, puikiai išsivysto savisaugos jausmą. Tai nėra geras pavyzdys, bet vis taupome pinigus ir jau tuoj, tuoj, tuoj įsirengsime turėklus.
Name gyvename tarsi kelios šeimos – mano tėvas, mano vyresnieji vaikai, mes su vyru, visi turime savo aukštus, zonas. O Rapolas gyvena visame name! Kasdien jam viską reikia patikrinti, o aš nieko nedraudžiu. Vaikštinėjimas po namą ir keliavimas po teritoriją jam yra didžiulė mokykla. Kažkur yra pianinas, kažkur mašina, du šaldytuvai, indų podėliai, dar randi bufetą, kur reikia viską išknisti, o kur dar senelio plaktukai ir laidai. Visko labai daug – tikras pasaulio modelis. Gal dėl to jam nėra labai įdomūs vaikų žaisliukai, užtat žino, kaip palaistyti gėles, pakalti vinį, kur auga braškės.
Kaip vaiko gimimas pakeičia kuriančios moters gyvenimą?
Pirmiausia supratau, kad turiu save kūrybiškai realizuoti visokiomis formomis, kad vaikui išliktų tai, ką darė mama. Jau buvau nukrypusi į suaugusiųjų pasaulį, mano filmai buvo skirti vyresniems, apie filosofinius dalykus. O dabar vėl norisi kurti vaikams. Tik bėda – kaip auginant vaiką rasti laiko, jėgų? P
Pirmi 5 mėnesiai, kai Rapolas tik valgė mano pieną ir miegojo, buvo labai kūrybingi – gimė filmas „Senelės pasaka“ pagal S.Nėries kūrybą. Gražus, vaikiškas, spalvingas, šviesus. Jį padovanojau Rapoliukui. Tada viską spėdavau padaryti, net nuvažiuoti į studiją pasižiūrėti, kaip animatoriai piešia, pakoreguoti.
Bet kai prasiėjo papildomas maitinimas, vaikas pradėjo mažiau miegoti – viskas, baigėsi kūryba. Laiko sau rasdavau tik po 22 val. Tada gimė filmas „Šerkšnas“. Jį vadinu visišku smegenų sepsiu. Vėlai vakare užmigdžiusi Rapolą atsisėsdavau prie stalo, o galva tuščia. Piešti noriu, bet nežinau kaip, net nesukuriu normalios kompozicijos. Liejasi tik kažkokios meditacinės gėlės. Taip ir nupiešiau filmą apie šerkšno gėles.
Bet ir šis etapas baigėsi, nes kai vaikui 1,5-3 metai, kai jis visur eina, bėga, lipa, jau nebegali nieko nuveikti net ir po 22 valandos.Norisi tik griūti su viltimi, kad gal rytoj ką nors „padirbėsi kūrybiškai”.
Kita vertus, gal tik mano vienos patirtis tokia. Juk paprastai tokiame amžiuje šeima jau yra pasiturinti, gali samdyti aukles ir šeimininkes. O aš negaliu. Kai mamą slaugiau, būdavo dienų, kai padarydavau 12 patiekalų.Anksčiau netekdavo tiek daug gaminti, todėl teko labai greitai išmokti visokius kulinarinius receptus. Kasdien reikia aptvarkyti didžiulį namą ir kiemo teritoriją. Namas reikalauja priežiūros: 12 kambarių, 4 tualetai su voniomis, kur dar 22 langai, kuriuos reikia išvalyti – kviečiu vaikus į talką. Jei kažkas kitas nudirbtų buities darbus, visai kitaip kalbėčiau apie kūrybą. Jau svajoju apie auklę, vaikų darželį ir kažkiek laiko sau. Per 3 metus jaučiuosi išspirta iš visų savo zonų, kuriose buvau stipri. O tai ypač skausminga tokiame amžiuje. Jei jaunas, juk grįši ir vėl išsikovosi, o kai grįžti 50-ies? Bobučių nebereikia…
Motinystė ir karjera suderinama?
Nėra ko svaigti, kad gimus vaikui sprogsta kūrybinės bombos. Esu išsibarsčiusi, išsiblaškiusi. Manau, tas nesusikaupimas, nesugebėjimas visko padaryti iki galo būdingas visoms motinoms, auginančioms mažus vaikus. Pradedi rašyti laišką internetu, staiga išgirsti kažkokį garsą virtuvėje, bėgi, vaikas išpylė, sušluoji, parbėgi, išsiunti tik pusę laiško. Lyg viską darytum su 8 rankomis, kurių viena skalbia, kita kalba telefonu, trečia gano vaiką, ketvirta verda. Tada nieko nebegali padaryti normaliai. Tas išsibarstymas labai kenkia karjerai. Jeigu pradėsi rimtą projektą ir atlėksi išsprogusiomis akimis rankas ir kojas pametęs, kam būsi reikalingas. O aš jau seniai tokia „be rankų ir be kojų“. Bet gal susityguosiu…
Ir vis tik?
Rapolas šviečia. Jis apjungė vis šeimą. Buvome individualistai, kiekvienas savo kampe. O dabar mažiukas praeina, ir visi prie jo limpa. Jo meilė, kurią jis mums duoda, didžiausia dovana…
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
