Marcelė. 2 metai 9 mėnesiai

Požiūris į vaikus iš mažosios „p“

Skaitykite, kaip žurnalo redaktorei Neilai (46 m.) su vyru Sauliumi (49 m.) sekasi auginti pagrandukę Marcelę (2 metai 9 mėnesiai). Marcelė turi 2 vyresnes sesutes (21 ir 25 metų).

Sritis, kuri pasikeitė labiausiai

Rašydama pasakojimus apie pagrandukę, vis imu lyginti ankstesnes ir dabartines vaikų auginimo madas. Taip išeina savame, nes, aprašant net buitiškiausią vyksmą (pratinimą prie puoduko ar košės virimą), literatūriškai tariant, užvaldo refleksijos. Žodynai sako, kad tai reiškia „atsigręžimą ir gilų permąstymą to, kas buvo“. Tai nostalgiškas, naftalininis, senų žmonių mėgstamas žanras, nes kokios refleksijos kamuos jaunuolį, kuriam viskas – pirmasis kartas? Ilgiau nesiteisinsiu ir liksiu ištikima atrastam šablonui. Šį kartą reflektuosiu apie požiūrį į vaikus. Koks jis buvo „tada“ ir koks dabar? Visada skeldavau savo asmeninę patirtį per pusę, ir pirmųjų dukrų auginimą piešdavau kaip senovę, o Marcelės – kaip modernius laisvojo auklėjimo laikus. Šį kartą visas tris savo motinystės patirtis įskaitau kaip vienovę, nes tokios pat pozicijos laikiausi tiek prieš 25 metus, tiek dabar. Kodėl staiga kilo šišas apie tai pakalbėti?

Mažosios sesutės gimtadienis

Taip, aš turiu mažąją sesutę, kuriai ką tik suėjo 35 metai. Sveikindama pasakiau žodžius, prie kurių, tikiu, pasirašytų daugiau žmonių, turinčių brolius ir seseris. Tiesa, yra vienas niuansas – tie broliai ar seserys turi būti vyresni arba jaunesni mažiausiai 10 metų. Taigi tie žodžiai buvo: „Vasare, tu esi tai, kas geriausia nutiko mano gyvenime“. Sakote, antausis mylimam vyrui, vaikams ir draugams? Galvojau apie tai, bet savo žodžių neišsižadu. Vyrą susiradau, vaikus pasigimdžiau, draugus prisijaukinau – viskas buvo mano rankose. Užtat seseris aš gavau kaip dovaną iš Dangaus. Turiu dvi. Vidurinioji sesuo Donalda gimė, kai man buvo 6 metai, ir tai buvo klasikinis dviejų seserų atvejis: vaikiškas pavydas, konkurencija, peštynės, skundimai. Psichologai sako, kad jei vaikas gimė po 7 metų pertraukos, tai tiek pirmasis, tiek antrasis augs kaip vienturčiai. Mudviejų su Donalda atveju skirtumas buvo 6 metai, ir vienturtės poziciją aš praradau, o ji anaiptol neįgavo. Kai Donalda paaugo, pagal tarybinių laikų madą, mudvi buvome apgyvendintos viename kambaryje, net suguldytos į vieną lovą, ir toje mažoje būtybėje aš radau savo paslapčių sergėtoją, nuolankią klausytoją, o paskui ir patarėją, sąmokslininkę, išdaigų draugę. Nieko stebinančio – tokius santykius puoselėja visi normalūs broliai ir seserys.

Užtat kai dar po 6 metų tėvai susilaukė pagrandukės Vasarės, mane užplūdo visai kitokie potyriai. Aš jai buvau ne sesė, manyje gimė mažoji mama.

Senų žmonių kvailiojimai

Minėdami sesutės 35 metų sukaktį, panirome į prisiminimus (refleksijos mums būdingos ir užstalėje). Gūdūs 1981-ieji, mano mamai 36 metai ir ji… eina gimdyti. Matau pro langą, mano akimis, seną moterį, mojančią man ranka, su megzta skara ant galvos, vilkinčią plačiu varpo formos languotu paltu, nes nėščiosios tais laikais privalėjo vilkėti būtent įstrižai languotus drabužius. Nors man buvo tik 12 metų, suvokiau, kad vyksta kažkas paranormalaus, nes tokie seni žmonės tuomet negimdydavo. Juk negalėjau žinoti, kad pagerinsiu šį antirekordą 8 metais ir pagimdysiu beveik 44-erių. Paskui tėvai papasakojo, kokiu akibrokštu Šilutėje (ten gyvenome) buvo palaikytas šis nėštumas. Juk mama buvo chemijos mokytoja, gerbiama moteris, ir štai – gimdo tokia sena.

Tėvai troško sūnaus, todėl ryžosi pabandyti paskutinį kartą. Sąmoningai planavo pastojimo sezoną, minėjo apie berniuką „prišaukiančias“ dietas bei pozas, viliuosi, kad tėtis nevaikė mamos aplink namą su kirviu, kaip norintiems susilaukti sūnaus pataria liaudies išmintis. Pirmasis ultragarso aparatas Lietuvoje atsirado 1971 metais Kauno klinikose, o mano mama gimdė mažame rajono centre, iš kur gi ji galėjo žinoti, kad nešioja dukrą. Tad niekas iki pat gimdymo neprarado vilties, kad įsčiose – sūnus. Graudus ir apgailėtinas žmonių noras apgauti Likimą. Tiek barbarų laikais, tiek apkalbamu sovietmečiu, tiek šiandien trečia mergaitė šeimoje nepageidaujama. Dar prieš kelerius metus teko imti interviu iš TV žvaigždės, kuris su gražuole žmona augino 2 mergaites ir laukėsi „sūnaus“. Kai paklausėme, kaip jis reaguotų, jei vis dėlto gimtų trečia duktė, eterio dievaitis po trumpos tylos atsakė: „Mums nereikia tiek daug mergaičių…“. Šio herojaus, kaip ir mano tėvų svajonė neišsipildė, užtat mano – su kaupu. Troškau sesutės ir ją gavau. Tikrąja to žodžio prasme – į rankas.

12 metų mama

Toliau šiurpinsiu Jus ir save, nes mažoji Vasarėlė tapo tikru mano kūdikiu nuo pirmųjų dienų. Buvau augalota mergaitė, todėl stumdydama vežimėlį vis sulaukdavau replikų, kad štai eina jauna mamytė. Tikroji mamytė pagal tuometę tvarką turėjo grįžti į darbą po gimdymo praėjus, regis, 12 savaičių. Kadangi prasidėjo moksleivių atostogos, auklės klausimas buvo išspręstas – tai Neilutė! Gal ir per sunkus buvo man tas vaikas, kai reikėdavo iškelti iš lovytės, vystyti skuduriniais vystyklais (marlinis, medvilninis ir flanelinis), maitinti iš buteliuko, atrauginti, išsiruošti į lauką, nutempti iš 2 aukšto vežimuką, stumdyti jį kelias valandas, grįžus kartoti ritualus ir vėl iš naujo. Gal ir per didelė atsakomybė buvo suprasti, kodėl kūdikis verkia, atpila, viduriuoja, kaip jį nuraminti. Bet ta lazda turėjo ir kitą galą – manyje užgimė motinystės instinktas, buvau maža patelė su jaunikliu, kuris man tapo svarbiausiu žmogučiu gyvenime. Tos kūdikio auginimo pamokos, žinoma, buvo neįkainojamos, tačiau iki šiol nepajėgiu suvokti, kaip galima 12 metų vaikui patikėti tikrą gyvą vaikutį. Beveik kaip filmuose apie Indijos lūšnynus, kur mažos mergaitės su savimi tamposi kūdikius, prisirišusios ant kupros…

Ką dabar rašau, pasakojau per minėtą gimtadienį, o pašnekovų galvose tuo metu kibirkščiavo asmeninės refleksijos.

Visur aš ją matau su kūdikiu ant rankos

Prie stalo papasakojau tai, ko per 35 metus nesakiau nei Vasarei, nei juo labiau savo tėvams. Kaip supratote, mano ankstyvoji motinystė sulig ta vasara nesibaigė. Tėvai pamatė, kad esu gera auklytė, ir Vasarė man buvo patikėta amžiams, tol, kol gyvenau tėvų namuose. Vedžiojau ją į darželį, pas logopedą, pediatrą, siuvau ir mezgiau drabužėlius, ėjau į tėvų susirinkimus ir niekur – pabrėžiu, niekur, net į patį privačiausią pasimatymą – negalėdavau išeiti be mažosios Vasarytės. Geriausiai mano būseną nuo 12 iki 18 metų apibūdintų Salomėjos Nėries eilutės: „Visur aš ją matau su kūdikiu ant rankos,/Apstulbusiom akim ir padrikais plaukais“.

Pati buvau vaikas, ir du kartus vos nenudaigojau sesės. Kartą kilo nenumaldomas noras įsibėgėjus su vežimuku pervažiuoti tiltuką per griovį su upeliu. Tiltas buvo iš didelių vamzdžių, be atramų, vežimuką sumėtė, jis šlumštelėjo į upelį su visu vaiku. Nusikabarojau šlaitu į apačią, ištraukiau kūdikį iš dumblo, nuploviau vežimėlį ir manykime, kad viskas baigėsi laimingai. Antras kartas – irgi dėl mano paaugliško energijos pertekliaus – kažkur bėgau stumdama jau kitokį, sportinį vežimuką, ir nuo greičio, o gal dėl pasitaikiusio akmenuko iškrito stipinas, prilaikantis visą karkasą, vežimukas supliuško akyse, o vaikas kaukole trinktelėjo į šaligatvio kraštą. Laimei, guzą paslėpė plaukai, kūdikio ašaros nudžiūvo, ir namo grįžome lyg niekur nieko.

Kai atsiprašiau Vasarėlės, kad šie du mano aplaidaus elgesio epizodai galimai yra dabartinių jos negalavimų, tarkime, migrenos ar nemigos, priežastis, kiti kompanijos nariai jau nebegalėjo tylėti. Sprogo tikra prisiminimų bomba, kurios leitmotyvas – šiais laikais visi būtume atimti iš tėvų ir augtume globos namuose ar įvaikinti lesbiečių, nes toks atsainus tėvų požiūris į vaikus yra nebetoleruotinas.

Konsulas duobėje!

Diskusiją pratęsiau darbe, tad pacituosiu ir šeimos narių, ir bendradarbių prisiminimus iš skyrelio „Ką būtų pasakiusi Bernevernet“.

Donalda prisiminė, kaip tėvai ją, pirmokę, drąsiai išleisdavo kulniuoti per visą miestą į liaudies šokių būrelį Tauragės kultūros namuose: „Po repeticijos patraukiau namo. Ėjau ėjau, ėjau ėjau, o jau tamsu. Žiūriu, kairėje pusėje kareivių kapinės, dešinėje tarp milžiniškų pagal tuometinį mano ūgį medžių – žydų kapinės. Tie kryžiai sukėlė tiek siaubo, prasidėjo vizijos, dingo namai, vien laukai aplinkui ir ženklas „Tauragė baigėsi“. Apsisukau ir patraukiau miesto žiburių link, pro garažus, kažkokiais kemsynais priėjau pažįstamą mokyklos stadioną! Valioooo!“.

Tokį patį epizodą su prieitu perbrauktu ženklu ŠILUTĖ prisiminiau ir aš – būdama 6 metų ėjau pas ortodontą dantų plokštelės. Pirmą kartą nuvedė mama, o kai reikėjo antrojo vizito, išleido vieną. Tikslą pasiekiau, bet, matyt, per aplinkinius  kaimus.

Donaldos draugas Linas papasakojo, kad sulaukęs 4 metų ne tik pats nueidavo į darželį ir iš jo, bet ir nuvesdavo į grupę 2 metų broliuką. Tikri drąsiųjų keliai.

Viena bendradarbė prisiminė mokytoją, kuri gyveno kaimiškoje vietovėje ir prieš važiuodama į darbą palikdavo prie pašto vežimuką su miegančiu kūdikiu. Kol jis miegodavo, pedagogė spėdavo nuvažiuoti į miestelį, pravesti 2 pamokas ir grįžti. Kartą kilo vėtra, prapliupo lietus, tad „rūpestinga“ mama iš telefono būdelės paskambino pašto darbuotojoms, kad įvežtų vežimuką po stogeliu.

Draugė prisiminė uošvių pasakojimus, koks geras vaikystėje buvęs jų sūnus (draugės vyras). Jaunieji tėveliai palikdavo 1,5–2 metų vaiką lovytėje, apkrautą žaisliukais, išeidavo į kiną, o grįžę po kino seanso rasdavo mažylį patenkintą žaidžiantį.

Vis dėlto niekas nenukonkuruos kitos bendradarbės pasakojimo, kurį nugirdo iš savo anytos. Moteris daug dirbo (koks sutapimas – irgi pedagoginį darbą), tad trys sūnūs augino vieni kitus. Taip jau susiklostė, kad jauniausias buvo bendradarbės vyras, kūdikystėje visiškai priklausomas nuo 2 ir 4 metais vyresnių broliukų. Sykį šie miške išmetė metukų nesulaukusį brolį iš vežimėlio, mažylis nusirito į dobę, o tuomet 3 ir 5 metų broliukai nesugebėjo jo ištraukti. Kad mama nesibartų, jie apkasė kūdikį lapais ir lyg niekur nieko grįžo namo. Vėliau suprato, kad pasielgė netinkamai, todėl vėl nubėgo į mišką, bet brolio neberado… Tik vėlai vakare, kai mama grįžo iš darbo, visas kaimas, nešinas kopėčiomis ir virvėmis pasileido į mišką ieškoti kūdikio. Rado. Dabar šis garbus žmogus yra konsulas, labdarys, o tuomet per plauką jo neapgraužė lapės.

Tikiu, kad užvedę tokią kalbą, išgirsite daugybę prisiminimų, kaip pradinukai po pamokų eidavo namo, patys atsirakindavo duris ir pasišildydavo maisto. Kaip vaikai į kiemą vesdavosi 2–3 metų broliukus ar sesutes, ir žaisdavo, kol mama per langą pašaukdavo „Valgyyyti!“. Man dar įstrigusi tuometė mada vaikus visai vasarai išvežti į kaimus pas senelius, kur tebūdavo vienintelis laidinis telefonas, kur nors miestelio ambulatorijoje už 10 km. Ar tėvai, mėnesius nematydami savo vaikučio, naktimis nemiegojo, meldėsi angelui sargui, kad mažiukas neįkristų į srutų duobę, nenusitrenktų užlipęs ant trifazio laido, nepatektų po žoliapjovės dalgiais, nenuskęstų kūdroje? Nemanau.

Jie miegojo ramiausiai, nes kolektyvinė sąmonė buvo visiškai užvaldžiusi tuomečių tėvų smegenis. Ar tie žmonės elgėsi sąmoningai, neva taip auklėdami vaikus būti savarankiškais, stiprios dvasios piliečiais? Irgi nemanau. Tiesiog tokios buvo auklėjimo mados…

Kaip įvyko 180º posūkis

Visuotinis požiūrio į vaikų lūžis įvyko būtent tuo metu, kai pati tapau mama, – prieš 25 metus, taigi jau užaugo karta, kurie nuo taško A iki B nuveždami automobiliu, jų buvimo vietą ir veiksmus tėvai kontroliuoja mobiliaisiais telefonais, jie nepaliekami namie vieni iki 10 metų, o gaminti maisto ar tvarkyti skalbinių jiems nereikia iki pilnametystės (arba niekada). Kodėl mes panorome savo vaikus auginti visiškai kitaip ir galbūt šiek tiek persistengėme? Apie tai ne kartą kalbėjausi su draugėmis, taip pat užauginusiomis vaikus. Gal tai buvo savotiškas maištas, noras daryti atvirkščiai nei darė mūsų tėvai. Gal atėjo žinios iš išsivysčiusių šalių, kur vaikai laikomi didžiausia vertybe. Gal patys tapome laisvesni, drąsesni rodyti jausmus, siųsti žinią vaikui, kad jį mylime, kad jis mums svarbus. Tegul mokslininkai ieško tikrosios priežasties, bet viskas susiklostė taip, kad mūsų tėvai buvo paskutinė vienokio auklėjimo karta (vaikas – tėvų nuosavybė, klusnus tarnas), o mes – pirmoji visiškai atvirkštinio (vaikas – asmenybė, draugas, artimiausias žmogus).

Bet kokia vaikų auginimo sritis – maitinimas, ligų gydymas, higiena, lavinimas – nors ir keičiasi, tačiau kažką perima iš praeities. Lyg suktųsi dialektinė spiralė, kuri vis tobulėtų, tačiau ašis liktų ta pati. Tačiau iš aprašytos mados, kai vaikai augo patys savaime, deja, negalėtume pasiimti nieko. Ar mūsų vaikai, kuriuos auginome saugius ir lepinamus, kaip meškos ausy, užaugo nesavarankiški, infantilūs? Kažin. Juk jie keliauja po pasaulį, puikiai kalba užsienio kalbomis, realizuoja savo talentus, savanoriauja, jie yra daug kartų drąsesni, turi mažiau kompleksų nei mes. Vienintelis niuansas, kad jie ilgiau pabūna vaikais, vėliau kuria šeimas ir suka lizdus. Ar tai trūkumas?

Minėtieji pokalbiai su draugėmis apie vaikų auklėjimą visada baigiasi apibendrinimu – meilė ne vanduo, kuris susigėrė į smėlį ir nebeliko. Meilė – tai energija, kuri sugrįžta atgal. Tie dideli mūsų vaikai, kurie augo neva perlepinti, dabar yra geriausi mūsų draugai. O juk tai turėtų būti visų žmonių siekiamybė.

Drebulės sindromas

Šioje refleksijoje lyg ir pasiguodžiau, kokia buvau išnaudojama vaikystėje. Turiu prisipažinti, kad dabar mūsų namuose vyksta kažkas panašaus – Marcelę dažnai prižiūri sesutė Jogilė, tiesa, jai šį mėnesį sukako 21 metai, tad apie vaikų išnaudojimą būtų sunku kalbėti. Kai palieku sesutes namuose vienas, manyje atbunda ta baukšti paukštė, iš kurios kažkas atėmė jauniklius. Rankos pačios maigo žinutes, kurių turinys užknisantis: „Ar viskas gerai?“, „Atsargiai su kava, Mercelė gali užsiversti puoduką“, „Ar užkišai elektros lizdą apsauga? Marcė mėgsta kaišioti pieštukus“, „Neleisk lįsti prie akvariumo, jis nestabilus“, „Stebėk, kad neliptų į stalčių, nes užsivers komodą“.

Šventai tikėjau, kad būdama tooookia brandi, turėdama tooookią motinystės patirtį aš, augindama toookį vėlyvą vaiką nebejausiu to paralyžiuojančio nerimo, kad tik kas nenutiktų vaikui. Bet instinktai stipresni už mano protą. Kai Jogilė neatsako į žinutę, o paskui nepakelia mobiliojo, man išsiskiria tiek adrenalino, kad, matyt, namo parskrisčiau. Skambinu vyrui, kad jo šaltas protas mane nuramintų, nes, pasak jo, yra šimtas priežasčių, kodėl žmogus nekelia telefono. Ir nėra jokio pavojaus suaugusiai merginai ir 3 metų vaikui saugiuose namuose. Tačiau mano vaizduotėje jos galėjo atidaryti duris piktavaliui, maudantis džiovintis plaukus ir patirti elektros iškrovą, galų gale spintos irgi virsta…

Kadaise, pati jausdamasi blogai, kad esu tokia nerimastinga mama, vis imdavau interviu iš psichologių apie vadinamąjį „drebulės sindromą“, kai mamą nuolatos kamuoja nerimas ir įtampa dėl vaikų, kad tik jiems ko nors nenutiktų. Psichologės mane tikino, kad apimtos drebulės sindromo moterys ne tik alinasi pačios, bet ir įjautrina vyrą, artimuosius, o labiausiai – pačius vaikus. Tačiau aš iš konteksto visada išsiimdavau man labiausiai patinkantį teiginį: „Nerimas dėl vaiko pažįstamas kiekvienai mamai. Jis atsiranda dar prieš vaiko gimimą ir lieka visą gyvenimą. Tai natūralus jausmas, kuris kyla, nes mylime savo vaiką. Ir rūpinamės juo“.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai