Kada moteriai tapti mama? Turbūt tada, kai gamta leidžia tai daryti. Brandi motinystė gali kelti net euforiją. Taip sako ketvirto vaikučio sulaukusi 48-erių metų Jurga Valery.
Jurga sutiko pasidalinti savo patirtimi ir padrąsinti kitas mamas.
Nerealus jau suaugęs trejetas ir mažylė
Pirmą sykį mama tapau beveik dvidešimt dvejų. Dabar mano vyresnėlei Karolinai 27-eri, ji dizainerė, viduriniajam Ernestui 25-eri, jaunėliui Henrikui 22-eji. Šis nerealusis mano trejetas vis dar mėgaujasi pavasariu ir laisve. Tad anūkų dar neturiu.
Mažoji Rugilė gimė antroje mano santuokoje. Dabartinis vyras jaunesnis, neturėjęs šeimos ir vaikų, todėl daug klausimų dėl mažylės mums nekilo. Tikrai negimdžiau vaiko vien dėl vyro, vaikutis juk ne dėl kažko ar kažkam. Esu mistikė – siela ateina savos patirties ieškodama.
Kad dar susilauksiu mergytės, jaučiau kokius ketverius metus – ateidama į mano sapnus ji vis įkvėpdavo vilties. Vyras irgi ne sykį ją sapnavo. Sapne išgirdau, kad ji – Rugilė. Atsiųsdama kokį ženklą, ji vis neleisdavo užsimiršti. Žiūrėk, tai plunksnelė iš dangaus nusileis, tai koks kūdikis vežimėlyje paslaptingai nusišypsos ar pakeliui į namus rasiu vaikišką batuką. Tik tas laukimas užtruko…
Žinią, kad laukiuosi, vyresnieji vaikai priėmė su begaline meile. Reikėjo pamatyti, kaip išdidžiai šalia ėjo mano sūnūs, kaip rūpinosi vyresnioji duktė. Iš pilvelio gyventojos jie laukė bet kokio krustelėjimo, iš manęs – visų pojūčių atpasakojimo. Dar vienos anūkės atėjimu rūpinosi ir mano mama.
Laukimas dirbant Norvegijoje
Pati 30 metų dirbu medicinoje (išbraukus keletą metų, kol buvau vaiko priežiūros atostogose), esu slaugytoja, arba medicinos seselė, – taip man gražiau skamba. Paskutinius metus dirbau Norvegijoje, slaugos ligoninėje, su labai sunkiais pacientais. Galbūt Norvegijoje laisviau žiūrima į brandesnes moteris, bet ir Lietuvoje nesusidūriau su priešišku požiūriu. Neišgirdau nei iš gydytojų, nei iš savo aplinkos jokio neigiamo komentaro. Visi kaip tik labai džiaugėsi. Gal kažkur kažkas ir šnekėjo, bet tų kalbų aidas manęs nepasiekė. Savęs netraktavau ir netraktuoju kaip pagyvenusios gimdyvės ar pagyvenusios mamos. Mano močiutė gimdė virš 40, teta irgi panašaus amžiaus pagrandukės susilaukė. Spėjo ir užauginti, ir anūkais pasidžiaugti.
Nėštumo metu nebijojau skraidyti iš Norvegijos į Lietuvą, nebijojau dirbti naktinėje pamainoje, su sunkiais pacientais. Turbūt nieko nebijojau. Kai gydytojas taktiškai užklausė dėl genetinių tyrimų – atsisakiau. Ką jie pakeistų? Juk laukiuosi tos, kurios labai laukiau. Daugiau niekas neįkalbinėjo ir negąsdino. Mums su mažyle leidau viską – mėgavausi maistu, kelionėmis, filmais. Nesibaiminau, kad priaugau daugiau kaip dvidešimt kilogramų, – ketvirtas vaisius, galima sau leisti ir priaugti. Tiesa, jie nenukrito iš karto, bet dabar, po dešimties mėnesių, liko tik keli papildomi, matyt, patys ištvermingiausi.
Rugilė gimė Lietuvoje
Šią mažylę gimdžiau Lietuvoje, grįžau iš Norvegijos, likus porai mėnesių iki gimdymo. Buvau pasiruošusi gimdyti natūraliai, patyriau sąrėmius ir stangas, bet gimdymas užsitęsė, kiek supratau, vaikučio galvytė niekaip neįsistatė į kaklelį (paskui kalbėjausi su akušere, sakė ovaliai pailgos formos galvytės dažnai problematiškiau įsistato, bet su amžiumi tai neturi nieko bendro), tai gimdymas baigėsi cezario pjūviu. Mergytė gimė ne maža – 4,170 kg ir 56 cm.
Gimusi gavo krūtį. Maitinu iki šios dienos. Žindukų ji pati neima, nors mėginau siūlyti.
Kas kitaip auginant šį vaiką po dvidešimties su viršumi metų? Dabar labai daug priemonių kūdikio auginimui – priežiūros priemonės, lavinamieji dalykai, išmanūs vežimėliai ir t.t. Turbūt nepatikėsite, bet nesu skaičiusi jokios tėvams skirtos knygos – auginu kažkaip intuityviai. Nesilankiau jokiuose kursuose nei tada, nei dabar. Bet jei moterys eina ir gauna naudos, –vadinasi jie naudingi.
Moterys, ko bijote?
Lietuvoje, manau, moterys bijo ne vėliau gimdyt, o aplinkinių reakcijos. Ką žmonės pasakys? Tai vis dar stipriai veikia mūsų sąmonę. O kas tie žmonės? Štai, atėjo karantinas, uždarė visus namie – ir aplink žmonių neliko.
Sakote, moterys bijo apsigimimų… Bet ir jauna gimdydama nežinai, kaip bus, ar nepatirsi gimdymo traumos, ar paaugęs vaikas nesusirgs kokia liga, ar per kokį nelaimingą įvykį netaps neįgalus. Bijai vilko – neik į mišką, – byloja liaudis. Taip vienos lieka namie, o kitos užsimeta kuprinę, užsipliko arbatos ir eina. Kokia tikimybė susitikti vilką? Nesutikau, bet žinau, kad miške vilkų vis dėlto yra. O gal ir tas sutiktas vilkas nėra toks baisus?
Dabar mėgaujuosi motinyste, stengiuosi išbūti kiekvienoje raidos akimirkoje, pastebėti kiekvieną naują mimiką ar rankytės mostą. Nebenoriu niekur skubėti.
Anksčiau, skubindama laiką, laukiau, kad vaikai greičiau augtų ar kad greičiau prabėgtų koks nemalonesnis etapas.
Dabar visi etapai mieli. Noriu augti kartu su ja.
Stebuklams nereikia prabangos. Savyje vis dar juntu vaiką.
Iš savo vaikystės, basą, su kasytėmis ir juodos duonos rieke, sumirkytą vandeny ir apibarstytą cukrumi. Aš vis dar ten, savo viduje. Galbūt todėl ir sutariu su vaikais. Tikiu lemtimi ir Kūrėjo planais. Jis moka paglostyti, padrąsinti ir nustebinti. Tad, padrąsinta Kūrėjo, linkiu nebijoti savo svajonių, amžiaus ir stebuklų, kurių slapta trokštate, bet vis neišdrįstate.
Parengė Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Ramunė Janušė Photography
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
